PAGALIAU PASTEBĖJO://KAUNO ZOOLOGIJOS SODĄ BANDYS ATNAUJINTI

Prieš 74 metus Kaune atidarytas Lietuvos zoologijos sodas pagal dydį ir gyvūnų skaičių galėtų lygiuotis į vidutinio dydžio Europos zoologijos sodus. Deja, jis kol kas yra apleistas, stokojantis valdžios dėmesio ir, palyginti su erdviais ir tvarka žėrinčiais vakarietiškais, panašesnis į gyvūnų prieglaudą nei šiuolaikišką stebėti gyvūnus skirtą parką. Tačiau jau pradeda rastis vilčių, kad tokia apverktina šio zoologijos sodo padėtis pagaliau pasikeis ir gyvūnai greitai jame neatrodys apleisti ir užmiršti.

LABIAU PRIMENA GYVŪNŲ PRIEGLAUDĄ

Kauno zoologijos sodo istorija prasidėjo 1935 metais, kai žymaus lietuvių gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva pradėjo veikti Kauno zoologijos sodo akcinė bendrovė. Zoologijos sodui buvo parinktas Girstupio upelio slėnis Ąžuolyne. Tai raižyto reljefo 15 ha ploto teritorija, tinkama įvairių rūšių gyvūnams laikyti ir eksponuoti. Zoologijos sodas oficialiai atidarytas 1938 metų liepos 1 dieną. Atidarymo metu jame buvo vos 40 gyvūnų, tačiau per metus jų skaičius pasiekė 150.

Lietuvos zoologijos sodą dabar sudaro 11 skyrių, kuriuose dirba per 130 darbuotojų. Jame laikoma bemaž 3.000 gyvūnų. Vis dėlto ši įstaiga vargiai primena modernų zoologijos sodą. Lietuvos zoologijos sodas neatitinka net svarbiausių Europos Sąjungos reikalavimų. Didelė dalis jo voljerų, takų ir kitų zonų jame dar mena sovietmetį, kai galiojo visai kitos normos. Kai kurie iš gyvūnų voljerų čia pastatyti daugiau kaip prieš 50 metų ir metų metus buvo tvarkomi nebent kosmetiškai. Kai kurie gyvūnai įkurdinti tokiuose mažuose voljeruose ar narvuose, kad, atrodo, turėtų sukrusti ir gyvūnų teisių apsaugos entuziastai. Nesinori net vaikams rodyti.

TRŪKSTA IR LĖŠŲ, O GAL – IR SUPRATIMO

Tačiau ir pastaraisiais metais zoologijos sodas, atrodo, tvarkytas stichiškai ir be aiškaus plano. Su keliomis išimtimis, įstaiga dabar sukuria įspūdį labiau ūkinio objekto nei lankytojams skirto parko ar net gyvūnų prieglaudos, kurioje ne tik trūksta sąlygų patiems gyvūnams, bet ir dėmesio lankytojams. Viduje itin aiškus padalinimas, kurie yra laisvi, o kurie – uždaryti. Žmonės nuo gyvūnų čia kai kur atskirti net trigubomis grotomis bei užkardomis per kurias kartais įžiūrėti ką nors bemaž neįmanoma.

Atrodo, kad tvarkant trūksta ne vien lėšų, bet ir supratimo. Aplinka čia tai vienus, tiek kitur apleista, o joje stūksančiose varganuose kioskeliuose tokia pat menka ir maisto bei įvairių su gyvūnais ar zoologijos sodu susijusių smulkmenų pasiūla. Metų metais čia siūlomos tos pačios iki gyvo kaulo pabodusio paslaugos. Matyti, kad zoologijos sodo vystymui trūksta sistemingumo, o jo valdymui – profesionalumo. Tačiau, matyt, trūksta ir noro ką nors keisti. Gal įstaiga tiesiog pernelyg orientuota į gyvūnų įvairovę bei kiekį. Kartais geriau mažiau, bet geriau.

Akis čia bado ne vien prastos sąlygos gyvūnams, bet ir gana nepatogus zoologijos sodo išplanavimas su akligatviais (juose turėtų būti nebent patys populiariausi gyvūnai), skirtingų mažųjų architektūrinių formų chaosas, vargana daugelio statinių būklė: sienų dažai – apsilupę, plieno elementai – surūdiję, betonas – ištrupėjęs. Trūksta ir informacijos apie gyvūnus, nuorodų, poilsio zonų ir net paprasčiausių suoliukų. Tokiame zoologijos sode dažnas nenori pabūti ilgiau nei trunka gyvūnų apžiūra, nesiryžtama čia praleisti visą dieną ar bent popietę su šeima. Matyti, kad Kauno zoologijos sodas dar turi ir vidinių reervų plėstis, racionaliau tvarkytis.

