KENGO KUMA: Architektūroje man įdomiausia – Kekkai tema

Vienas garsiausių pasaulio architektų – Kengo Kuma – atvyko į Kauną architektūros festivalio KAFe programos Rytai-Rytai 5 direktorių Gintaro Balčyčio ir George Kunihiro kvietimu.
Šiemet festivalis KAFe buvo neįprastai trumpas ir truko vos keturias dienas, sutilpdamas į programą Rytai-Rytai, vykusią jau penktąjį kartą.
Čia raktinį pranešimą „Grįžti atgal į gamtą“ sausakimšame “Žalgirio” arenos amfiteatre skaitė Japonijos numylėtinis, architektas Kengo Kuma.
Kengo Kuma architektūrinė firma KKAA nuo praeito vizito į Kauną išaugo nuo 20 bendradarbių iki 340. Šiandien KKAA (Kengo Kuma and Associates) turi biurus ne tik Tokijuje, bet ir Paryžiuje, Pekine bei Šanchajuje.
Kengo Kuma dalyvauja daugybėje tarptautinių architektūros konkursų ir yra realizavęs nesuskaičiuojamą begalę skirtingo mastelio projektų visame pasaulyje. Išskyrus Lietuvą, deja…

PER 20 METŲ KAUNO NEUŽMIRŠO
Su Kengo Kuma susipažinau 2002-aisiais, pirmojo festivalio Rytai-Rytai metu. Tuomet kartu praleidome keletą dienų. Lankėme įvairius Kauno objektus, daug kalbėjomės.
Įdomu, kad japonas visai neblogai atsimena Kauną. Anot vieno festivalio kuratorių, Andriaus Ropolo, važiuojant per Kauną, Kuma atkreipė dėmesį į keletą naujų pastatų, kurių anksčiau nebuvo…
Malonu, kad meistras atpažino ir mane. Bet kreipėsi angliškai “mister King”, atsiprašydamas, kad lietuviško nei vardo, nei pavardės neatsimena. Natūralu, juk prabėgo 20 metų…
Negali būti, atrodo, jog buvau Kaune visai neseniai, tarė Kuma.
Tai ir gerai, sakau, tuomet pradėkime pokalbį nuo tos vietos, kur anąkart sustojom.
Kengo Kuma juokiasi… Ne, ne, aš tikrai neatsimenu, ką mes kalbėjome prieš 20 metų. Atsimenu tik, kad kalbėjomės labai daug.

Japonų architekto Kengo Kuma firma KKAA turi biurus Tokijue, Paryžiuje, Pekine ir Šanchajuje, kuriuose dirba 340 specialistų. Foto: ©PILOTAS.LT

