ARCHITEKTŪRINĖS ŽINIASKLAIDOS ISTORIJA:// PRIEŠ 20 METŲ GIMĖ „ARKITEKTAS“

1996-ųjų vasario 9-tąją skaitytojas sulaukė pirmojo lietuviško periodinio leidinio, “Arkitektas”, skirto išimtinai architektūrai. Taip, kad ir nedovanotinai atsiliekanti nuo visų Europos valstybių, prasidėjo lietuviškos architektūrinės spaudos istorija.

Kauno Architektų namuose pirmąjį “Arkitekto” numerį 1996-taisiais atidengė tuometinis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Algimantas Nasvytis. „Aš sutikau žinią apie pirmąjį mūsų architektūros žurnalą su dideliu džiaugsmu. Ir todėl, kad mums jau seniai verkiant reikėjo nacionalinio architektūrinio leidinio, ir todėl, kad tą svarbų žingsnį padarė mano mokinys. Pamenu, vykau tuomet į savo gimtąjį Kauną „pašventinti“ „Arkitekto“ pirmojo numerio su dideliu džiaugsmu. Tarsi pats būčiau prie to prisidėjęs“,- pasakoja nacionalinės architektūros metras, ką tik sulaukęs Vilniaus miesto garbės piliečio titulo.

Žurnalas, pradėjęs eiti neįprasto Lietuvai didelio formato, ilgainiui virto įprastiniu aukštos kokybės žurnalu ir išsilaikė rinkoje du metus. Vėliau „Arkitektas“, dėl nepakeliamai brangios leidybos, kurios nerėmė jokie valstybės fondai, 1998-tųjų balandį transformavosi į dvisavaitį žurnalinį laikraštį „Statybų pilotas“. Leidinys tapo populiarus ne tik tarp Lietuvos architektų, bet ir dizainerių, valdžios žmonių bei kultūrininkų gretose. Deja, „Statybų pilotas“ taip pat nesulaukė jokios paramos iš valstybės ir 2008-taisiais prasidėjusi ekonominė krizė buvo lemtinga – 2009-tųjų sausį išėjo paskutinis „Statybų piloto“ numeris.

Tačiau redakcija neišsivaikščiojo ir rado savyje rezervų 2010-tųjų spalio 8-tą sugrįžti pas skaitytoją internetinio žurnalo PILOTAS.LT pavidalu. Trečiajį kartą esminės paramos sulaukta iš valstybės – „Piloto“ sugrįžimą finansavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Beje, įdomu, kad architektūrinė spauda Lietuvoje atsirado vėliausiai Europoje. Tarpukariu Lietuvos architektų nebuvo daug ir jų nebūta vieningų. Kuklus žurnaliukas „Statybos menas ir technika“ išsilaikė vos vienerius metus 1922-1923. Sovietmečiu 1957-aisiais Statybos reikalų komiteto pradėtas leisti „Techninis biuletenis“, vėliau virto „Statyba ir architektūra“. Architektūrai vietos jame būta tiek mažai, kad architektai jį atvirai ignoravo.

Simptomatiška, tačiau po „Arkitekto“ starto, 1996-aisiais pasirodė ir antrasis lietuviškas architektūros žurnalas „Archiforma“. Vėliau, radosi ir daugiau su architektūra flirtuojančių leidinių bei internetinių portalų…

Pirmojo “Arkitekto” numerio vedamajame 1996.02.09. rašoma:

.. tai turėjo įvykti. Architektūra seniai nusipelnė didesnio dėmesio ir atidesnio vertinimo. Todėl šis kuklus bandymas pradėti lietuvišką architektūrinį leidinį teneatrodys kaip arogantiškas noras įsibrauti į ankštą spaudos rikiuotę su pretenzija į išskirtinį dėmesį naujokui. Greičiau tai būtinybės padiktuotas veiksmas, bandant konsoliduoti architektus, užmegzti ryšį tarp jų ir visuomenės.

Dabar kai kuriuose sluoksniuose tapo įprasta manyti, kad architektas beveik nebūtinas. Pakanka, esą, ryšio: užsakovas – statybininkas. Nebandydami polemizuoti bei apmokyti gerbiamo skaitytojo architektūros amato („pasidaryk pats“ principu), tiesiog stengsimės pailiustruoti, kad architektūroje, kaip ir kitose srityse, pozityvūs rezultatai dažniausiai vis tik pasiekiami profesionalo. Be abejo, šiandien matome, kad daugybė pastatų (ar interjerų) dygsta be jokio projekto arba suprojektuoti nesąžiningo, neprofesionalaus žmogaus. Lietuva nusėta tokiais architektūriniais grybais, kurie lyg radioaktyvūs mutantai spinduliuoja kažkokią paslaptingą negalią ir patologišką provincialumą. Šie statiniai žiūri į mus savo liūdnais langais lyg nevispročiai vaikai, nubausti už netvarkingą tėvų gyvenimą. Todėl yra dvigubai malonu aptikti įdomių, nestandartinių darbų, pastebėti kokybiškai naujas architektūros apraiškas.

Beje, nenorime ir negalime tokios apimties laikraštyje pateikti gausios ir išsamios medžiagos apie kiekvieną, mūsų manymu, įdomų projektą ar realizaciją. Tai solidesnio leidinio prerogatyva. Palikime šitai netolimai ateičiai. Čia savo uždaviniu laikytume plataus, visa šalį apimančio, architektūros vaizdo transliavimą, dėmesį sutelkiant į didesnę sėkmę bei meistrystę. Nedemonstruosime, vienok, itin griežtos objektų atrankos, palikdami daugiau erdvės gerbiamo skaitytojo vertinimams.

Be abejo, būsime dėkingi kiekvienam architektui, atsiuntusiam informacijos apie naują, vykusį projektą ar realizaciją, pastebėjusiam kolegos sėkmę. Būtų labai išmintinga po truputį išlįsti iš informacinio pogrindžio, kuris vis dar gaubia mūsų architektūrą ir architektus. Būtent DABAR…“

Dar tais pačiais metais, 24puslapių žurnalinis laikraštis, pradedant ketvirtuoju numeriu, įgauna storo architektūrinio žurnalo pavidalą. Deja, po dviejų metų „Arkitektas“ nebeišsilaiko ankštoje ir ne itin filantropiškoje rinkoje ir grįžta į ekonomiškai racionalesnį – 16 puslapių dvisavaitinio žurnalinio laikraščio formatą jau kaip „Statybų pilotas“.

Deja, negaudamas nė vieno lito iš valstybės, 2009-ųjų sausį “Statybų pilotas” uždūsta baisiose krizės kančiose.

Laimei, jau 2010-ųjų spalį redakcija sugrįžta į erdvę su internetiniu žurnalu PILOTAS.LT, kurį, laimingo atsitiktinumo dėka, jūs, gerbskaitytojas, ir turite laimės pažinti šiais 20-taisiais architektūrinės leidybos metais…