Klimato kaita, biologinės įvairovės nykimas ir intensyvi urbanizacija vis dažniau verčia permąstyti, kaip planuojame miestus ir kam jie iš tiesų yra kuriami. Ar architektūra gali tapti jautresnio žmogaus ir gamtos santykio tarpininke? Ar tikrai miestas priklauso vien tik mums? Į šiuos klausimus atsakymų ieško šiandien Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros (SAF) fakulteto studentų paroda, pristatanti architektūrines ir urbanistines vizijas, gimusias tyrinėjant Birštoną ir jo santykį su gamta.
MIESTAS YRA DALIJAMA ERDVĖ
Šiandien, birželio 11 dieną 14 val. Nemuno krantinėje (prie „Eglės“ sanatorijos) Birštone atidaromos parodos „Co-city: miestas visiems“ centre – žmogaus ir gamtos ryšys mieste, ieškant jautresnių ir gyvybei palankesnių projektavimo sprendimų.
Kaip pasakoja architektė ir dėstytoja Laura Jankauskaitė-Jurevičienė, pagrindinė parodos mintis kilo iš supratimo, kad miestai nėra vien žmogaus sukurta ir žmogui priklausanti aplinka: „Projektuodami dažniausiai didžiausią dėmesį skiriame žmogui, jo poreikiams ir norams, tačiau pamirštame, kad miestai kuriami gamtinėje aplinkoje – prie vandens telkinių, miškuose, kur gyvena ne tik žmonės, bet ir augalai bei gyvūnai“, – sako ji.
Pasak dėstytojos, viena svarbiausių parodos žinučių visuomenei – miestas yra dalijama erdvė, kurioje žmogus yra tik vienas iš daugelio gyvų organizmų. Todėl architektūros ir urbanistikos praktikoje vis aktualesnis tampa klausimas, kaip kurti jautresnį ryšį tarp žmogaus, gamtos procesų ir biologinės įvairovės.
Šių metų studentų projektavimo objektu pasirinktas Birštonas. Nors daugeliui šis miestas asocijuojasi su poilsiu, rekreacija ir reabilitacija, dėstytojai pabrėžia, kad už ramaus kurorto įvaizdžio slypi vis sudėtingesni ekologiniai klausimai.
Kaip teigia L.Jankauskaitė-Jurevičienė, viena svarbiausių miesto erdvių – Nemuno pakrantės promenada – šiandien susiduria su intensyvaus naudojimo problema:
„Pakrantė yra gerai prižiūrima, tačiau čia išryškėja žmogaus ir gamtos konfliktai – mažėja biologinė įvairovė, daugėja perkaitimo zonų“, – pastebi ji. Būtent todėl Birštonas tapo vieta, kur studentai galėjo ne tik projektuoti, bet ir mokytis skaityti miestą kaip jautrią ekologinę sistemą.
Kaip pabrėžia ji, Birštonas suteikė galimybę dar glaudžiau sujungti studijas su moksliniais tyrimais ir realiomis miesto problemomis. Jau keletą metų KTU Architektūros mokykla bendradarbiauja su Birštono savivaldybe tarptautiniame projekte „GreenInCities“, kuriame ieškoma būdų, kaip miestų klimato planavimą grįsti bendrakūra ir gamta paremtais sprendimais. Pasak dėstytojos, būtent toks bendradarbiavimas leidžia studentams dirbti ne hipotetinėje, o realioje situacijoje – matyti tikrus iššūkius ir ieškoti sprendimų konkrečiai vietai.
ES PROJEKTE DALYVAUJA 30 PARTNERIŲ IŠ 10 ŠALIŲ
Parodos kontekstu tapusiame tarptautiniame Europos Sąjungos projekte „GreenInCities“ iš viso dalyvauja apie 30 partnerių iš 10 šalių. Kaip pasakoja tyrėja docentė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė, šis projektas siūlo kitokį požiūrį į miestų transformaciją.
„GreenInCities“ siekia parodyti, kad miestų atsinaujinimas gali būti orientuotas ne tik į infrastruktūrą ar technologijas, bet kartu ir į ekologinių sistemų stiprinimą bei biologinės įvairovės atkūrimą“, – teigia mokslininkė, pridurdama, kad tradicinis urbanistinis planavimas dažnai išlieka pernelyg antropocentriškas – miestas kuriamas žmogui, o gamta suvokiama kaip fonas, tačiau klimato kaitos kontekste toks požiūris tampa vis mažiau tvarus: „Miestai turi būti kuriami ne prieš gamtą, o kartu su ja“, – pabrėžia Indrė.
Ji atkreipia dėmesį, kad projektuojant viešąsias erdves svarbu galvoti ne tik apie žmonių judėjimą ar rekreaciją, bet ir apie paukščių, vabzdžių, augalų bei smulkių gyvūnų poreikius. Tai gali reikšti biologinei įvairovei palankių želdynų kūrimą, natūralių buveinių atkūrimą ar jautresnį santykį su vandens sistemomis.
Pasak jos, vienas svarbiausių projekto aspektų – bendrakūra, kuri suprantama ne kaip formalus gyventojų apklausimas, o kaip realus įsitraukimas į miesto pokyčių procesą.