KEKKAI, KIJOU, MA IR KITI JAPONIŠKI BURTAI
Audrys Karalius: Mokytojau, tuomet sakei, kad architektūroje Tau svarbiausia Kekkai – riba, briauna, sandūra.
Kengo Kuma: A… jo, taip aš galėjau pasakyti. Kekkai yra mano meilė ir paslaptis. Mano įrankis, metodas ir tyrinėjimo objektas architektūroje. Ir ne tik architektūroje…
Audrys Karalius: Kengo Kuma-san, o aš tada galvojau, galvojau ir nelabai supratau, ką Tu konkrečiai norėjai pasakyti. Tiktai būdamas Japonijoje galų gale perpratau, kas yra Kekkai.
Kengo Kuma: O!.. tu buvai Japonijoje? Kodėl neužsukai į mano studiją?
Audrys Karalius: Aš buvau ne Tokijuje, o kitame Japonijos gale. Pietuose, Šikoku saloje.
Kengo Kuma: O… Šikoku? Ir ką tu ten veikei…?
Audrys Karalius: Buvau išsiuntęs dukrą Urtę į Koči mergaičių gimnaziją metams laiko. Tai lankiau ją.
Kengo Kuma: Oho! Tai ji turėjo išmokti japonų kalbą. Pietuose gi niekas nekalba angliškai. Jai turėjo būti labai sunku.
Audrys Karalius: Ir buvo sunku. Žinoma, ji pramoko japonų kalbos. Vėliau, po pamokų Koči gimanzijoje, ji netgi mokė japonų vaikus angliškai. Japonija Uručan užgrūdino. Ji tapo kitas žmogus. O man Japonija atvėrė akis. Įsimylėjau ją dar labiau…
Kengo Kuma: Taip, taip, įdomu. Tai ką tu pamatei Japonijoje? Kas tau labiausiai patiko?
Audrys Karalius: Kengo Kuma-san, Japonijoje aš pamačiau Tavąjį Kekkai. Po daugelio metų supratau, kas yra Kekkai. Įsivaizduoji…?
Kengo Kuma: Ir kaip gi mano europietis draugas surado Kekkai?
Audrys Karalius: Sykį daktaras Oki-san, kurio namuose mes gyvenome, nusivežė į labai labai seną, medinį namą, pas kažkokį pažįstamą. Sako, čia tu patirsi tikrą arbatos ceremoniją. Mes sėdėjome gana didelėje erdvėje, šnekučiavomės ir atėjo nuostabaus grožio japonė…
Kengo Kuma: Ir…? Čia jau man įdomu…
Audrys Karalius: Ir ji nusilenkė įėjusi į patalpą. Po to nusilenkė dar kartą. Ir aš pastebėjau kur – po medine lubų sija. Patalpa buvo didelė ir jos perdanga buvo savotiškas medinis kesonas. Kvadratais sujungtos sijos, maždaug 4 x 4 metrų.
Taigi, antrą kartą mergina nusilenkė ant „mūsų kvadrato“ erdvinės ribos. O trečią kartą ji nusilenkė prie pat mūsų.
Šeimininkas beveik nekalbėjo angliškai. Kodėl mergina nusilenkė antrą kartą šioje vietoje, klausiau jo kelis kartus, atsistojęs po sija. Kekkai, šiaip ne taip atsakė jis…
Ir tada įvyko nušvitimas. Staiga suvokiau, kas yra Kekkai! Tai yra riba, žyminti erdvę sąlyginai. Labiau jutiminė erdvės riba, negu fizinė.
Kengo Kuma: Va, čia jau neblogai. Ko gero esi vienas nedaugelio europiečių, kuris taip gerai suprato ir paaiškino, kas yra Kekkai. Ar tu panaudojai Kekkai principą savo architektūroje?
Audrys Karalius: Taip. Bet labai mažai. Nepavyko, nes klientai manęs nesuprasdavo, jeigu atvirai… Savo studijoje panaudojau Kekkai (rodau nuotrauką telefone).
Kengo Kuma: Neblogai, labai neblogai. Toks beveik japoniškas sprendimas… O tai kodėl arbatos mergina nusilenkė trečią kartą? Ar supratai…?
Audrys Karalius: Trečią kartą mergina nusilenkė per gerą metrą nuo mūsų. Tada atsiklaupė ir ėmė serviruoti arbatą. Turbūt taip buvo parodyta pagarba mums…
Kengo Kuma: Taip. Bet ji nepriėjo prie pat jūsų, kaip būtų atsitikę bet kurioje Europos kavinėje. Nes to neleidžia daryti pagarba svečiui. Japonijoje visada išlaikoma distancija iki kito žmogaus absoliučiai privačios erdvės. Tai – Ma.
Ma – yra tuščias tarpas tarp tavęs ir manęs. Jis svarbus, japoniškos kultūros dalis.
Taip pat Ma yra tarpas laike.
Audrys Karalius: Suprantu, Kuma-san. Pastebėjau, kad prieš sakydamas kalbą auditorijai, Tu darai tam tikrą pauzę. Ar tai irgi yra Ma…?
Kengo Kuma: Maždaug taip.

