Materialistui rūpi tik rezultatas, entuziastui svarbiausia – procesas, idealistui – galimybė. Architektūroje lyg ir turėtų tilpti visi, bet dominuojančiu porūšiu jau seniai tapę materialistai: visada atsirandantys tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, su tinkamais įkainiais ir tinkamai paslaugia poza. Atrodytų, kitaip ir būti negali – Lietuvoje architektūra gerai „parsiduoda“. Jos paklausa net ir krizės sąlygomis smunka nežymiai. Vis daugiau verslo elito atžalų stoja į architektūrą.
Tačiau perteklinė materialistinės orientacijos architektūrinančiųjų armija negali nedeformuoti jaunos, dar kapitalizmo pradinėje mokykloje įstrigusios lietuviškos architektūros. Čia ne tik nuolat išmindomas nepaprastai retas konceptualumo atžalynas, bet per neapsižiūrėjimą išnaikinami ir patys bandytojų „daryti meną“ architektūrinėje erdvėje rateliai.
Galima sakyti, kad mūsų šalyje beveik ir nėra srities, kurioje galėtų darbuotis nelinkę į „pirk–parduok“ metodą architektai. Europoje tokie tradiciškai triūsia gausiuose idėjiniuose konkursuose, kurių liberalios sąlygos beveik neriboja kūrybinės laisvės ir dalyvio formalaus statuso. Orientuoti į išskirtinį kūrybinį rezultatą, šie konkursai tampa ne tik kunkuliuojančiomis laboratorijomis, profesijos lyderių ir žiniasklaidos diskusijų forumais, bet ir kūrybiniais tramplinais daugeliui ryškių asmenybių, būsimųjų tikrų architektūrinės minties kolumbų.
„Nusileiskite ant žemės“, – turėtume išgirsti lietuviškų konkursų stiuardesės balsą. Tačiau išgirstame: „Gulkitės veidu į purvą“. Mūsų architektūriniai konkursai, nors jų siekiai lyg ir šviesūs, atrodo, stengiasi uoliai sutalpinti savyje beribį formalių reikalavimų absurdiškumą. Projektai eksponuojami atsainiai, o jų nuotraukos internete – bet kaip ir su bet kuo „nutrauktos“ tarsi pigios išgertuvių merginos – lieka vieninteliu palikimu istorijai. Galiausiai vertinimo procedūra dažniausiai tebūna paviršutiniška projektų apžvalga ir simpatijų pareiškimas – be nuoseklesnės analizės, be ataskaitos konkurso dalyviams ir visuomenei.
Ir tada supranti, kodėl tolsta nuo mūsų postsovietinės erdvės kaimynai, architektūrinės minties naujagimių neskandinantys viešųjų pirkimų „bliūduose“. Mažiausios kainos pjūklais nepjaunantys šakos, ant kurios sėdi visuomenės interesas.
Architektūrinė idėja verta gimti iš meilės ir pagarbos, apgaubta visuomenės smalsumo, dėmesio ir valdžios atsakomybės. Nes vėliau paskui ją eina gyvenimas.
