FREUDIŠKOSIOS PARALELĖS//KAI KURIE ĮDOMESNI ARCHITEKTŪRINIŲ KONKURSŲ ASPEKTAI

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybai po radioaktyvaus lietaus, vienu metu išdygo „Kauno piliavietės ir gretimų teritorijų sutvarkymo idėjos supaprastintas atviras konkursas“ bei „Steigiamojo seimo aikštės sutvarkymo ir paminklo A.Mackevičiui konkursas“. Abu su rimtų rimčiausiomis programomis, kilnių kilniausiais tikslais ir, kas jau mūsų architektams tapo norma, – neįmanomais terminais. Norint rasti aukščiau išvardintų reiškinių priežastis teks pasikapštyti giliau –  mūsų pasąmonėje. Pasinaudokime žinomo moderniosios psichologijos pradininko daktaro Freudo iškeltomis teorijomis.

Jos, beje, gyvuoja ištisus dešimtmečius , tikiuosi, tuoj galėsime sakyti šimtmečius, ir atlaikė ne vieną ekonominę krizę, keletą nuožmiausių karų bei tūkstančių tūkstančius kritikos strėlių atakų. Taigi, viename pirmųjų maestro jaunystės juodraščių randamas toks užrašas: „kraujo reikia ir smegenims, ir peniui, bet deja abiem kartu neužtenka“.

FUNDAMENTALIOS SISTEMOS IR BANALI KASDIENYBĖ

Šios aksiomos svarba psichologijos moksle yra lygiavertė Pitagoro teoremai geometrijoje – tai pradžia, nuo kurios galime imtis kitų, neįgudusia akimi žiūrint nesusijusių, reiškinių nagrinėjimo. Deja, minėtasis kraujotakos ratas pasireiškia ir architektūroje. Aišku, ryšys čia tarp smegenų ir kitos, nemažiau svarbios kūno dalies, daug sudėtingesnis, reikalaujantis fundamentalių mokslinių studijų ir empirinių tyrimų. Kol valstybė neskiria adekvataus finansavimo architektūros mokslui, pasidžiaukime, kad šį ryšį nagrinėja bent jau įžvalgiausi šiuolaikiniai architektūros ir urbanistikos kritikai, naudojantys pakankamai neblogą terpę tokio pobūdžio tyrimams – viešųjų pirkimų būdu organizuojamus konkursus.

Visi žinome, kad prie kiekvieno viešųjų architektūrinių projektų pirkimo konkurso sąlygų yra išdidus punktas, skelbiantis, kad „pirkimas atliekamas laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo,  proporcingumo ir skaidrumo principų ir konfidencialumo bei nešališkumo reikalavimų“.

Mieli architektai, ekspertai,  KVAD‘o specialistai ir ypač KAUET‘as, iškelkime klausimą ar nediskriminuojame cecho brolių, atsakingam darbui skirdami juokingas tris savaites ? Kas tai – abipusis vienas kito pripažinimas ar vienašališka skelbiančios organizacijos diktatūra ?

Kiek pagrįstas ir protingas reikiamo atlikti darbo ir tam skirto laiko proporcingumas?

Klausimas apie skaidrumą skamba kaip pasityčiojimas, ypač po viešų KAUET‘o direktorės pliurpalų „kad visi jau anksčiau žinojo apie konkursą“  ir, atseit,  „galėjo ruoštis“. Kas tie „žinantys“ ir kas tie „pasiruošę“ ? Išrinktieji matyt žinojo ir „kam ruoštis“. WTF, kur čia konfidencialumas ir nešališkumas ???

CHRESTOMATINIS PAŪMĖJIMO ATVEJIS

Po klausimų į orą grįžkime prie Freudo teorijos ir žemiškų išvadų. Tokio pobūdžio architektūrinių konkursų sąlygos nieko bendro su racionalia smegenų veikla neturi – hormonų audros metu kraujas subėgo į antrą, nemažiau svarbią, kaip minėjau, kūno dalį. Jeigu būtume tiek įžūlūs ir dėl tokių smulkmenų prikeltume iš grabo psichologijos guru, daltaras Freudas nedvejodamas pateiktų šio chrestomatinio architektūrinio atvejo psichologinę deskripciją: staigus, stichiškas ir beveik nekontroliuojamas noras žaibiškai apspręsti miestui gyvybiškai svarbių erdvių pobūdį yra absoliučiai analogiškas surogatinės degtinės, klijų ar kitokių kvaišalų apsirijusių paauglių azartui, triukšmingo tūso metu pasibarškinti klubo tualete. Žinant, kad su vienu iš konkursų biurokratiškai zulintasi 37 savaites, o architektūriniams sprendiniams pateikti paliktos tik trys savaitės, tas tris savaites derėtų prilyginti minėtam trijų minučių pasismaginimui tualete su atatinkamais po to sekančiais padariniais.