Klaipėdoje baigia atgimti senoji dujų saugykla. Anksčiau sutvarkytame dujų saugyklos pastate įrengta senovinių automobilių ekspozicija, o baigiamame tvarkyti dabar – varpų ekspozicija.
Kaip praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD), Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė baigtus paskutinius Klaipėdos dujų fabriko pastatų komplekso antros dujų saugyklos pastato tvarkybos darbus. Kultūros paveldo objektas, prieš tai buvęs labai blogos būklės, pasikeitė neatpažįstamai. Toliau tęsiami tvarkomieji statybos darbai, kuriais pastatas pritaikomas varpų ekspozicijai. Projekto vystytojo Augustino Jankevičius teigimu, tai bus muzikos erdvė, kurioje lankytojai ne tik galės pasiklausyti varpų skambesio, bet ir iš arti pamatyti, net paliesti restauruotus istorinius varpus. Jau anksčiau sutvarkytame pirmajame dujų saugyklos pastate įrengta senovinių automobilių ekspozicija.
Kelias etapais vykę antrosios dujų saugyklos pastato tvarkybos darbai vykdyti pagal UAB „Klaipėdos projektas“ (projekto vadovas Juozapas Tilvikas) parengtą tvarkybos darbų projektą.
Klaipėdos dujų saugyklos istorija. Klaipėdos miesto valdyba, paremta vietinių korporacijų, 1861 metais nutarė statyti dujų įmonę. Projektą paruošė Karaliaučiaus dujų gamyklos direktorius J. Hartmanas. 1861 metų spalį dujų stotis pradėjo veikti. Atidarymo metu Klaipėdos gatvėse pirmą kartą įsižiebė 386 dujiniai žibintai ir 1086 lempos privačiuose butuose. Sklypo kampe buvo pastatytas architektūriniu požiūriu įdomiausias raudonų plytų vieno aukšto, aštuonkampio plano dujų saugyklos statinys – gazholderis. Augant dujų paklausai, iškilo būtinumas statyti papildomą dujų rezervuarą. Jo projektą paruošė Klaipėdos architektas statybininkas Mejeris. 1867 metais nauja dujų saugykla buvo baigta. Ji taip pat buvo aštuonkampio plano, išmūryta iš raudonų plytų, stogą užbaigė nedidelis bokštelis su smaile.
Didelė įmonės rekonstrukcija įvyko 1892–1894 metais. Rekonstrukcijos projektą paruošė inžinierius Šaras (Schar). Antrasis, statytas 1867 metais, gazholderis buvo paaukštintas iki dviejų aukštų. Tokiu būdu 710 m³ talpos buvusį rezervuarą buvo galima pripildyti iki 1600 m³ talpos. Po rekonstrukcijos stoties gaminamos produkcijos kiekis ėmė sparčiai augti. Dujos pradėtos naudoti jau ne tik gatvių apšvietimui, bet ir miestiečių butuose maisto gaminimui, vonių patalpų ir vandens šildymui bei pramoniniams reikalams. Paaukštintas gazholderis tapo stambiausiu šio komplekso, kurį sudarė 14 objektų, pastatu. Į buitį vis plačiau diegiamos dujos reikalavo vėl plėsti dujų fabriko patalpas. 1897–1898 metais senąjį, 1861 metais statytą gazholderį nuo gatvės pusės dalinai pridengė naujas priestatas. Šiame priestate buvo įruošta ekspozicija ir pardavinėjami dujiniai prietaisai. Tokia paroda-pardavimas čia išliko ilgai, ji veikė dar XX a. pirmoje pusėje.
Dujų poreikiui augant, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo paruoštas įmonės rekonstrukcijos projektas. Iš teritorijos buvo pašalintas gyvenamas meistrų namas ir atlaisvinta vieta naujų krosnių statybai. Po karo sutriko akmens anglies tiekimas, pakilo kainos, todėl pradėta naudoti malkas ir durpes, dalis įrenginių turėjo būti atnaujinti. 1923 m. įkurta ,,Klaipėdos miesto įmonių bendrovė“, kuriai vadovavo R. Wilke iš Frankfurto. 1923 m. senasis dujų saugyklos pastatas buvo perstatytas į administracijos namus, kuriuose sutilpo įvairių įmonių, dujų, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros stoties administracijos. Dujų fabrikas vėl buvo plečiamas, statomi nauji ūkiniai pastatai. 4 deš. pradžioje dujų suvartojimas ėmė mažėti, gatvės pradėtos apšviesti elektra. Plėsti įmonę nebebuvo prasmės. Tuo laikotarpiu įmonę sudarė 31 pastatas. Dujų fabriko veikla nutrūko po Antrojo pasaulinio karo. 1946 m. į išlikusius pastatus buvo įkelti gyventojai. 1961 m. ruošiantis statyti Klaipėdos miesto viešąją pirtį, buvusios dujų įmonės pastatai buvo nugriauti iki pamatų. Pirmajame dujų saugyklos pastate buvo įrengti butai, žmonės ten gyveno iki 1981 metų.
Parengta pagal Kultūros paveldo departamento informaciją.
