Kažkodėl tik tada, kai su rudenio paukščiais į šiltuosius kraštus išskrido ir pigūs kreditai, prabilta apie krizę. Prabilta pilnas burnas prisikimšus ekonomistinių pastebėjimų, išvedžiojimų ir pranašysčių. Tačiau krizė galvose prasidėjo daug anksčiau, negu krizė kišenėse. Lietuvio neatsparumas pinigui, pasirodo, yra toks griaunantis, kad ilgainiui subyra visos krikščioniškos moralės pertvaros, pagoniškas orumas ir civilizacijos vertybės. Nenuostabu, kad labiausiai tai matyti iš architektūros, kurioje visuomenė įmedžiagina savo troškimus ir lūkesčius. Net prie ruso, kai visas gyvenimas buvo persikraustęs į savaip virtualią erdvę „viena galvoju, kita sakau, trečia darau“, nebuvo tokio atotrūkio tarp žodžio ir veiksmo. Lietuvoje susikonstravome tokią talentingai komplikuotą terpę, kurioje sakyti tiesą nepatogu, gyventi pagal taisykles yra neįmanoma, o „neduoti“ – neįmanoma dvigubai. Prisitaikymas prie terpės tapo svarbiausia išgyvenimo sąlyga, todėl nenuostabu, kad „prisitaikiusiųjų“ rankose netruko atsidurti pinigai, valdžia ir šlovė, tiražuojama blizgančiuose viršeliuose su dolčegabanų anturažais.
Krizė prasidėjo tada, kai mes nesustabdėme kolegos, „pjaunančio grybą“ ir žaliastikle mase ardančio istorinį miesto kontekstą. Arba tada, kai ištisa Nemuno krantinė buvo pakišta po betoniniu „Akropolio“ presu, sutartinai suokiant apie Kauno centro atgaivinimą. Krizė prasidėjo ir tada, kai „nepastebėjome“, jog architektūros studentai štampuojami tarsi kiniški „roleksai“, užtvindantys rinką pigiu neprognozuojamu tiksėjimu.
Krizė prasidėjo, žinoma, ir tada, kai architektūra pradėjo parsidavinėti viešųjų pirkimų „konkursuose“, kurie devalvavo ne tik architektūros formą, turinį, bet ir pačią prasmę. Krizė prasidėjo, kai sąskaitos-faktūros tapo svarbiausiais architektūrinių biografijų puslapiais, o architektūros valdininkų kompetencija ir atsakomybė liovėsi egzistuoti kaip sąvokos.
Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į… meną. Gali būti, kad ūmai atsiradęs laikas bus panaudotas savišvietai, gilesnėms kūrybinėms paieškoms ir žymiai aštresni lietuviški projektai netruks pasklisti tarptautinėje erdvėje. Tuo tarpu analitiškas premjero protas galų gale pastebės, jog statybų sektorius yra tapęs tokiu liūnu, kad vien jo biurokratinį dumblą nudrenavus nebereikės nei mokesčių didinti, nei dėl investicijų jaudintis.
