ARCHITEKTŲ RŪMŲ ATEITIS (1): Kokie rūmai reikalingi mums ir Lietuvai?

Šis tekstas nėra oficiali LAR nuomonė, o tik vieno Rūmų nario asmeniniai samprotavimai apie organizaciją. Tikslas kalbėti apie mūsų organizacines profesines sėkmes ir sopulius atviriau, kad visiems mums būtų lengviau daryti sprendimus, nesiblaškant tarp organizacijos veiklos krypčių.
Atslūgus sausio 13-osios atminties minėjimams susimąstai apie Architektūros lauko pasiekimus per tuos mūsų Laisvės metus.

ARCHITEKTŲ RŪMŲ KŪRIMAS BUVO ILGAS IR VINGIUOTAS
Jau praradome norą lygintis su pirmosios Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio pasiekimais, nes per daug akivaizdu, kad jie mums nebepasiekiami. Bet vis tik, gal kažką pavyko nuveikti pozityvaus?
Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, mūsų šalies architektai buvo laikomi vienais pažangiausių jaunosios valstybės atstatymo šauklių, gausiai dalyvavusių ir Sąjūdžio veikloje, ir Nepriklausomybės atkūrime, ir jos apgynime.
Natūralu, kad architektai ėmė aktyviai aiškintis, kaip architektūra kuriama Laisvąjame pasaulyje. Prasidėjo stambių projektavimo institutų griūtis, pradėjo kurtis individualūs architektūriniai biurai ir architektai išsilakstė kas kur.
Vienintelė juos jungianti grandis buvo Architektų sąjunga ir visų kiek skirtingai suvokiama meilė architektūrai.
Rinkai pradėjus veikti laisvais, nereguliuojamais principais, tapo aišku, kad architektams būtina išlaikyti stiprią organizacinę vienybę, nes rinkoje pradėjo dominuoti žymiai skaitlingesnių inžinierių ir žymiai didesnius pinigus generuojančių statybininkų interesai, nustumdami Architektūrą į tarnaitės vietą.
Formuojantis naujai valstybės tvarkai, tapo svarbu dalyvauti politinių sprendimų bei įstatyminių pokyčių priėmime, kuriame jau buvo įsigalėję inžinerinio mąstymo žmonės.
Konsultuojantis su kolegomis iš pažangesnių Europos šalių, architektai priėjo išvados, kad kuo skubiau Lietuvoje reikia kurti Architektų rūmus, Europos šalyse įprastą architektų savivaldos formą.
Ir nuo šio šimtmečio pradžios Architektų sąjungos aktyve Rūmų įkūrimas tapo pirmos svarbos klausimu. Kadangi man kelis metus teko būti atsakingam už Lietuvos architektų rūmų įsteigimą, tai puikiai pamenu tas milžiniškas bendras architektų pastangas, pasitelkus kolegas iš Europos, įtikinėjant visus politinius ir valdžios sluoksnius dėl tokios institucijos sukūrimo.
Didelėmis pastangomis jau 2006 m. pavyko įtikinti skeptikus dėl tokio žingsnio būtinumo. Tačiau, lemiamu momentu laukinio kapitalizmo šalininkai pakišo koją ir į Architektų rūmų įstatymą įrašė ne visuotinę, bet laisvanorišką narystę, architektūros rinką padalindami į veikiančią dvigubais standartais.
Tada atrodė, kad geriau jau tokia neįgali organizacija, negu nieko, ir vylėmės po truputį ją paversti pilnaverte.

POLITINĖS KLAIDOS IR V.DIČIAUS POZITYVAS
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, matosi, jog padarėme klaidą, sutikdami su tokiomis sąlygomis, nes tapimas normaliais mums užtruko visą dešimtmetį.
Visą dešimtmetį skirtingi architektai veikė skirtingomis taisyklėmis ir suformavo architektams krūvą žalingų įpročių, kurie civilizuotose demokratinėse šalyse būtų neįsivaizduojami.
Todėl, Architektų rūmus Europos šalių pavyzdžiu pavertus visuotine projektuojančių architektų organizacija vėl tenka įrodinėti, kad nesame kupranugariai. Tik šįkart ne NT rykliams, ne statybų magnatams, bet kai kuriems architektams, veikiantiems organizacijos viduje ir, tikėtina, ginantiems ne Architektūros interesus…
Kaip sakoma – idealistai pasaulį kuria, o jį užvaldo pragmatikai.
Keliolikos metų Architektų rūmų veikloje, mano nuomone, būtų galima išskirti du šviesius periodus.
Pirmasis – tai Rūmų įkūrimas. Tada, pirmojoje kadencijoje, buvome pilni vilčių, kai Rūmų pirmininku išrinkome principingą ir garbingą architektą prof. Vytautą Dičių.
Tada Rūmai visuomenei ir mums patiems demonstravo nekonjuktūrišką poziciją pažabojant NT plėtras paminančias įstatymus Vilniuje ir pajūryje.
Kai kuriems mūsų kolegoms teko atsisėsti ant atsarginių suolelio, pailsėti nuo aktyvios ne pačios švariausios veiklos… Atrodė, kad laikai pradėjo keistis, visi pradėsime žaisti pagal vienodas taisykles, bet, pasitraukus V.Dičiui, pasitraukė ir pokyčiai, – atėjo organizacijos sąstingio periodas, – organizacija, deklaruodama nešamą gėrį architekto profesijai, pasinėrė į smulkmenas ir jose smarkiai nugrimzdo.

