UPEIVIŲ SOSTINĖS AMNEZIJA:// NEGI KAUNAS VISAI UŽMIRŠ SAVO LAIVYBINĘ KILMĘ?

Dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante kylant grėsmingo aukščio dambai, nerimas dėl tokio statinio logikos, funkcionalumo ir bent kiek padorios dermės su Kauno pilies, senamiesčio ir Santakos kontekstu auga. Gediminas Kasparavičius teigia, kad Kaunas šiuo atveju elgiasi tarsi praradęs orientaciją ir apimtas gilios amnezijos – o juk dar visai neseniai miestas puikiai suvokė ir išnaudojo „savo“ upių svarbą, galimybes ir naudą.

Augant apsauginės dambos kalnui dešiniajame Neries krante Kaune, atminty iškyla 1947-ieji, kuomet toje pačioje vietoje buvo numatytas įrengti krovininis uostas. Laimei, tuometinei valdžiai užteko sveiko proto, jog tokioje istorinėje ir sakralioje vietoje miesto darkyti nevalia. Kaip nutiks šiandien? Ar krantinė atkirs miestą nuo upės, ar visgi kada nors taps reprezentacine, miestiečių reikmėms skirta miesto erdve?

KAUNO UOSTAS BUVO SVARBUS ŠIMTMEČIAIS

Turtinga Kauno – uostamiesčio istorija ir tuometiniai kauniečių ritualai šiandien retam yra žinomi. Beje, kaip ir šiandieniai verslo sprendimai, susiję su statybomis krantinėje…

Kiekvienas miestas savaip unikalus, Kauno unikalumo savybė – per miestą tekančios dvi didžiausios Lietuvos upės, kurios šimtmečius buvo miesto egzistencijos ir gyvasties pagrindas. Prie Nemuno ir Neries kūrėsi pirmosios gyvenvietės regione, o vėliau miesto ekonominis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas buvo nulemtas laivybos kelio iš Kauno į Karaliaučių bei Dancigą.

Beje, pati gyvenamoji vieta buvo viena svarbiausių miestiečių mentaliteto ir jų gyvenimo būdo formuotojų, leidusi kauniečiams išsiskirti savo verslumu ir prekybos sugebėjimais visame regione.

1855 m. Krymo karo metais, dėl Britų laivyno Rusijos imperijos uostų blokados, Kauno uostas buvo bene vienintelis uostas visoje Rusijos imperijoje, palaikantis prekybą su užsieniu. Tada iš Kauno nenutrūkstama srove vyko krovinių judėjimas į Prūsijos uostus. Per metus čia apsilankydavo apie 5.000 laivų, o keliautojų memuaruose Kaunas vadinamas netgi jūrų uostu.

Prekybos uosto prieplauka tada buvo prie Vytauto bažnyčios. Tik 1917 m. vokiečiai įrengė prekybos ir žiemos uostą Karmelituose, Nemuno saloje.

UOSTAMIESČIO ATMINTIS IŠBARSTYTA

1919 m. tuometė Lietuvos Susisiekimo ministerija iš vokiečių okupacinės valdžios organų paveldėjo nepilnai įrengtą uostą, kuris bėgant metams buvo galutinai įrengtas ir sutvarkytas.

XX a. 3–4 dešimtmečiuose prekybos ir žiemos uostas, įsiliejęs į pramoninį Karmelitų rajoną, kuriame veikė kelios stambios pramonės įmonės, Nemuno pakrantę stipriai įtakojo, suformavo savitą jos gyvenimą. Anuomet Kauno centre galėjai išvysti sumažintą Londono dokų variantą, kuriame virė uosto darbininkų bei upeivių gyvenimas.

Be perstojo uosto teritorijoje ir Šančiuose inžinieriaus Rėklaičio dirbtuvėse kaukšėjo plaktukai – buvo statomi „Lietuvos Baltijos Lloydo“ baidokai ir vilkikai. Žiemojantys upeiviai dažnai užplūsdavo šalimais esančius barus, matyt, mėgo naudotis ir Nemuno gatvėje teikiamomis paslaugomis…

Miestiečiai taip pat išnaudodavo pramoninį Karmelitų rajoną savo poreikiams. Dažnai rinkdavosi į jachtklubo organizuojamas šventes, naudojosi šalimais esančiu pliažu ir rado bendrą kalbą su upe, atrodytų, šiandien mums neįprastoje vietoje.

