KUNSTKAMERINIS EFEKTAS://„VILNIUS STREET ART“ IMASI DESTALINIZUOTI ŽALIĄJĮ TILTĄ

Kažkada Stalino vietininkų išrikiuotos skulptūros ant geležinio Felikso Dzeržinskio tilto amžinajame Vilniuje simbolizavo svetimo totalitarinio šeimininko įkurtuves „visiems laikams“ ir visų keturių gyvenimo kampų sutelkimą geležiniame Maskvos kumštyje. Šita radioaktyvia simbolika badytos akys bent dviems vilniečių kartoms neveltui – net ir atkūrus nepriklausomybę, įvairios institucijos trečią dešimtmetį infantiliai trypčioja apie tuščiavidurius stabus ant Žaliojo tilto,  bijodamos sudrumsti jų „snaudžiančio režimo“ status quo. Biurokratinio neįgalumo pavėsis – ideali vieta ambicingiausiems „gatvinio meno“ projektams.

SKYRYBOS ŽENKLAI DEPRESYVIAME KONTEKSTE

Galima netgi teigti, kad apskritai „gatvinio meno“ artefaktinė kokybė – yra tiesiog proporcinga rutininio negatyvo konversijos laipsniui. Tai yra – kuo blankesnis ir depresyvesnis urbanistinis kontekstas – tuo ryškesnė strytartinė kultūrinė konversija gali įvykti. Ypač tuo atveju, kai su negatyviu kontekstu mezgamas aktyvus meninis bendradarbiavimas, siekiant naujos meninės kokybės, naujo „bendraautorinio“ pozityvo.

Panašu, kad antrasis Vilniaus Gatvės Meno festivalis pagaliau ropščiasi iš „pampersinio“ amžiaus ir jo projektai ima rasti tampresnį gydomąjį santykį su kontekstu. Sveikintina festivalio naujiena – kontraversiškųjų sostinės Žaliojo tilto skulptūrų desovietizacijos projektas, kurį pasiūlė architektas Audrius Ambrasas.

SOVIETINIO PATOSO REDUKAVIMO PROJEKTAS

Architektas yra parengęs praktišką ir aktualų meninės instaliacijos projektą, siūlantį sovietines tilto skulptūras įrėminti ažūrinėmis plieno konstrukcijomis, tarsi simboliškai jas formatuojant, ir demonstruojant it savotiškas kunstkamerines patologijas.

„Tai būtų simbolinis ženklas: mes skulptūras ir toliau matome ant Žaliojo tilto, tačiau nebetikime tuo, ką jos teigia. Tarybinis patosas būtų redukuotas, nužemintas“, – sakė portalui PILOTAS.LT A.Ambrasas. Ažūrinės plieno konstrukcijos, nepažeisdamos pačių skulptūrų, įmuziejintų jas ir kurtų zoosodinę distanciją tarp objektų ir praeivių.

KULTŪRININKAI PALAIKO, ARTŪRAS ZUOKAS DELSIA

A.Ambraso „Žaliojo tilto skulptūrų redukcijos projektas“, visuomenei bus pristatytas festivalio „Vilnius Street Art“ infocentre Odminių skvere, rugsėjo 5–7 d., Sostinės dienų metu. Džiugu, kad projektą teigiamai įvertino sostinės paveldosaugininkai, tačiau sostinės savivaldybė kol kas akivaizdžiai delsia išduoti leidimą laikinam projektui.

Tuo tarpu A.Ambraso instaliacijos projektas jau spėjo sulaukti teigiamų įvertinimų iš žinomų Lietuvos kultūrininkų ir visuomenės veikėjų.

Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė

A.Ambraso „Žaliojo tilto skulptūrų redukcijos projektas“, sovietines skulptūras pastato į „savo vietą“, tarsi įrėmina jas jų konkrečiame laike ir erdvėje.

Andrius Užkalnis, žurnalistas

Skulptūrų uždarymas į stačiakampius trimačius rėmus nukenksmina jas: sovietiniai balvonai iš aktyvių dalyvių tampa eksponatais, kuriems parodoma jų vieta. Panašiai zoologijos muziejuje koks baisus kaspinuotis yra konservuotas formaline ir uždarytas stikliniame inde.

Marija Drėmaitė, meno istorikė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė

Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau nuomonių, esą Žaliojo tilto skulptūros kelia grėsmę mūsų laisvei. Tai įkalinkime jas. Uždarykime jas į narvus ir neišleiskime – taip jas nukenksminsime, bet nepakenksime jų paveldo savybėms.

Aušra Maldeikienė, ekonomistė

Naikinant niekas neišnyksta, tik atgyja  kitu pavidalu. Norėdamas eiti į priekį, turi suvokti visus kultūrinius praeities veidus, ir su jais susitaikyti. Nėra nieko geriau, nei ironiška jų transformacija. Taip distancija nuvalo sovietinės kasdienybės liekanas.

Laima Kreivytė, menotyrininkė

Ambraso projektas – lyg aukštos įtampos laidų permatoma izoliacija. Konflikto židinys išlieka, bet jo veikimo zona apribojama.

Parengta naudojantis festivalio „Vilnius Street Art“ medžiaga