2008 Nr.6 (159) Redaktoriaus stulpelis

Pasaulio architektų sąjungos kongresas Turine daugeliui etatinių konferencijų turistų buvo puiki proga nupūsti dulkes nuo amžinai jaunų konspektų, pasikartoti vieną kitą sparnuotą frazę, kitados išsprūdusią kuriam nors architektūros grandui, įsimesti dvigubą užtaisą angliškų vizitinių ir,– etaloninis nacionalinės architektūros reprezentantas beveik paruoštas naudoti. Tiesa – juodi drabužiai! Geležinė taisyklė: architektai rengiasi juodai.

Sagstydamasis juodus marškinius dažnai prisimenu, prieš kelis metus UIA kongrese Berlyne sutiktą slovaką. Solidariai juodoje rimtaveidžių architektų kariuomenėje vaikinas žydėjo siuvinėtu nacionaliniu kostiumu… Tarsi nuo trupės atsilikęs haidukų armonikierius. Ilgainiui jis tapo savotišku tūkstantinių auditorijų antraplaniu personažu. Kai atsibosdavo iš tribūnos skilndantis bambėjimas apie architektūrą (bene bergždžiausias žmonijos užsiėmimas), akys pačios imdavo ieškoti slovako… Jis atsirasdavo. Žydėdavo kur nors 28-toje eilėje, tarsi savotiška vaivorykštė, tarsi savotiškas garantas, kad ne viskas prie ko prisiliečia architektai turi būti suniveliuota, subendravardiklinta, susisteminta, sumoderninta… Slovakas nebyliai atstovavo tą nykstančią pasaulio kultūros dalį, kurioje laisvė kurti daug svarbesnė nei pastangos parsiduoti, kurioje kultūrinė atmintis, intuicija, skonis ir sąžinė yra vieninteliai patarėjai ieškant harmonijos. Masėms privalomos piarinės gravitacijos jo, atrodo, neveikė.

Emancipuotoje ir gerokai arogantiškoje profesijos brolių minioje slovakas jautėsi drąsiai ir patogiai. Būti savimi jam nebuvo našta. Jis nepuolė prie Dominique Perrault su autografų blonknotu, neklausinėjo ar šis nenorėtų nusifotografuoti greta egzotiško kolegos. Slovakas tarsi nepastebėjo savo kitoniškumo ir su visais godžiai keitėsi architektūrinio gyvenimo patirtimis. Jis net nesuprato mano ironijos, ar šitaip vaikštąs ir į darbą. Žinoma, ne – čia juk šventinis apdaras, siūtas dar jo močiutės…

Haidukų armonikieriaus architektūros nesu matęs, o dabar ir nebenorėčiau matyti. Pakako teorinės jo pamokos. Nors apskritai, architektūros teorija – nedėkingas reikalas.

Rašyti komentarą