LAIVŲ AVARIJA NERYJE://PAMOKA LAIVYBOS ATEIČIAI AR PRETEKSTAS ISTERIJAI?

Antradienį patvinusia Nerimi plaukiantys ledai nuplėšė ties Baltuoju tiltu žiemai prišvartuotą baržą-restoraną ir grupę laivų bei sukūrė puikią progą parketinei isterijai apie laivavimo beprasmybę, nemokšas upeivius ir vėjais paleistą ugniagesių-gelbėtojų triūsą.

Žinoma, galima daug ir ilgai kalbėti, kad mes ne saulėtoje Italijoje, kad mūsų laivai ne taip stilingai žiba, kaip Amsterdame, ir, aišku, mūsų plaukiojantys restoranai neprilygsta Aker bryginiams…

ŠALIGATVINIS MENTALITETAS IR NULINĖ LAIVYBA

Galima upes skeptiškiausio “ar aš nesakiau” kisieliaus išlieti ant retų ir negausių Lietuvos akvaurbanistų gretų, vis dar bandančių pralaužti šaligatvinio gyvenimo mieste inerciją ir sugrąžinti laivybą miestams.

Neslėpkim, vis daugiau Lietuvos laivų savininkų ne tik registruoja, bet ir laiko laivus Švedijos, Latvijos ar Šiltų Kraštų uostuose, nes Lietuva jų paprasčiausiai nemyli. Šaligatvinis mentalitetas tėvynės kabinetuose tiek įsišaknijęs, kad vietoje elementarių sąlygų laivavimui sudarymo, apsiribojama atvirutinėmis vizualizacijomis, skirtomis apdainuoti “atgaivinsimoms upėms” ir gerėjančiam “gyvenimui mieste”. Beje, besibučiuojančių ant kranto tuose “marinistiniuose” paveikslėliuose paprastai būna triskart daugiau nei laivų jų upėse.

Beje, kažkodėl šaligatvinės ideologijos klausimu Vilnius ir Kaunas sutaria idealiai. Abu dipolio galai uoliai išpažįsta nulinę laivybą praktikoje…

Kaip žinia, ugniagesiai-gelbėtojai ižo “pavogtą” laivų grupę sulaikė ir pritvirtino prie kranto. Nuostolių tiek barža-restoranas, tiek laivai patyrė nemažai. Žmonės, kaip pranešama, nenukentėjo.

Žiniasklaidoje ūžia diskusija: to ir reikėjo tikėtis; seniai šitą sakiau; kas apmokės gelbėtojų darbą; kokias skirti baudas laivų savininkams; oi, kiek dabar kainuos remontas; vieną kartą reikia baigti; neleisti; uždrausti…!

Ką apie tai mano žinomas fotomenininkas Saulius Paukštys, prikišęs savo laiku nagus ir prie minėto laivo-restorano, ir prie laivybos Vilniaus mieste apskritai. Kokias mintis pavasarinė avarija Neryje kelia žmogui, dėl laivybos numynusius visus įmanomus slenksčius sostinėje…?

S.PAUKŠTYS: NERIS IŠ VILNIAUS LAUKIA NE POPIERINIŲ ŽINGSNIŲ

Apžvelkime Neries situaciją Vilniuje. Na, gal ne nuo nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, bet tikrai jau gerus penkioliką metų, upės tema – itin mėgiamas koziris bet kurios pakraipos valdžios rankose.
– Atgaivinsime upę.
– Įpūsime upei gyvenimo.
– Miestiečiai pajus Neries poeziją.
Tokie ir panašūs šūkiai, ir dar daugybė popierinių projektų buvo kiekvienos Vilniaus valdžios arsenale. Kai kurios valdžios tik kalbėjo, kai kurios pradėjo kažkokius žygius gyvenimui upėje ir aplink upę vystyti. Net ir prašmatnios vizualizacijos atsirado prieš pastaruosius savivaldybės rinkimus…

Tačiau nė viena sostinės valdžia neturėjo rišlios Neries vystymo strategijos. Nė viena miesto valdžia nesuprato, o jei ir suprato – tai neakcentavo, kad gyvybės Neryje pagridas – laivyba ir laivai. Jų kokybiškas judėjimas, visavertis laivybos ir miesto piliečių santykis. Pagaliau – infrastruktūra, užtikrinanti pilnavertį laivų funkcionavimą, aptarnavimą ir saugojimą.

Būtent infrastruktūros nebuvimas ir tapo vakarykštės laivų katastrofos Neryje priežastimi.

Taip, dabartinė Vilniaus valdžia ėmėsi Neries tvarkymo darbų. Bet kaip dažnai būna su mūsų valdžia – po ilgų pasiruošimų – ėmėsi statyti namą nuo stogo. Kelių šimtų metrų išgrįstos krantinės statybai išleisti milijonai eurų gal ir pradžiugino dviratininkų akis, bet laivyba, laivybos infrastruktūra ir vėl nesulaukė nė cento.

Užmirštas, užakęs ir krūmais apaugęs, vietinių girtuoklių orgijomis garsėjantis senasis Žiemos uostas Žirmūnuose, kažkada iškastas dar lenkiškos Vilniaus valdžios, taip ir liko užmirštas, kol tapo beveik nefunkcionalus.

Jo rekonstrukcija vis atidedama atsišaudant tai nesuformuotu sklypu, tai rekreacine zona, tai dar kažkokiais būtais nebūtais dalykais. Dumblu užneštame kanale šiaip ne taip įsigudrina nuo žiemos pasislėpti plokščiadugnis garlaivis, bet kiek didesnis laivynas tiesiog fiziškai ten sutilpti nebegali.

Tai ir lieka tuomet upeiviams tikėtis, kad stichija, ledonešis bus gailestingas laivams. Šį kartą ledonešis buvo negailėstingas.
Nežinia, ar po vakarykštės katastrofos laivyba Vilniuje atsigaus…

Tai ir neišaiškės tol, kol laivybos problemos ir upės gyvybė Vilniaus valdžiai ims rūpėti labiau, nei paradinis krantinių blizginimas Gedimino kalno papėdėje už milijonus eurų…