SOVIETMEČIU KAUNAS TAPO UPEIVIŲ SOSTINE

Sovietų okupacijos metais Kaune, laikantis centralizuotos vieno miesto politikos, okupacinė valdžia Kaune sutelkė upeivių teisinius ir administracinius valdžios organus. Mieste veikė upeivių milicija, prokuratūra, teismas, kalėjimas, ligoninė, spaustuvė, laisvalaikio klubas, parduotuvė, o „Nemuno laivininkystė“ administravo vandens kelią ne tik Lietuvos, bet ir Gardino bei Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityse.

Upeivių profesinę bendruomenę sudarė apie 1000 žmonių. Pokario metais Nemuno saloje, prekybos ir žiemos uoste virė intensyvūs laivų statybos darbai. Pagal Maskvos ir Gomelio institutų projektus buvo pastatyta 18 ,,Moskvič“ klasės keleivinių laivų, 23 upių vilkikai, 70 žvejybinių botų, 1 keltas ,,Neringa“, žemsiurbė bei keletas brandvachtų ir kitų plaukiojančių įrenginių.

Aštuntajame dešimtmetyje iš Nemuno salos laivų statykla ir uostas buvo iškelti į Vilijampolę, miestas neteko romantiškų spalvų… Vėliau, įrenginėjant aukštas betonines krantines, miestiečiai apskritai nuo upės buvo atskirti. Sunyko miesto centre buvę pliažai, o kauniečiai prarado ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su upe ir istorinę uostamiesčio atmintį.

LAIVYBOS PAVELDAS NYKSTA BE DĖMESIO

Šiandien apie praeitį mums gali papasakoti ne tik vyresnieji upeiviai, bet ir vis dar naudojamas Vilijampolės žiemos uostas. Uosto teritorijoje veikusi Kauno laivų remonto įmonė iki 1990 m. pastatė apie 80 laivų. (Iš viso per sovietmetį Kaune buvo pastatyti 235  laivai). Didžioji dalis laivų dėl sumenkusių laivybos mastų nebesulaukė šiandienos, tačiau yra laivų, kurių amžius siekia beveik 60 metų. Tarp jų – ,,techniko“ tipo vilkikai: ,,Žuvėdra“ ir ,,Vandenis“ arba keleivinis upių tramvajus ,,Tolstojus“.

Krovininės flotilės apogėjų mena ir savo keturiasdešimtmetį skaičiuojantys ,,Alantas“ bei ,,Aitra“. Verti dėmesio ir vilkikai-buksyrai. Belieka apgailestauti, jog ir toliau mažėjant vidaus vandens laivybos mastams, šie technikos paminklai gali virsti metalo laužu ir Kaunas netektų dar vieno savo naratyvo, galinčio papasakoti apie miesto kaip uostamiesčio istoriją ir upę, kuri ilgą laiką formavo unikalų žmonių gyvenimo būdą Kaune.

Į SALĄ GALĖTŲ SUGRĮŽTI LAIVAI

Visgi, net iš pasenusių laivų miestas galėtų gauti ir reprezentacinės, ir komercinės naudos. Kosmetiškai suremontavus laivų išorę, kai kuriuos jų būtų galima eksponuoti krante po atviru dangumi jau susiformavusioje viešoje miesto erdvėje – Nemuno saloje. Kaip minėjau, čia iki 1974 m. veikė senasis žiemos ir prekybos uostas bei laivų statykla. Ypatingas šios vietos patrauklumas – strategiškai patogi vieta, miesto centras ir arti esantys traukos objektai: salos parkas ir ,,Žalgirio arena“.

Įrengus ten nedidelį elingą ar konstrukciją su naktiniu apšvietimu, šalia arenos, būtų galima laivus eksponuoti ant pakylos ar salos kanale. Visa tai sukurtų unikalų miesto postindustrinį charakterį, kadangi jokiame Baltijos šalių mieste nėra tokių analogų.