TRADICINIAI JAPONŲ INTERJERAI IR PASTATAI DAUGIASLUOKSNIAI
Audrys Karalius: Kuma-san, anąkart mudu nebaigėm kalbos apie patalpų atitvaras. Apie sienas. Tada aš daug citavau Tadao Ando, o Tu sakei, kad iš esmės Tadao architektūra yra labai fotogeniška, tačiau nėra visai japoniška savo esme. Sakei, kad jo erdvės yra europietiškos, nes suskirstytos tvirtai ir amžinai, kas iš principo nėra japoniška tradicija.
Kengo Kuma: Aš ir dabar taip sakau. Gerai, šiandien turiu būti korektiškesnis, nei jaunystėje… (juokiasi: 2002-ais Kumai buvo 48). Supranti, japoniško namo tradicija – pusiau permatomumas ir erdvės sluoksniai. Erdvės dažnai formuojamos ir keičiamos Šodži – plonomis medinėmis pertvaromis bei stumdomos durimis su popieriniu užpildu.
Mes gyvename labai tankiai. O galų gale ir stiklas Japonijoje atsirado labai vėlai ir buvo brangus. Popierius įleidžia šviesą į patalpą, tačiau ne vaizdą. Tai svarbu. Kita vertus, Šodži nesustabdo žmogaus žvilgsnio kietai, o leidžia jam pajusti erdvės sluoksnius.
Audrys Karalius: Įsidėmėjau šį efektą Japonijoje. Atpažįstu šį “sluksniuotos erdvės” principą Tavo architektūroje. Kengo-san, esi tikras ažūrų genijus. Medinių ažūrų, visų pirma.
Bet man vistiek labai įdomu pažinti tokius du skirtingus japonų kultūros apologetus: Betoninį Tadao Ando ir Ažūrinį Kengo Kuma.
Kengo Kuma: (juokiasi…) Ar tu pažįsti Ando-san? Gal tu buvai jo studijoje…?
Audrys Karalius: Ne. Aš žaviuosi Tadao Ando nuo studijų laikų, tačiau gyvenime nesu jo sutikęs. Po mano japoniškos kelionės mes truputį susirašinėjome, kas, kaip suprantu, yra beveik neįmanoma, anot japonų architektų…
Sykį Japonijoje, didelio sambūrio metu, prie manęs priėjo vietinis architektas, beveik nešnekantis angliškai ir paklausė, ar aš nesu Tadao Ando mokinys. Aš žinoma juokaudamas, atsakiau, kad – taip. O jis suprato paraidžiui. Ir labai mane šefavo kelias dienas, parodė daug įdomios archtektūros.
Klausiu atsisveikinant, iš ko nutarei, kad aš susijęs su Tadao Ando? Sako, tavo marškiniai, kaip Ando-san…
Kengo Kuma: (juokiasi) Taip, taip, tavo marškiniai kaip Ando-san. Apykaklė. Tai taip pat yra Kekkai, tam tikra prasme.

Kuklumas dar nė vienam architektui nepakenkė, sako Kengo Kuma. Foto: ©PILOTAS.LT

 TAUTIŠKUMAS ĮMANOMAS IR DIDELIO MASTO OBJEKTUOSE
Audrys Karalius:  Kengo Kuma-san, noriu pasišnekėti apie Japonijos Nacionalinį Olimpinį 2020 stadioną.
Tas projektas yra kažkoks ne Tavo formato. Labai didelis. Ne visai gal atitinkantis Tavo amplua. Kodėl Tu jo ėmeisi?
Kengo Kuma: Tu teisus. Man labiau patinka intymūs, maži projektai, kur aš galiu panaudoti savo Kiyou (ploni pirštai). Kur aš esu stiprus. Bet atsitiko dvi nelaimės.
Pirma: aš tapau labai garsus pasaulyje (juokiasi)…
Antra: Zaha Hadid laimėjo stadiono konkursą 2012 su tokiu labai agresyviu ir dideliu savo projektu. Na, tokiu, kaip Zaha paišo visame pasaulyje – nesvarbu ar Niujorke, ar Šanchajuje, ar Tokijuje. Ir Japonijos visuomenė bei spauda sprogo iš pasipiktinimo. Ir, įdomiausia, kad Japonijos architektai sukilo – žymiausieji (įskaitant ir mane) pasirašė viešą peticiją, teigiančią, kad Zahos stadiono projektas iškreipia Japonijos identitetą ir prašančią vyriausybės nepadaryti  monumentalios klaidos – sustabdyti projektą.
Ir Nacionalinis Sporto Komitetas Zahos projekto atsisakė 2015. Ji buvo labai įsižeidusi ir nepatenkinta. Tada manęs valdžia tiesiog paprašė, nes nebebuvo laiko, kad padaryčiau tokį paprastą, japonišką ir įsimintiną projektą. Tai ir teko daryti. Manau, kad man kažkas pavyko… Mes netgi trečdaliu sumažinom stadiono aukštį ir kitus nebūtinus parametrus. Pastatas tapo daug ekonomiškesnis…
Audrys Karalius: Kengo Kuma-san, atskleisk, prašau, paslaptį – kaip padarytas stadiono medinio ažūro stogas? Aš žiūrėjau, žiūrėjau ir iš nuotraukų nesupratau…
Kengo Kuma: Stadiono stogas yra 60 metrų konsolės ir dvigubas denginys. Matei plieno rėmus? Konstrukcijos esmė – ant plieno konsolių kabantys plieno santvarų žiedai visu perimetru. Jie įtempia visą konstrukciją. Be to, pačios plieno konsolės yra truputį arkinės. To nesimato žvelgiant iš apačios, iš žiūrovų rakurso.
Po konsolėmis ir santvariniais žiedais kabo medinio ažūro lubos. Šiuo atveju mediniai ažūrai yra labiau dekoratyviniai, nei konstruktyviniai. Tačiau visi mato būtent japonišką medį. O to plieno niekas nemato. Ir tu nematyk… (juokiasi).
Audrys Karalius: Man labai patiko ir medinės stadiono žiedinių lauko pasažų žiūrovams lubos, žvelgiant iš apačios. Tikrai, sąšauka su istorinėmis japonų pogodomis ir jų daugiapakopiais stogais, bei medinėmis tų stogų lubomis yra labai stipri.
Kengo Kuma: Taip, man tai buvo labai svarbu. Man visada yra svarbu, ką žmogus jaučia atėjęs į pastato įtakos lauką. Ne iš kilometro, ne iš kažkur, bet iš arti – peržengęs pastato Kekkai. Tada žmogus pakelia akis ir mato tradicinės pogodos architektūrinį įspūdį. Čia ir slypi japoniškas identitetas.

