Mus vienija alus ir avarijos!Jų žymiai daugiau negu pergalių, tad Europai jau daromės įdomūs tuo, kaip išradingai ir nuosekliai mokame vienas kitą galabyti taikos sąlygomis. „Karas keliuose“ verčia politikus karštligiškai ieškoti vaistų, tačiau nieko doro nesugalvojus, vieniems iš keistojo karo dalyvių tik įduodamas didesnis rimbas. Vis dėlto sunku patikėti, kad Aleksandravos galvažudys su antpečiais ar kuris kitas jo ginklo brolis susilaikytų nuo pagundos tuo didesniu rimbu kaubojiškai nepamojavęs kiekvienam važiuotam prieš nosį. Neparodęs savo galių ir… dalykiško „gerumo“.
„Karas keliuose“ tėra elementari bendrosios kultūros projekcija. Kokia muzika skamba automobilyje – taip jis ir vairuojamas. Kaip vairuojame, tokios ir mūsų gatvės, tokia ir architektūra. Pastatai jau seniai projektuojami ir statomi patys sau, kad išpildytų vieną vienintelę užduotį – patenkintų šeimininko lūkesčius, norus, užgaidas. Architektūra tampa nekilnojamuoju daiktu. Kontekstas dažniausiai lieka projektų paraštėse, o erdvė tampa paprasčiausiais tarpais tarp pastatų.
Pati harmonijos sąvoka tokia devalvuota, kad naujoje architektūroje beveik beprasmiška ieškoti aplinkos darnos. Jei bandysi tai daryti, greičiausiai būsi išvadintas filosofuotoju ir gausi patarimą kalbėti konkrečiai. Nes konkretu yra tik tai, kas parduodama.
Tačiau konkretu gali būti ir tai, kas išskiria iš kitų. Tarkim, idėja… Meistriškas R.Paleko grupės viražas Stokholmo centre verčia suklusti. Tarp beveik 1.200 komandų sugebėję prasibrauti į finalinį šešetą, o po to užkopti ant antrojo laureatų laiptelio, šie Lietuvos architektai išsiskyrė gryna idėja ir konteksto klausa. Pagarba G.Asplundo bibliotekai ir taktiškai, nelendant miestui į veidą su įkyriais naujadarais, sukonstruota viešoji erdvė – visa tai puikiai įvertino būtent skandinavai, gerbiantys ir vertinantys aplinkos eleganciją ir darną. Tai nebūdinga kariaujančioms keliuose tautoms, nesusitvarkančioms su vidinės agresijos pertekliumi.
Galbūt, užuot didinus represinių struktūrų galias, vertėtų pagaliau investuoti į žmogų? Galbūt padvigubinti algas mokytojams, orientuoti augantį žmogų ne į kovines sporto šakas, o į muziką, menus, socialinę veiklą? Gerumas visada atsiperka. Tiek vairuojantiems, tiek kuriantiems architektūrą. Tiesa – negreitai. Ar kas nors turi laiko laukti..?
