25 SIZIFIŠKI METAI: Architektūrinės žiniasklaidos pradžia Lietuvoje

1996-ųjų vasario 9-tąją Lietuvos skaitytojas sulaukė pirmojo architektūrinio periodinio leidinio istorijoje – mėnraščio “Arkitektas”. Vėlai. Daugelis Europos valstybių architektūrinę leidybą pradėjo 100 ar 80 metų anksčiau.

Tuomet atrodėme kaip eiliniai atsilikėliai.
Šiandien – Lietuva atrodo kaip pasmerktoji architektūrinė atsilikėlė Europoje.
Kad architektūrinė medija vegetuoja be rimto valstybinio dėmesio – niekam ne paslaptis.
Tačiau analogišku valstybiniu “nedėmesiu” yra apgaubtas ir Architektūros muziejus jau daugelį metų. 2006-aisiais lengva Kultūros ministro V.Prudnikovo ranka nukirsdintas Lietuvos Architektūros muziejus – patalpas teko grąžinti Bažnyčiai – per 15 metų taip ir nesulaukė nė vienos Vyriausybės, nė vieno Kultūros ministro dėmesio, nors slenksščiai buvo minti intensyviai ir gausiai.
Lietuva iki šiol velkasi Europos architektūrinio raštingumo ariergarde neturėdama nei Architektūros muziejaus, nei Architektūros centro, nei solidaus Architektūrinio leidinio.
Ir aš žinau – kodėl…!

LEIDYBINIS OPTIMIZMAS IR NACIONALINIS KLIMATAS
Kauno Architektų namuose “Arkitekto” debiutą pasitiko tuometinis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Algimantas Nasvytis (AA), Kauno architektų pirmininkas Algimantas Kančas (AA) ir gausus būrys architektų iš visos Lietuvos.
Ėmiausi absoliučiai nežinomos Lietuvoje veiklos vedinas senos, dar studentiškos svajonės ir šiokios tokios patirties sukauptos brolio leidykloje “Noriu” bei reklamos firmoje “Geltona” (šiandieną nė vienos jų nebėra…)
Ilgai galvojau, kaip prabilti į architektuomenę? Kaip pradėti žygį į lietuviškos architektūros kultūrinę reabilitaciją? Kelią į architektūros egzistencinį-kultūrinį lygiateisiškumą šalia teatro, muzikos ir literatūros…?
Entuziastingai tikėjausi, kad vos pamačius pirmą(!), profesionalų(!), gražų(!), stilingą(!), architektūrinį leidinį – atsivers visos durys…
Anaiptol. Viskas vyko priešingai.
Kioskų spaudos įmonės nenorėjo priimti platinimui – kioskuose ir taip nėra vietos. Prekybcentriai nukišdavo “Arkitektą” į žeminančias spaudos lentynų apačias.
Ėmėmės organizuoti prenumeratą patys, atsispausdinom firminius vokus. Alinantis darbas, titaniškos pastangos ir niekaip negrįžtančios išlaidos. Užtai turėjome beveik 2.000 prenumeratorių. Lyginant su dabar žurnalo “Archiforma” deklaruotais 74 prenumeratoriais – skirtumas akivaizdus. Ir nuostolingas, deja…

Dar tais pačiais 1996 metais, 24 puslapių žurnalinis laikraštis, pradedant ketvirtuoju numeriu, įgauna storo architektūrinio žurnalo pavidalą.
Deja, po dviejų metų „Arkitektas“ nebeišsilaiko ankštoje ir ne itin filantropiškoje Lietuvos rinkoje ir grįžta į ekonomiškai racionalesnį – 16 puslapių dvisavaitinio žurnalinio laikraščio formatą – „Statybų piloto“ vardu.
Deja, negaudamas nė lito paramos iš valstybės, 2009-ųjų sausį “Statybų pilotas” uždūsta ciniškos krizės kančiose.
Laimei, jau 2010-ųjų spalį redakcija sugrįžta į architektūrinę erdvę su internetiniu žurnalu Pilotas.LT, kurį, laimingo atsitiktinumo dėka, jūs, gerbskaitytojas, ir turite laimės pažinti šiais 25-taisiais architektūrinės leidybos metais…