RENGS GALIMYBIŲ STUDIJĄ IR DETALŲJĮ PLANĄ

Vis dėlto tokia apverktina situacija, atrodo, pagaliau gali imti taisytis. Kaip praneša Aplinkos ministerija, iki kitų metų rugsėjo, naudojantis Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondo parama, bus parengta šio sodo teritorijos galimybių studija ir detalusis planas. Šiam tikslui pagal Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir Lietuvos zoologijos sodo pasirašytą finansavimo sutartį skirta 260.00 litų.

Galimybių studija bus pradėta rengti gruodžio mėnesį, o šiuo metu vyksta konsultacijos su suburta darbo grupe, sudaryta iš zoologijos sodo, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų specialistų. Iš galimybių studijos turėtų paaiškėti, kokių tiksliai investicijų reikėtų, norint pagerinti gyvūnų laikymo sąlygas ir sukurti patrauklią aplinką sodo lankytojams. Akivaizdu, kad vien kosmetinių pertvarkymų neužteks – čia būtini ryžtingesni žingsniai.

Parengus galimybių studiją ir detalųjį planą, bus pradėti rengti techniniai projektai, o vėliau – paraiškos Europos Sąjungos 2014 – 2020 metų paramos laikotarpio finansavimui gauti. Šios lėšos būtų naudojamos jau konkretiems renovacijos darbams, kurie, kaip manoma, užtruktų apie 5 metus. Atnaujinus ir rekonstravus Kaune įsikūrusį Lietuvos zoologijos sodą, jau po kelerių metų jis galėtų tapti vienu moderniausių regione. Jame būtų galima ne tik susipažinti su gyvūnais, bet ir pailsėti. Taip pat būtų atnaujinta informacija apie laikomus gyvūnus, jų paplitimą, gyvenamą teritoriją ir pan. Gal tuomet bus zoologijos sodui pavyks išeiti iš užburto nepritekliaus rato.

YRA Į KĄ LYGIUOTIS

Šiuolaikiniai zoologijos sodai stengiasi tapti kuo patogesniais tiek lankytojams, tiek gyvūnams. Tai savotiški gyvūnų parkai, kuriose bandoma sukurti kuo natūralesnes sąlygas gyvūnams, atsisakoma storų grotų. Pasiūloma gyvūnams užsiėmimų, žaidimų, o lankytojams – atrakcijų. Čia ateinama ne tik pamatyti gyvūnų, bet ir turiningai pailsėti, praleisti laiką, sužinoti daug naujo apie gyvūnus.

Europoje galima paminėti 1828 metais Londone įkurtą seniausią zoologijos sodą pasaulyje ar retomis gyvūnų rūšimis žinomą Berlyno zoologijos parką. Abu šie zoologijos sodai garsėja ne vien savo gyvūnų gausą ar geromis sąlygomis, bet ir architektūrą, įdomiais statiniais, kurie prisideda prie įstaigų įvaizdžio bei padeda pritraukti dar daugiau lankytojų.

Pastariesiems turtingų šalių zoologijos sodams prilygti būtų, turbūt, neįmanoma, tačiau gerų pavyzdžių galima rasti ir kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, vos už kelių šimtų kilometrų esančiame Gdanske (Lenkija), kur veikia Olivos zoologijos sodas. Jis palieka visai kitą įspūdį nei lietuviškasis. Ir tikrai ne vien dėl to, kad turi daugiau retų ar didelių gyvūnų. Ši 1954 metais vaizdingame miesto slėnyje atidaryta įstaiga dabar yra šiuolaikiška, erdvi ir tarsi įrengta viena ranka. Joje gyvūnai nėra praradę gyvenimo džiaugsmo ir tai iš karto pajunti. Čia jie gali mėgautis gamta, žaisti, laipioti ir patys bendrauti su atėjusiais lankytojais. Na, o pastarieji lenkų zoologijos sode jaučiasi it gyvūnų gausiai apgyvendintame miesto parke, todėl neskuba kuo greičiau viską apibėgti, bet tiesiog maloniai leidžia laiką pasivaikščiodami, ilgam prisėsdami prie patikusio gyvūno. Ko gero, įdomiausia visgi į Olivos zoologijos sodą užsukti gyvūnų maitinimo valandą – tuomet gali ne vien pasigrožėti neįprastu reginiu, bet ir bemaž paliesti juos ranka. Į tokį zoologijos sodą norisi nueiti ne tik tuos 3 kartus per gyvenimą (vaikystėje, su savo vaikais ir su anūkais), kaip Lietuvoje, bet žymiai dažniau. Tuomet tikrai į zoologijos sodą būtų galima eiti kasmet ir gal ne po vieną, bet po kelis kartus. Bent jau kauniečiams.

Gdansko zoologijos sodas nė iš tolo neprimena gyvūnų kalėjimo: