Svarbiausia Kauno Senamiesčio gatvė 9-ajame dešimtmetyje atgijo – atgavo svarbioms istorinėms miestų erdvėms būdingą atmosferą. Architektų Rimvydo Palio ir Rymantės Gudienės architektūriniai sprendiniai bei individuali mažoji architektūra organiškai įsiliejo į seniausios miesto dalies architektūrinį kontekstą, o Vilniaus
“Kai pasistatysime Kaune tarptautinio lygio stadioną, atsiras ir futbolas. Atvažiuos po 10.000 užsieniečių į varžybas. Gyvens, leis laiką Kaune, paliks čia savo pinigus. Visi uždirbs,“– sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pristatydamas grandiozinio Ąžuolyno Sporto komplekso išplėtimo projekto
Praeitos savaitės portalo PILOTAS.LT publikacija Prie architektūros kapo: Kodėl laidojame ta, ką turime geriausio? apie opią naujojo paveldo išsaugojimo problemą sulaukė nemengo atgarsio visuomenėje. Sureagavo ir architektų sąjunga: šiandieną LAS pirmininkas Marius Šaliamoras išplatino pareiškimą “Dėl buvusio
Kol Lietuvoje gerą architektūrą nugriauti yra paprasčiau, negu ją pastatyti – tol valstybė pati save pasmerkia būti nykstamai mažėjančiu konstruktu, eroziniu vienetu. Suprantama, nyksmo erozija prasideda galvose, tačiau ji geriausiai matyti emigracijoje ir architektūroje…
Dėl platų atgarsį visuomenėje sukėlusio Audrio Karaliaus straipsnio „Trumparegių baletas: Paveldo komisijos vado kėdę matuojasi Karalevičienė“ po dviejų mėnesių buvo iškelta baudžiamoji byla pagal baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį. Kovo 8-tąją Kauno Apylinkės teisme įvykusiame teismo
Kas neturite nuomonės Lukiškių aikštės klausimu – meskite į mane akmenį. Nenustebau, tylu… Štai ir Vilniaus meras R.Šimašius dar nespėjus suvynioti vasario šešioliktinių vėliavų paskelbė savo poziciją dėl Lukiškių aikštės: ji bus tikrai demokratiška, paprasta ir nebrangi.
1996-ųjų vasario 9-tąją skaitytojas sulaukė pirmojo lietuviško periodinio leidinio, “Arkitektas”, skirto išimtinai architektūrai. Taip, kad ir nedovanotinai atsiliekanti nuo visų Europos valstybių, prasidėjo lietuviškos architektūrinės spaudos istorija.
Dažnas architektas, ko gero, prisipažintų, kad yra ne sykį apleistame garaže ar priemiesčio šiukšlynėlyje radęs išmestą daiktą, kurį perdizainavo ir sugrąžino į gyvenimą. Bent jau aš asmeniškai esu ne vieno nekomercinio šviestuvo, turėklo, tvorelės ir keliolikos rėmelių
[2015.12.21]Mūsų paveldo apsaugos sistema pasižymi aktyvia Tėvynės meile, kilniais ketinimais, atkaklumu ir rikiuotės darna. Tačiau paveldosaugą vis dar kankina ir viena kita sisteminė yda: perteklinis biurokratizmas, selektyvus reiklumas, ribota kompetencija ir nuoširdus susireikšminimas. Šis dorybių ir ydų
Paradinė Kauno deklaracija „atsukti miestą į upes“ kiekvienam, turinčiam bent minimalų supratimą apie realų gyvenimą ant kranto, seniai skambėjo, kaip tuščiavidurė biurokratinė skanduotė. Tačiau šiandien jau akivaizdu – infantilus popierinis krykštavimas akyse virsta niūriausio sapno reinkarnacija. Vilijampolės
Tęsiame VGTU Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno straipsnių ciklą, nagrinėjantį vis aštresnę architekto profesinio ir visuomeninio tapatumo problemą. Nors autorius iš esmės nagrinėja architektų rengimo ir architektų praktikos transformacijas Lietuvoje, jos pastaruoju metu iš esmės tapo aktualios
Atsiprašau, bet iš spaudos sužinojęs, kad Valdžia (pirmininkaujant jos statytiniui Kultūros (!) ministrui), kartu su Šiaulių vyskupija ir mūsų „principingais“ paminklosaugininkais, jau galutinai pritaria , pažeidžiant įstatymus, sunaikinti Kryžių kalno autentiškumą, pakalnėje pastatant antžeminę bažnyčią ir apskritai
Kolegos, visi puikiai suprantame – nacionalinės architektūros sveikatai, identitetui ir pažangai architektūrinė žiniasklaida yra ne mažiau svarbi, kaip oras ir šviesa. Ji ne tik formuoja tikslinį informacijos baseiną ir palaiko gyvybinius ryšius su išoriniu architektūrai pasauliu bei
Kažkodėl tik tada, kai su rudenio paukščiais į šiltuosius kraštus išskrido ir pigūs kreditai, prabilta apie krizę. Prabilta pilnas burnas prisikimšus ekonomistinių pastebėjimų, išvedžiojimų ir pranašysčių. Tačiau krizė galvose prasidėjo daug anksčiau, negu krizė kišenėse. Lietuvio neatsparumas
Apie krizę kalbėti būtina, aktualu ir madinga. Ji neišvengiama kaip kalėdinio išsipardavimo tvanas. Neapčiuopiama ir grėsminga, kaip paukščių gripas. Ji jau hičkokiškai šnopuoja už tavo durų, gerbiamas skaitytojau… Tačiau dabar pakalbėkime apie dar įdomesnį ir, atrodo, sunkiau
Materialistui rūpi tik rezultatas, entuziastui svarbiausia – procesas, idealistui – galimybė. Architektūroje lyg ir turėtų tilpti visi, bet dominuojančiu porūšiu jau seniai tapę materialistai: visada atsirandantys tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, su tinkamais įkainiais ir tinkamai paslaugia poza.
