Kažkodėl visuotinis klimato atšilimas Lietuvą pasiekė būtent Žiurkės metais. Tokios tamsios besniegės žiemos, ko gero, neatsimena net pats A.Brazauskas, tokiu metu mėgdavęs dvivamzdžiu pakutenti pusnyse užbuksavusius šernus. Neatsimena to ir statybininkai, įsigudrinę teigiamos temperatūros savaitėmis pasivyti ir pralenkti savo žieminius grafikus. Šiaurietiškam mūsų folklorui (šiluma kaulų nelaužo), atrodo, baigiasi galiojimo laikas; – teks neatidėliotinai imtis aktualesnių patarlių ir pamokymų, galinčių geriau motyvuoti individą drėgnoje, vėsioje, vėjuotoje ir permainingoje atmosferos atraižoje, vardu Lietuva.
Pradžia jau lyg ir padaryta – neseniai paaiškėjo, kad esame drąsi šalis. G.Kirkilo įdarbinti nacionalinio įvaizdžio siuvėjai, atrodo, neblogai išmoko H.K.Anderseno pamokas ir pasitelkę, ko gero, tą patį folklorą (ypač apie jūrą iki kelių) numezgė sunkiai paneigiamą nacionalinį drabužį. Greičiau – nacionalinę neperšaunamą liemenę, kurią užsitempęs eilinis pilvūzas iš karto įgytų ir Vytauto Didžiojo, ir Vytauto Landsbergio galių.
Rėžia sau lietuvis tiesą į akis biurokratui, čiumpa už rankos klastingą VP dešimtukininką arba šiaip dresuoja kokį gatvės chuliganą, ir baimės nemato! Nebijo netgi „Gazpromo“ ir KVAD’o! Drąsus lietuvis kovoja (visuomeniniais pagrindais) su savavališkais statybininkais Molėtų paežerėse ir net su rusų reketininkais Ispanijos pomidorynuose. Kol streikuoja žydų kilmės amerikos scenaristai, jis drąsiai įsitvirtina Holivudo ekranuose ir lietuviškas akcentas tampa madingas netgi Niujorko skersgatviuose…
Bet kol trispalvių liemenių tiražas dar labai ribotas, natūraliomis sąlygomis lietuviška drąsa pasireiškia kiek kitokiais pavidalais. „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje griovėjai, uoliai palaikomi rytinio laikraščio, siekia prisiteisti iš protestuojančių prieš tai kultūrininkų daugiatūkstantines sumas už tai, kad šie turėjo drąsos ginti viešąjį interesą. Šventosios uosto viduryje daugiabučių statytojai turi drąsos meluoti, kad stato jūrų uosto centrą, o tai stebintys pareigūnai ganėtinai drąsūs, kad tylėtų kaip žemė. Kauno centrą „Akropoliui“ išdavusi miesto vadžia buvo pakankamai drąsi, nors žinojo, jog per keletą metų Laisvės alėja taps nekropoliu, o jai skirti kosmetiniai masažai tebus valdžios varnėnų mankšta prieš išskrendant į šiltuosius sostinės koridorius.
Iš pagarbos istorijai ir valstybės strategijai lietuvišką drąsą derėtų laikyti nacionalinėmis naudingosiomis iškasenomis. Ko gero tada ir paaiškėtų, kad šiandien jos turime ne ką daugiau nei naftos. Ir ta pati ne visai Lietuvoje, – Žemaitijoje.