„Svarbu tai, kad bendruomenės kviečiamos ne tik vertinti jau parengtus sprendinius, bet ir pačios generuoti idėjas bei dalyvauti kuriant miesto vizijas“, – aiškina tyrėja. Viena iš projekte taikomų metodikų – bio-kolaboracijos dirbtuvės, kuriose miesto erdvės analizuojamos ne tik žmogaus, bet ir kitų gyvybės formų perspektyvomis. Tokiu būdu siekiama geriau suprasti, kaip urbanistiniai sprendimai veikia visą miesto ekosistemą, o ne tik jos žmogiškąją dalį.
STUDENTAI ANALIZAVO IR VYSTĖ KONCEPCIJAS
Studentų projektai gimė ne tik auditorijose, bet ir vietoje – gyvai tyrinėjant Birštono Nemuno pakrantę, stebint jos ekosistemą ir analizuojant biologinę įvairovę. Kaip pasakoja dėstytoja Laura, studentai lankėsi Birštone, susipažino su Nemuno kilpų regioninio parko biologine įvairove, kūrė sociotopus, mentalinius žemėlapius ir net identifikavo gyvūnų buveinių arealus.
„Per keturias dienas studentai ne tik analizavo, bet ir vystė koncepcijas pasitelkdami koliažus bei dirbtinį intelektą“, – pasakoja I.Gražulevičiūtė-Vileniškė. Vėliau šios idėjos virto architektūriniais projektais, kuriuose studentams teko atsakyti į sudėtingus klausimus: kaip integruoti gamtą jos nepažeidžiant? Kaip kurti rekreacines funkcijas neprarandant vietos ekologinio jautrumo?
Pasak jos, toks tyrimo būdas studentams leidžia pažvelgti į miestą kitu kampu – ne tik kaip į žmogaus veiklos erdvę, bet ir kaip į daugelio rūšių buveinę.
„Planuojant viešąsias erdves svarbu galvoti ne tik apie žmonių judėjimą ar rekreaciją, bet ir apie paukščių, vabzdžių, smulkių gyvūnų bei augalų poreikius“, – pabrėžia ji.
Būtent todėl kūrybinių dirbtuvių metu studentai buvo skatinami tyrinėti Birštono aplinką ne vien architektūriniu, bet ir ekologiniu požiūriu – analizuojant biologinę įvairovę, identifikuojant žmogaus ir gamtos konfliktus bei ieškant jautresnių ryšio scenarijų. Kaip pastebi Laura Jankauskaitė-Jurevičienė, toks darbo metodas leidžia studentams išbandyti netradicines analizės metodikas ir geriau suprasti vietos kontekstą prieš pradedant projektavimo darbus.
NAUDOJAMI MIESTO SKAITMENINIAI DVYNIAI
Technologijos šiame procese taip pat atliko svarbų vaidmenį. Kaip teigia KTU profesorius Darius Pupeikis, projekte buvo aktyviai naudojami miesto skaitmeniniai dvyniai – realios aplinkos skaitmeninės kopijos.
„Skaitmeniniai dvyniai – tai užstatytos aplinkos replikos, integruojančios tiek statinius, tiek dinaminius duomenų rinkinius“, – aiškina profesorius. Jo teigimu, pasitelkiant bepiločių orlaivių fotogrametriją, 3D modeliavimą ir jutiklių sistemas, galima simuliuoti įvairius scenarijus – nuo miesto perkaitimo iki augalijos augimo. Pasak prof. D.Pupeikio, tai naudinga ne tik tikslesniam planavimui, bet ir miestų bendrakūrai – skaitmeniniai modeliai padeda lengviau suprasti siūlomus pokyčius bei įvertinti skirtingus ateities scenarijus.
Kaip sako profesorius, tokios technologijos leidžia ne tik gražiai vizualizuoti projektus, bet ir geriau suprasti, kokį poveikį urbanistiniai sprendimai turėtų realiai miesto aplinkai. „Studentams tai – galimybė praktiškai pritaikyti studijų metu įgytas žinias, o miestui – gauti šviežias, inovatyvias urbanistinio vystymo idėjas“, – sako jis.
Profesorius pabrėžia, kad skaitmeniniai dvyniai svarbūs ne vien projektavimo tikslumui, bet ir bendrakūrai – jie leidžia skirtingoms suinteresuotoms grupėms lengviau suprasti siūlomus pokyčius ir įvertinti galimus scenarijus. Pasitelkiant jutiklius bei modeliavimo įrankius galima simuliuoti miesto perkaitimą, augalijos augimą ar kitus aplinkos pokyčius, todėl sprendimai tampa labiau pagrįsti duomenimis, o ne vien vizualine intuicija.
Pasak prof. D.Pupeikio, tokios praktikos jau dabar galėtų būti plačiau taikomos tokiuose miestuose kaip Kaunas ar Birštonas, ypač planuojant žalinimo sprendimus ir klimato kaitos poveikio mažinimą.
Paroda kelia svarbų klausimą: ar ateities miestus vis dar kursime vien žmogui, ar vis dėlto pradėsime juos suvokti kaip bendrą buveinę, kurioje vietos turi užtekti visoms gyvybės formoms?
Parengta pagal KTU informaciją.
Titulinė nuotrauka: KTU.
