| K.Pempės ir G.Ramunio tandemas, apie 1975 |
Paprastai šiuolaikinė architektūra Lietuvoje prisimenama tik tada, kai kokiam nors iškiliam užsienio svečiui reikia pareprezentuoti pažangą ir pavizualizuoti nacionalinio ūkio laimėjimus nepriklausomybės metais. Sovietmečio architektūra tokiais atvejais in corpore nurašoma istorinių atliekų grupėn, kurią žadama uoliai ir europietiškai (už ES pinigus) “surecyclinti”…
Panašios politikos laikosi ir nacionalinis architektūros saugotojas KultPaveldo departamentas, dažnas meras, ir nacionalinis NT plėtristas, ir (o kaip gi kitaip) eilinis poliruotų akropolių rėmėjas.
Nepaisant to, kad nacionalinis Trečiokas porina, jog „architektūra neabejotinai yra reprezentatyvi, visuomeninę aplinką formuojanti kultūros šaka, apjungianti savyje mokslą, techniką ir meną,“ pirmai progai pasitaikius, kiekvienas anksčiau statytas pastatas apšaukiamas “apleista griuvena” ir pasmerkiamas myriop. Visi po truputį priprato prie nesibaigiančio “naujumo kulto” ešafotų mechaninių judesių, traiškančių be nuovokos, be atrankos ir be gailesčio visą architektūrą, kuri gimė ne laiku ir ne vietoje. T.y.- komerciškai patrauklioje vietoje.
Simptomatiška, bet Lietuvos įstatymai gina architekto autorines teises remdamiesi, matyt, Balandžio 1-osios praktika – autoriui suteikiama viena reali teisė: nusifotografuoti pastatą prieš jo nugriovimą…
Tačiau kai vokiškas prekybos tinklas “Lidl” užsimojo prieš Vilniaus Postmodernizmo Grynuolį – architektuomenė užvirė… Architektai, A.Ambraso ir D.Bakšienės pakviesti, surengė fotogynybinę akciją prie architektų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio (1950-1999) pastato, kad būtų nusiųstas aiškus ir nedviprasmiškas signalas į viršų. Ten, kur kažkur stratosferoje sklando retai žemę paliečiantys tautos išrinktieji: Vilniaus meras Remigijus Šimašius, KPD direktorė Diana Varnaitė ir Valstybinės Paveldo komisijos vedėja Evelina Karalevičienė.
Į fotogynybinę akciją susirinko beveik 100 architektų.
Susijaudinęs architektas K.Pempė visiems padėkojo. Sakė, kad „šis netikėtas architektūrinis solidarumas yra tarsi antra Nacionalinė kultūros ir meno premija. Gal net svarbesnė…“
Architektas Linas Tuleikis specialiai iš Kauno atvežė Vilniaus merui „rožinius akinius grožinei architektūrai matyti ir suprasti“.
Akcijos dalyviai R.Šimašiui rašė linkėjimus ant specialiai išleistų atvirukų su Vilniaus Postmodernizmo Grynuolio atvaizdais (leidykla „Lapas“).
Po to akcijos dalyviai kartu su pastato autoriumi K.Pempe apėjo myriop pasmerktą pastatą ir gali būti, kad už jį meldėsi (nepatikrintais duomenimis)…
Vienas akcijos organizatorių, žinomas architektas Audrius Ambrasas prabilo į portalą PILOTAS.LT tokiais žodžiais: „Kodėl šis POSTmodernizmas yra vertingas? Nes modernizmo langų juostas vėl pakeitė tiesiog proporcingos angos sienoje. Pastatas "neskrenda", o tvirtai stovi ant žemės. Sąmoningai formuojamos humaniškos prieigų erdvės, atraminės sienos įgauna ir meninę išraišką, ir tampa neatskiriama statinio architektūros elementu. Atsiranda iškalbingų vietinių istorinių reminiscensijų – bokštas, šaudymo angos sienoje, senamiesčio gatvelių vingiai ir kiemeliai, siauri praėjimai, sukti laiptai…..
Galima kalbėti apie jungtį su landšaftu, ilgo tarsi monotoniško tūrio išsprogdinimą sukuriant humanišką erdvę prie įėjimo. Taip pat – senamiestietišką praėjimą palei banguotą salės sieną, radijo ryšio bokštą tapusį romantiška kompozicine vertikale, skulptūrišką ilgojo tūrio išbaigimą nusilaiptuojančiais stoglangiais apšviečiančiais laiptinę.
Galima kalbėti apie raudoną plytų mūrą kuris yra neatsiejama pastato architektūros dalis, apie įtrauktas langų sąramas, apie kvadratinių angelių perforaciją parapete.
Tačiau svarbiausia, kad visa tai sujungta į harmoningą, idealių proporcijų kompoziciją.”
“Aš ir dabar nesuprantu, kaip pagal tuo metu LTSR galiojusius griežtus reikalavimus buvo įmanoma suprojektuoti tokį drąsiai plastišką pastatą. Tai tiesiog vadovėlinis pavyzdys, kad ir utilitarus kontorų pastatas gali tapti architektūriniu įvykiu, jeigu architektus aplanko įkvėpimas arba tiesiog Kūrėjas transliuoja per juos.”- atvirai žavėjosi Vilniaus Postmodernizmo Grynuoliu A.Ambrasas.
Beje, yra duomenų, kad KPD Vilniaus vertinimo taryba jau antradienį gali svarstyti Vilniaus Postmodernizmo Grynuolio klausimą, dėl teisinės apsaugos suteikimo, kadangi jo vertingosios savybės tiesiog bado akis kiekvienam, bent kiek apie architektūrą nutuokiančiam.
Gali būti, kad ir prekybos tinklo “Lidl” vadovai suvoks, kad pradėti plėtrą Europos pagonių žemėje nuo “architektūrinio kraujo” praliejimo – traumparegiškas ir labai neperspektyvus kelias. Kas jau kas, o vokiečiai tikrai pajėgūs šitai suprasti…
mnmn
( 2016-04-01 )
super! va sitaip as suprantu!