ARCHTARYBINIS PLACEBAS://MIESTO EKSPERTŲ TARYBOS MISIJA IR DIMISIJA

Kiekvienas nori būti reikalingas. Kiekvienas, be abejo, tiki, jog yra reikalingas, jeigu dalyvauja reikalingoje misijoje. Ypač – jeigu misija vykdo neginčijamą užduotį – architektūrinės kokybės užtikrinimą Lietuvos moderniosios architektūros miegamajame. Kaune.

Visiškai suprantama, kad VšĮ „Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba“ (KAUET) – būtent ir yra tokia misija, kurioje triūsiantys architektūrą (arba save architektūroje) įsimylėję architektai tiki, jog daro nepamatuojamai didį darbą užtikrindami miesto architektūrinę kokybę ir saugodami Kauną nuo architektūrinių išsišokėlių.

IŠSISAKYMO DŽIAUGSMAS IR KITI RITUALAI

Grupinis įtikėjimas misija  vienija, konsoliduoja ir stiprina. KAUET‘e jis yra toks stiprus ir monolitiškas, jog apie savikritiškumą ar misijos objektyvų poveikį medžiaginei miesto architektūrinei kokybei nepadoru net užsiminti. Juo labiau – apie KAUET‘o realų „patariamąjį“ poveikį savo tiesioginiam šeimininkui – Kauno savivaldybės administracijai, vykdančiai formalią funkciją mieste – tvirtinančiai ar atmetančiai projektus.

Misija dūzgia – KAUET‘as aptarinėja projektus, vis patirdamas išsisakymo džiaugsmą, o Savivaldybė mėgaujasi laisve elgtis gyvenime savo nuožiūra. Nes žino – išsisakymo džiaugsmas išjungia KAUET‘ą iš kritiškos, aktyvios stebėsenos ir projektavimo procesą „po KAUET‘o“ galima vartalioti laisvai, ignoruojant bet kokius ekspertų tarybos nutarimus.

REIKALINGUMO KAUNO ARCHITEKTŪRAI DARBAS

Taip atsiranda degalinės A.Mickevičiaus slėnyje, „Lidl“ prekybcentriai Panemunės – Ąžuolyno „žaliojo karkaso“ trasoje bei kiti architektūriniai nuotykiai. Taip atsiranda nuostata „šeimininko“ galvoje, jog misija užmigdyta ir iš esmės tenkinasi pačiu egzistavimo faktu bei „reikalingumo Kauno architektūrai“ tikėjimu. Ir ta nuostata, kaip ciniškai tai beskambėtų, nėra laužta iš piršto…

Net tada, kai Savivaldybės žonglierių ekvilibrumas pasiekė rekordines aukštumas ir, svarstant Kauno Kongresų centro konkurso neskelbimą, architektūros ekspertai mero Andriaus Kupčinsko ir miesto vyr.architekto(?) Nerijaus Valatkevičiaus viešai buvo išvadinti neišmanėliais, nekompetentingais ir nesusigaudančiais savo nutarimuose, – KAUET‘as nesugebėjo sureaguoti adekvačiai.

Rodos, neįmanoma nepasitikėjimo išreikšti tiesiau. Neįmanoma aiškiau patariamajai institucijai pranešti apie jos patarimų nereikalingumą ir ekspertinių išvadų nepripažinimą. Tačiau net šis tiesmukas ir nedviprasmiškas „šeimininko“ signalas misijai pasirodė per silpnas, kad pažadintų iš įsisenėjusio letargo. Misija nutarė nekreipti dėmesio ir tęsti „reikalingumo Kauno architektūrai“ darbą.

NEPRIKLAUSOMYBĖ SUNAIKINTA, KOMPETENCIJA IŠJUOKTA

Čia reikėtų patikslinti, kad teksto autorius, reaguodamas į Kauno mero ir vyr.architekto(?) kaltinimus bei tiesmuką spaudimą KAUET‘o ekspertams, liepos 30-osios posėdyje kvietė kolegas atsistatydinti, nes ekspertų nepriklausomybė (ar jos iliuzija) „šeimininko“ buvo sunaikinta, o kompetencija išjuokta. Tas pats, emocijoms atvėsus, buvo pakartota ir KAUET‘o organizaciniame posėdyje rugsėjo pradžioje. Tačiau pasiūlymas pritarimo nesulaukė – didžioji dauguma KAUET‘o ekspertų nutarė dirbti toliau, nes „KAUET‘as yra reikalingas“… Kam reikalingas – liko nežinoma.