D.VELIČKAITĖ SUTEIKĖ RŪMAMS ANTRĄ KVĖPAVIMĄ
Antrasis šviesusis periodas stojo, atėjus pirmininkauti Daivai Veličkaitei. Ši jaunesnės kartos ambicinga architektė, turinti teisininko išsilavinimą, savo ryžtinga, nedviprasme pozicija, aiškiai deklaruodama organizacijos prioritetus pasiekė visuotinę narystę Rūmuose, paleido į gyvenimą Architektūros įstatymą, bei Rūmų veiklą pavertė apčiuopiamu indėliu tiek įstatyminėje šalies bazėje tiek praktinėje statybos sektoriaus veikloje.
Architektams vėl atsirado viltis, kad Architektūra taps gerbiama NT versle ir statybos sektoriuje, ir bus projektuojama laikantis bendrų taisyklių. Kad bus projektuojama ne kaip pigiau, bet kaip geriau. Tačiau ne visiems šie pokyčiai patiko.
Priežastys, privertusios Daivą Veličkaitę praeitą vasarą atsistatydinti iš pirmininkės posto buvo ir išorinės, ir vidinės.
Kolegos, prisidėję prie to, kad D.Veličkaitė pasitrauktų iš organizacijos, mano nuomone, turėjo labai skirtingų interesų: vieni norėjo, paprasčiausiai, patys perimti vadovavimą organizacijai, kiti norėjo padaryti jį labiau kontroliuojmu, o dar kiti, tiesiog, turėjo didelių įsipareigojimą NT ar statybų versle, tačiau visi turėjo bendrą priežastį – visiems jiems trukdė bekompromisė Rūmų vadovės veikla.
Gerai tiek, kad po D.Veličkaitės pasitraukimo nenutiko blogiausia, kas galėjo nutikti, – organizacija nebuvo skubiai pertvarkyta į „patogią naudotis“. Bent jau oficialiai, buvo patvirtintas darbų tęstinumas ir sutarta, kad organizacijai reikia ruoštis Visuotiniam narių susirinkimui, kad būtų užtikrinti sąžiningi ir skaidrūs rinkimai. Tikėkimės, kad taip ir nutiks šį pavasarį.

APIE TYLĄ IR NE TYLĄ
Artėjant rinkimams turėtų prasidėti diskusijos apie organizacijos ateitį, apie asmenis, kuriuos norime matyti prie organizacijos vairo, tačiau, kažkodėl, tylu.
O tylu gali būti dėl to, kad laukiame ką mums pasiūlys organizacijos vadovybė, o mes tada jau pasirinksime. Bet pasmerkta ta organizacija, kurioje veiksmai vyksta tik iš viršaus, o ne iš apačios.
Taip pat, tylu gali būti, nes kai kiurie iš mūsų ta linkme jau stipriai dirbame, bet nenorime, kad mūsų pasiūlymai per anksti atsiskleistų. Nes tada prasidėtų išsamūs visuotiniai svarstymai ir mūsų planai galėtų žlugti.
Tylu gali būti ir dėl to, kad mums „partneriai“ yra pasakę nesikišti, nes jie viską sutvarkys taip, kaip reikia, o paskutiniu momentui „patars“ už ką balsuoti.
Tylu gali būti ir dėl to, kad mes nežinome ką pasiūlyti, nes visa galva esame panirę kasdieniuose savo rūpesčiuose.
Taip pat, tylu gali būti ir dėl to, kad mums yra visiškai tas pat, kokia bus organizacija, nes mes netikime, kad bendromis jėgomis galime kažką nuveikti dėl geresnės Architektūros ir dėl geresnių sąlygų tai Architektūrai atsirasti.
Tačiau neturėtų būti tylu, nes kiekvienam iš mūsų atskirai tikrai nepavyks pasiekti geresnių sąlygų Architektūrinei veiklai ir vienintelė realiai galinti padaryti tai jėga – yra Architektų rūmai.
Galime jų labai nemylėti, bet neturime kitos išeities. Nes negalime išmesti vienintelio įrankio, kuris gali normalizuoti architektų veiklą, kad visi galėtume konkuruoti vienodomis sąlygomis, ir už savo veiklą gautume garbingą, sąžiningo dydžio atlygį.
Taigi, turime nutraukti tylą ir turime prieš rinkimus kalbėtis apie mūsų organizaciją, kokia ji turėtų būti ir kokie žmonės jai turėtų vadovauti. […laukite tęsinio]
REDAKCIJOS PASTABA: Linas Tuleikis yra Lietuvos architektų rūmų Tarybos narys ir LAR pirmininko pavaduotojas
Titulinė nuotrauka: S.Beigos