MAŽAS OBJEKTAS – DIDELIS IDENTITETAS
Audrys Karalius: Sutinku, bet man visgi japoniška tapatybė dar stipriau pasireiškia per mažesnio mastelio Tavo projektus. Tarkim, naujausias Tavo realizuotas projektas – medinis tiltas KUSUGIBASHI  per kalnų upę provincijos miestelyje. Arba ekspresyviai ažūriškas TAKETA Istorijos ir kultūros muziejus (Oita miestas, Kiušiu sala)
Kengo Kuma: Taip, didelio mastelio projektai visame pasaulyje sunkiai sukimba su vietiniu identitetu jau vien dėl didelio mastelio. Mažuose pastatuose architektas gali pademonstruoti savo kuklumą ir savo Kiyou. O tai – tiesiausias kelias į dialogą su kontekstu.
Audrys Karalius: Kuma-san, Tu netgi Turkijoje savo medinių ažūrų deka, užmezgei fantastišką dialogą ir santarvę su Tau mažai pažįstamu kontekstu. Turiu omenyje ODUNPAZARI Modernaus meno muziejų
Kengo Kuma: Matai, ta vieta, kurioje pastatytas muziejus, buvo istoriškai vadinama Odunpazari, kas turkų kalba reiškia medinį turgų. Tai pirmą teisingą žingsnį, manau, padarė turkai, pasikvietę mane projektui. Apskritai, medžio kalba yra labai tarptautiška. Kita vertus – architektūriškai ji yra švelni, tyli ir be pompastiškų deklaracijų. Be arogancijos…
Audrys Karalius: Kaip Ryuichi Sakamoto muzika…?
Kengo Kuma: Iš tikrųjų – gera paralelė. Aš daug klausau Sakamoto muzikos. Ne todėl, kad jis mano draugas, o todėl, kad jis daugelį dalykų supranta taip pat, kaip ir aš. Mūsų kultūrinės erdvės gairės sutampa.
Audrys Karalius: Mano gyvenime Ryuichi Sakamoto taip pat užima didelę vietą. Galima sakyti, kad jis verčia japonų kultūrą į man geriausiai suprantamą muzikos kalbą.
Ta proga papasakosiu nedidelį siurprizą, apie ploną giją, kuria sukabinau Japonijos ir Lietuvos architektūras prieš kelis metus. Čia, Lietuvoje, teikiame architektams svarbiausią apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, kuris vadinasi Lietuvos Architektų Žiedas Tai, kadangi aš buvau atsakingas už visą Žiedo projektą, tai pasirūpinau, kad viešo apdovanojimo metu visada skambėtų taviškio Ryuichi Sakamoto AQUA…
Kengo Kuma: Ooo!… Puiku. Žinau “Aqua”, nuostabus kūrinys. Orus, erdvus ir iškilmingas. Tikrai netikėtas siurprizas, perduosiu Ryuichi – jis bus labai patenkintas.