Galbūt šiandieninį Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos reikalingumą šiek tiek galėtų iliustruoti kad ir tokia smulkmena, kaip honorarų mokėjimas, vėluojantis 17 mėnesių. Ypač turint omenyje Kauno mero A.Kupčinsko teiginį, jog KAUET‘as nenori palaikyti Savivaldybės pozicijos „nors ekspertų taryboje sugaištą laiką jiems apmoka ne kas kitas, o savivaldybė“.

Tačiau labiausiai KAUET‘o „reikalingumą“ Kauno miestui, ko gero, byloja tiesioginio „šeimininko“ N.Valatkevičiaus ir jo Urbanistikos skyriaus laikysena. Jie ekspertų posėdžiuose pasirodo tik tuomet, kai reikia išpūsti kokį PR burbulą ar užgesinti ramybę drumsčiančius maištininkus.

IŠ ARCHITEKTŪRINĖS TARYBOS ATSISTATYDINO DVIESE

Beje, maištininkų KAUET‘e šį rugsėjį sumažėjo iki nulio (beveik)… Be A.Karaliaus iš ekspertų tarybos atsistatydino ir Linas Tuleikis.

Jis pažymėjo, jog traukiasi iš institucijos, nes ši stokoja “pilietinio stuburo, moralinio tvirtumo ir negerbia savo sprendimų bei priimtų nuostatų. L.Tuleikis teigė, jog “architekto profesija ir pagarba jai reikalauja principingesnės, nepersunktos konformizmu laikysenos architektūros kokybės atžvilgiu, atsispiriant spaudimui iš šalies”.

Architektas pabrėžė, jog kiekvienas, išrinktas  ekspertu, “prisiėmė įsipareigojimą prieš kolegas ir prieš visuomenę dirbti tam, kad bent lašeliu architektūra pagerėtų, o ne tam, kad nuolatinėmis išlygomis kokybės kartelė būtų leidžiama vis žemyn ir žemyn”.

Beje, L.Tuleikis pastebėjo, kad konformistinis principas “jei aš neteisiu, tai ir manęs neteis”, pavertė Kauno architektūrinę tarybą neveiksnia institucija, neįpareigojančiu diskusijų klubu. 

NEEFEKTYVUMAS TAMPA PRABANGA

Nėra malonu, tačiau tenka pripažinti, jog KAUET‘as jau senokai virto nekritišku sau ir architektūrinei aplinkai „pritarėjų klubu“. Patogiu savivaldybei ir architektūros artimiesiems. Kandžiu retiems architektūriniams „turistams“ ar šiaip naujokams.

Reti profesinio pilietiškumo blyksniai užgęsinami konjunktūriniuose Savivaldybės koridoriuose, o ekspertinės išvados netampa objektyvia vertybe ne tik todėl, kad ją ignoruoja Savivaldybės galvos. Aiškios ir motyvuotos išvados vis retesnis svečias ir pačių ekspertų protokoluose – vietoj jų amžinoji KAUET‘o direktorė Jūratė Merkevičienė išrašo keliolika „receptų iš pasisakymų“, kurių sąrašas galėtų praturtinti ne vieną juodojo humoro klinikinį serialą.

Gali būti, jog šie archtarybiniai paradoksai yra būdingi tik Kaunui ir kiti Lietuvos miestai gyvena sveiką, iliuzinių priklausomybių neiškreiptą architektūrinį gyvenimą. Tačiau kas, jei virusas išsisėjęs ir valstybėje knibžda neefektyviai veikiantys instrumentai, kurių dėka placebinis efektas plinta, stumdamas į paraštes tikrąjį matymą, tikrąjį problemų gydymą, tikrąjį judėjimą pirmyn ir tikrąsias vertybes galų gale?

Ar neefektyvi gyvensena apskritai nėra per didelė prabanga slenkančio karo akivaizdoje…?