VALSTYBINĖ „DOVANA“ ARCHITEKTŪRINĖS REDAKCIJOS 25-MEČIO PROGA
Deja, Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas kaip tik šiemet nutarė neskirti architektūriniam e-žurnalui Pilotas.LT – nė euro.
Simboliška – pirmą kartą per pastaruosius 12 e-leidybos metų!
Simboliška – SRTR fondo parama neskirta niekam iš architektūrinės e-leidybos…!
SRTR fondo paramos neskyrimo išvados rūščios ir genocidinės architektūrinės leidybos atžvilgiu: „Įdomus, siaurai bendruomenei skirtas projektas, įrodęs savo reikalingumą ir gebėjimą sudominti platesnę auditoriją.
Projektas yra aktualus pagal bendruosius ir specialiuosius prioritetus.
Projekto tikslai ir uždaviniai per platūs, todėl sunkiai pamatuojami.
Projektu ieškoma naujų formų diskutuoti apie Lietuvos architektūrą, urbanistiką, ugdyti jaunuosius architektus.
Temos gana bendros, pasigendama tikslesnio temų sąrašo, išdėstyto ketvirčiais.
Projektas remiasi tik straipsnisia, galėtų būti pritaikyti ir video, nuotraukos ir pan.
Sklaida būtų vykdoma gana populiariame internetiniame puslapyje, bet galima rasti ir kitų sklaidos kanalų.
Svarbus projektas telkiantis Lietuvos architektus ir šiip, architektūra besidominčius.
Jo autoriaus ir komandos narių kvalifikacija nekelia abejonių, sąmata padidinta. Dėl lėšų stygiaus ekspertai siūlo projektui finansavimo neskirti bendru sutarimu iš viso.“
Simptomatiška – iš 417.100 eurų skirtų SRTR Fondo programai Nr.6 „Internetinė žiniasklaida“ – architektūrinei žiniasklaidai skirta – nieko!
Simboliška – iš 2,578 mln. eurų – architektūrinei žiniasklaidai teskirti vos 5 K. Apie 0,2% – lygiai tiek, kiek sveria architektūra nacionaliniame Lietuvos medijos lauke…

KODĖL NEATITRŪKSTAME NUO 1996-ŲJŲ VEDAMOJO?
… tai turėjo įvykti.
Architektūra seniai nusipelnė didesnio dėmesio ir atidesnio vertinimo. Todėl šis kuklus bandymas pradėti lietuvišką architektūrinį leidinį teneatrodys kaip arogantiškas noras įsibrauti į ankštą spaudos rikiuotę su pretenzija į išskirtinį dėmesį naujokui. Greičiau tai būtinybės padiktuotas veiksmas, bandant konsoliduoti architektus, užmegzti ryšį tarp jų ir visuomenės.
Dabar kai kuriuose sluoksniuose tapo įprasta manyti, kad architektas beveik nebūtinas. Pakanka, esą, ryšio: užsakovas – statybininkas. Nebandydami polemizuoti bei apmokyti gerbiamo skaitytojo architektūros amato („pasidaryk pats“ principu), tiesiog stengsimės pailiustruoti, kad architektūroje, kaip ir kitose srityse, pozityvūs rezultatai dažniausiai vis tik pasiekiami profesionalo. Be abejo, šiandien matome, kad daugybė pastatų (ar interjerų) dygsta be jokio projekto arba suprojektuoti nesąžiningo, neprofesionalaus žmogaus. Lietuva nusėta tokiais architektūriniais grybais, kurie lyg radioaktyvūs mutantai spinduliuoja kažkokią paslaptingą negalią ir patologišką provincialumą. Šie statiniai žiūri į mus savo liūdnais langais lyg nevispročiai vaikai, nubausti už netvarkingą tėvų gyvenimą. Todėl yra dvigubai malonu aptikti įdomių, nestandartinių darbų, pastebėti kokybiškai naujas architektūros apraiškas.
Beje, nenorime ir negalime tokios apimties laikraštyje pateikti gausios ir išsamios medžiagos apie kiekvieną, mūsų manymu, įdomų projektą ar realizaciją. Tai solidesnio leidinio prerogatyva. Palikime šitai netolimai ateičiai. Čia savo uždaviniu laikytume plataus, visa šalį apimančio, architektūros vaizdo transliavimą, dėmesį sutelkiant į didesnę sėkmę bei meistrystę. Nedemonstruosime, vienok, itin griežtos objektų atrankos, palikdami daugiau erdvės gerbiamo skaitytojo vertinimams.
Be abejo, būsime dėkingi kiekvienam architektui, atsiuntusiam informacijos apie naują, vykusį projektą ar realizaciją, pastebėjusiam kolegos sėkmę. Būtų labai išmintinga po truputį išlįsti iš informacinio pogrindžio, kuris vis dar gaubia mūsų architektūrą ir architektus. Būtent DABAR…“