Kultūros paveldo departamentas pakvietė pasižvalgyti po virtualią fotografijų parodą „Neišlikusi Vilniaus bažnyčių sakrali erdvė J.B.Bulhako fotografijose“, skirtą Jano Brunono Bulhako (1876–1950) 150-osios gimimo metinėms paminėti. Žiūrovams siūloma pasvarstyti apie J.Bulhako fotografijų indėlį į šių bažnyčių sakralios erdvės suvokimą.
PAROFDAI ATRINKTA 13 FOTOGRAFIJŲ
Virtualioje parodoje „Neišlikusi Vilniaus bažnyčių sakrali erdvė J.B.Bulhako fotografijose“ siekiama ne tik parodyti dar iki šiol nesuskaitmenintas J. B. Bulhako fotografijas, saugomas KPD paveldosaugos bibliotekos dokumentų fonde, ne tik atskleisti, kaip atrodė Vilniaus bažnyčių interjeras XX a. pradžioje ar supažindinti su Vilniaus bažnyčiomis, kuriose šiandien neišlikusi liturginė erdvė, bet ir pasvarstyti apie J.Bulhako fotografijų indėlį į šių bažnyčių sakralios erdvės suvokimą, kurį būtų galima sugretinti su kito bendramžininko austrų rašytojo Rainerio M. Rilkės (1875–1926), kurio 100-ąsias mirties metines minime, poezija.
Parodai buvo atrinkta 13 fotografijų iš KPD paveldosaugos bibliotekos dokumentų archyvo su penkių Vilniaus bažnyčių interjero ir eksterjero vaizdais, kuomet jos buvo naudojamos kultui: Šv. arkangelo Mykolo, Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Jurgio Kankinio, Šv. Kotrynos ir Viešpaties Dangun Žengimo. Šiandien jau nuo sovietų okupacijos laikų šios bažnyčios yra naudojamos kitoms reikmėms. Tokios pačios fotografijos, tik iš kitų archyvų, buvo jau publikuotos 2012 metų Lietuvos nacionalinio muziejaus tritomiame „Jan Bulhak. Vilnius” albume. Dvi fotografijos su Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios altoriaus ir Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios vargonų vaizdu šiame albume buvo panaudotos iš KPD archyvo.
SIEKĖ ESTETINIO PASITENKINIMO
J.Bulhakas panaudojo natūralų šoninį apšvietimą, šviesų žaismą ir tonų moduliaciją architektūrinių formų kompozicijos perteikimui, atsiskleisdamas architektūros trimatiškumą, formą ir kontūrus. J.Bulhakas siekė sukurti estetinį pasitenkinimą teikiančius pojūčius, kurių poveikis padėtų suvokti sakralią erdvę, tarsi sustingusį rūką, tvyrantį laukuose. Taip savo knygoje ,,Vilniaus peizažas“ J.Bulhakas aprašė Vilniaus šv. Jonų bažnyčios sakralios erdvės patirtį: ,,Įeiname pro duris, ir mus, iškart apstulbina kontrastas tarp erdvaus, šviesaus, paremto paprastais, masyviais pilioriais vidaus ir prietemoje paslaptingu puslankiu boluojančio didžiojo altoriaus. Iš tiesų, tai ne altorius, bet didžiulis, užpildantis apsidę ir per visas tris navas nuo grindų iki pat skliautų daugeropai besiplėtojantis dešimties puikiausių altorių susipynimas. Melsvoje, žaižaruojančioje prietemoje kyla aukštyn, susiglaudžia ir išnyksta plastiniai kolonų sūkuriai, kapitelių pynės, karnizų lankstai, tarpsnių vingiai, nišose glaudžiasi daugybė statulų, o į spinduliuojančią skliauto galeriją debesėliuose skrieja aibė angeliukų. Langų vitražai safyriniu, auksiniu nimbu peršviečia šėlstantį skriejančių formų ir dvasių pasaulį, vibruojančiais spalvotais atšvaitais ekstaziškai kylantį į dangų. […] Apačioje melsva šviesa nublanksta, lūžta ir susimaišo su paslaptinga prieblanda, į kurią maldingai nugrimzta nežemiško pasaulio polėkio apakintos ir pakerėtos mintys“.
NUOTRAUKOS DERINAMOS SU RAINERIO M. RILKĖS TEKSTAIS
Šioje virtualioje parodoje 13 fotografijų derinamos su Rainerio M. Rilkės „Duino Elegijų“ tekstais, kuriuos iš vokiečių kalbos išverstė Antanas Gailius. Rilkė reagavo į bažnyčių uždarymą ir sekuliarų bažnyčių panaudojimą kaip ir daugelis kitų XX a. pradžios intelektualų ir šią patirtį įtraukė į eilėraščių rinkinį „Duino elegijos“ (1912–1922). Dešimt elegijų pasakoja apie kovą būties erdvėje, užjaučiančią meilę ir santykį su „atvirumu“ (das Offene) arba „grynąja erdve“ (den reinen Raum). Visos dešimt elegijų sudaro tarsi vieną pasakojimą apie žmogų, kuris vis labiau atsiskiria nuo pasaulio gyvenimo. Eilėraščiai buvo įkvėpti Rilkės socialinės izoliacijos patirties Duino pilyje Adrijos jūros pakrantėje netoli Triesto, Italijoje. Laukinės gamtos, vienatvės, skausmo ir viduramžių griuvėsių patirtis paveikė Rilkės ilgesį dėl prarastos pasaulio esybės, kuri privertė jį sukurti nematomą sakralią erdvę žmogaus viduje, atsiribojusią nuo gyvos sakralios erdvės patirties. Šalia Elegijų teksto pateikiamas italų-vokiečių religijos filosofo kunigo Romano Gvardinio (1885–1968) 1953 metų Elegijų komentaras, kuris padeda suprasti atsiribojimo nuo dvasinės būties išraiškos kitokiose nei įprasta formose priežastis.
Parodos sumanytoja ir įgyvendintoja – KPD Kilnojamųjų objektų skyriaus vyresnioji kultūros paveldo specialistė Rūta Giniūnaitė. Fotografijas suskaitmeno KPD paveldosaugos bibliotekos vyriausioji archyvarė Irena Galvydytė.
Parengta pagal KPD informaciją.
Titulinė nuotrauka: Vilniaus švč. Jėzaus širdies bažnyčios šventoriaus vaizdas su atviromis pagrindinio įėjimo durimis, J.B.Bulhakas, 1912-1915m.