ŽIEMOS UOSTO DAMBA – NEIŠNAUDOTA GALIMYBĖ

Kita galima laivų ekspozicijos vieta – Vilijampolės žiemos uostas. 500 metro ilgio damba, skirianti uosto akvatoriją nuo Nemuno, galėtų pasitarnauti ne tik apsaugai nuo ledonešio – tai viena geriausių vietų, kur būtų galima eksponuoti laivus. Įrengus atskirą įėjimą nuo uosto teritorijos, miesto svečiai ir miestiečiai galėtų patekti ant dambos ir pasigrožėti laivais.

Išskirtinė ši vieta ir dėl savo matomumo, ne tik nuo Marvelės pusės, bet ir nuo Česlovo Radzinausko tilto, jungiančio Lampėdžius ir Marvelę. Kiekvieną dieną šiuo tiltu pravažiuoja tūkstančiai automobilių, o vaizdas nuo tilto atsiveria tiesiai į žiemos uosto teritoriją. Įrengus apšvietimą, eksponuojami laivai galėtų sukurti jaukų ir patrauklų uostamiesčio vaizdą ir ryškiai išskirti Kauną iš kitų miestų.

NET SOVIETAI NEDRĮSO GADINTI SANTAKOS ERDVĖS

Trečia ir šiandien aktualiausia vieta – dešinysis Neries krantas, kuriame neseniai buvo pradėta sovietinio tipo dambos gyvenamųjų namų kvartalui statyba. Kaip minėjau, čia dar 1947 m. buvo parengtas krovininio uosto projektas. Laimei, sovietinei valdžiai užteko sveiko proto, jog tokioje istoriškai ir sakraliai svarbioje vietoje miesto darkyti nevalia.

Manyčiau, kad ant statomos krantinės įrengus nesudėtingą elingą su naktiniu apšvietimu, būtų galima bent iš dalies sušvelninti atsiveriantį vaizdą į dambą nuo Pilies pusės. Juolab, kad ir krantinės pusėje laivai turėtų deramai įsipaišyti ir sukurti romantikos dvelksmą. Galbūt laivuose būtų galima įrengti nedideles parodų galerijas – visa tai nereikalautų didelių lėšų ar sudėtingų architektūrinių sprendimų.

Žinoma, būtų didžiulė nuodėmė šioje vietoje neįrengti mažųjų laivų prieplaukos. Kauniečiams vien jau pakaktų prisiminti, kad kadaise mieste veikė 5-6 prieplaukos, kuriuose švartavosi plaukiojančios parduotuvės, keltai, garlaiviai ir miestiečių valtys.

KAUNUI METAS SUSIGRĄŽINTI UPEIVIŲ SOSTINĖS VARDĄ

Galbūt ateityje vienoje iš minėtų miesto vietų turėtų atsirasti ne tik eksponuojami laivai, tačiau ir kurtis upeivystės muziejus, kuriame vyktų turistinės, edukacinės ir pažintinės programos. Interaktyviame muziejuje galėtų būti eksponuojami įvairūs reliktai nuo LDK laikotarpį menančių atkurtų laivų, kaip pavyzdžiui, vytinės, strugai, iki XX a. nuotraukų ir filmuotos archyvinės medžiagos.

Turėtų būti sukurta speciali ekspozicija, skirta upeiviams ir jų tradicijoms apžvelgti. Kadangi šiandien ne tik paprastiems miestiečiams, bet ir istorikams yra dar daug neatsakytų klausimų apie upeivius ir jų gyvenimo būdą.

Ir galiausiai, kad vieną dieną visa tai įgautų apčiuopiamą pavidalą, būtinas dialogas su miestiečiais, miesto verslininkais, taip pat iniciatyva iš miesto valdžios ir Susisiekimo ministerijos, kurios padalinys yra net dažnam kauniečiui negirdėta Vidaus vandens kelių direkcija.

Šaltinis: Kauno žinios

Titulinė foto: A.Ambrasas.