Kengo Kuma stebėjosi, kad Lietuva iki šiol gyvena be Architektūros muziejaus ir ragino kuo greičiau įkurti NAI.. Foto: ©PILOTAS.LT

NEDARYKITE GĖDOS EUROPAI
Audrys Karalius: Kengo Kuma-san, mes čia, buvusiuose Lietuvos Pašto rūmuose, statytuose tarpukariu, kur ką tik atidarei japonų-lietuvių parodą „Receptas atsinaujinimui“, bandome įkurti NAI – Nacionalinį Architektūros Institutą su Architektūros muziejumi ir Architektūros centru.
Labai stengiausi, kad suspėtume iki parodos atidarymo, rugsėjo 23-ios, kad Tu galėtum nukirpti  lietuvių architektų šimtą metų išsvajotą, juostelę. Žinai, Lietuva turbūt liko vienintelė Europoje, gyvenanti be Architektūros muziejaus arba centro…
Kengo Kuma: Tikrai…? Sunku patikėti. Jūs 20 metų rengiate architektūros festivalį Rytai-Rytai, turite nemažai įdomios architektūros, o neturite Architektūros muziejaus? Kokios priežastys?
Audrys Karalius: Na, mūsų valdžiai neatrodė, kad architektūra yra svarbi ir reikšminga sritis valstybės gyvenime.
Kengo Kuma: Tai labai labai klaidingas požiūris. Architektūra – yra strategiškai svarbi sritis kiekvienai valstybei, kiekvienai tautai, kiekvienai kultūrai. Galiu pasakyti, kad mes apskritai pasaulio civilizaciją suvokiame per architektūrą.
Audrys Karalius: Absoliučiai sutinku. Tačiau man ir mano kolegoms, kurie incijavome ir stumiame NAI projektą nuo 2009 metų prireikė begalės pastangų, kad įrodytume šias elementarias mūsų valstybės galvoms. Na, bet ačiū Dievui, dabar jau atrodo, kad NAI įkūrimas šiuose architekto F.Vizbaro rūmuose yra ranka pasiekiamas. Tik žinai, ta mūsų biurokratija yra tokia lėta ir neprognozuojama…
Kengo Kuma: Biurokratija visur yra tokia pati. Mūsų nacionaliniai identitetai gali skirtis, bet mūsų biurokratai yra tokie patys. (juokiasi…)
Nepergyvenk. Atvažiuosiu, kada reikės. Aišku, NAI turės sugalvoti ta proga rimtą medinės architektūros parodą ar kūrybines dirbtuves.
Beje, pats pastatas yra nuostabus. Labai geras, profesionalus architektas. Manau, kad NAI šito pastato pavydės pusė pasaulio…
Audrys Karalius: Kengo Kuma-san, labai dėkoju, kad atvykai į Lietuvą, į Kauną, atminčiai Tau noriu padovanoti šitą Daiktą (žiūr. foto).
Kengo Kuma: O! Labai įdomus daiktas. (Kuma ilgai varto Daiktą tarp delnų. Žiūri tai į Daiktą, tai į lubas. Murma kąką japoniškai) Kas tai? Nujaučiu, kad gali būti kažkoks ritualinis senovės lietuvių daiktas. Apeigoms gal? Meditacijai? Taip…?
Audrys Karalius: Taip, meditacijai ir komunikacijai. Tai medinė mano širdis. Kai norėsi susisiekti, paimsi ir parutuliosi ją tarp delnų…
Kengo Kuma: (juokiasi) Super idėja. Ir pats Daiktas labai gražus. Pasidėsiu į namų altorėlį. Šalia medinės Bruno Taut dėžutės.
Kengo Kuma neša parodyti Daiktą kitiems japonų architektams. Šia varto jį tarp delnų, kažką murma japoniškai. Visų veidai kaip šventykloje. Tuomet meistras kažką pasako, japonai prapliumpa juoktis, atsisuka į mane ir rodo nykščius…
Titulinė nuotrauka:  ©PILOTAS.LT

Įsimylėjusi medinė lietuvio širdis išvažiavo į didžiojo japonų architekto Kengo Kuma namus. Foto: ©PILOTAS.LT