Pasak Evangelijos, brolio paklydimas yra visos bendruomenės rūpestis. Nes kiekvienas – tiek teisuolis, tiek paklydėlis – bendruomenei yra svarbus, vertas jos supratimo, dėmesio ir atleidimo. Žinoma, jeigu prasižengusysis išpažįsta savo klaidą ir gailisi. Gailisi ne todėl, kad
Pasaulio architektų sąjungos kongresas Turine daugeliui etatinių konferencijų turistų buvo puiki proga nupūsti dulkes nuo amžinai jaunų konspektų, pasikartoti vieną kitą sparnuotą frazę, kitados išsprūdusią kuriam nors architektūros grandui, įsimesti dvigubą užtaisą angliškų vizitinių ir,– etaloninis nacionalinės
Iš pradžių buvo žodis…Po to – licencija. Leidimas gyventi ir dirbti darbą, kurį išmanai, kuris tau teikia džiaugsmo ir duonos, kuriuo pasitiki tavo kaimynai, šeima ir net… Atestacinė komisija. Lietuvos architektai turi dievišką savikontrolės mechanizmą, į kurio
Tautos, kurių žemės gelmėse dievulis per neapsižiūrėjimą neužkasė naftos ir deimantų, turi bene vienintelį ateities receptą: skaityti, skaityti, skaityti. Skaitymo šišas, prieš šimtmetį apėmęs skandinavus, išugdė ne tik pavyzdinę toleranciją ir mokėjimą susikalbėti net su rusais, bet
Jeigu kadaise didysis Gediminas nebūtų išsiuntęs daugybės komercinių pasiūlymų Vakarų Europos amatininkams ir kitiems smulkiaburžuaziniams ateities architektams, jei nebūtų tuomet dar visai naujame Vilniuje prižadėjęs regioninio rojaus filialo, galbūt drąsiųjų sostinė šiandienos būtų sulaukusi tyli ir ekologiška
Architektas sėdėjo prieš TV kameras ir dėstė: pagrindinė Lietuvos architektūros problema – nepakankamai turtingi užsakovai. Kai užsakovai ekonomiškai sustiprės, gera architektūra rasis savaime. Turtingas žmogus juk nekiš savo (didelių) pinigų į prastos architektūros (didelį) nekilnojamąjį turtą. Ėjo
Kažkodėl visuotinis klimato atšilimas Lietuvą pasiekė būtent Žiurkės metais. Tokios tamsios besniegės žiemos, ko gero, neatsimena net pats A.Brazauskas, tokiu metu mėgdavęs dvivamzdžiu pakutenti pusnyse užbuksavusius šernus. Neatsimena to ir statybininkai, įsigudrinę teigiamos temperatūros savaitėmis pasivyti ir
Metai baigiasi. Jei tai būtų kinas, herojus kaip tik dabar nušautų negeruolį ir laisva nuo amunicijos ranka prispaustų ilgai skriaustą 90x60x90 cm topografiją prie tatuiruotos krūtinės, o kol oru sklęstų honorarinis bučinys, iš ekrano apačios pradėtų skverbtis
Mus vienija alus ir avarijos!Jų žymiai daugiau negu pergalių, tad Europai jau daromės įdomūs tuo, kaip išradingai ir nuosekliai mokame vienas kitą galabyti taikos sąlygomis. „Karas keliuose“ verčia politikus karštligiškai ieškoti vaistų, tačiau nieko doro nesugalvojus, vieniems
Gyvename ne tuščioje vietoje – mūsų žemdirbiškai prigimčiai jau tūkstančius metų yra geriausia ant Baltijos kranto ir kuo labiau blaškomės po sacharas ar tibetus, tuo brangesnė ši vieta būna sugrįžus. Niekada architektūros nepradėdavome „nuo nulio“, kaip teigė
Globalizuojamės godžiai ir uoliai. Panyrame į televizines sėkmės istorijas arba skenuojame atsitiktinių didmiesčių paviršius. Arba tempiame į savo gyvenimus madas ir patirtis, kurias, anot žiniasklaidos, yra aprobavęs „visas pasaulis“. Globalizuotoje aplinkoje individo tapatumas tampa sunkiai įmanomas. Miesto
Gamtoje taip jau esti – centre visuomet yra tai, kas svarbiausia. Sunkiau pasiekiama, labiau geidžiama, bet ir draudžiama labiau. Centru visuomet labiau rūpinamasi, jį globoja įvairios konvencijos, papročiai ir prietarai. Tačiau jo vis tiek norisi labiausiai ir
Vaikystėje mėgdavau žaidimą: ieškoti piešinėliuose 10 skirtumų. Koks nors susiraukęs riteris ropščiasi ant žirgo, o tu kuitiesi po jo ginkluotę, garderobą ar interjero užkaborius, kol galų gale viską nuodugniai išstudijuoji ir tam išsiblaškėliui beveik užsimerkęs gali surankioti
Saugoti ir konservuoti ar kurti ir statyti? Ką turėtų pasirinkti tauta, neseniai nusimetusi slogią nuostatą: „Neišsišokti, nekeisti, ne(per)sistengti“? Kurti naują kokybę, užpildyti erdvę sraunia saviraiška, atrodo, labiausiai tiktų vėl norinčiai į pasaulio žemėlapius sugrįžti jaunai valstybei. Deja,
ARCHITEKTUOMENĖ
Daugiau nei 1.600 prenumeratorių
Pranešk naujieną visiems
Būk kartu su 4 292 bendraminčiais
info@pilotas.lt
+370 680 44001