MIESTAS PRASIDEDA NUO UPĖS: A.Karaliaus ir E.Martinkevič filmo „Palio miestas“ premjera

Tradicinė architektų dienos šventė laikinojoje sostinėje šiemet neįprastai užsibaigs kino įvykiu – architektūriška kino premjera, pristatančia savitą Kauno architektą ir jo visą gyvenimą kurtą miestą. Pernai mus palikusio architekto Audrio Karaliaus pradėtas ir architektės Emilijos Martinkevič ką tik pabaigtas kurti jų abiejų debiutinis dokumentinis filmas „Palio miestas“ nuo pat pirmųjų kadrų žada panardinti į daugialypį ir gyvą architekto Jurgio Rimvydo Palio pasaulį. Filmo kūrybinis procesas buvo sudėtingas, permainingas ir paženklintas net dviejų neatitaisomų netekčių: pagrindinio šios juostos herojaus, o taip pat – ir jos iniciatoriaus, režisieriaus, prodiuserio… Tik likusio kūrybinio kolektyvo, rėmėjų ir Audrio bei Rimo šeimų narių pastangų bei pasiaukojimo dėka šis filmas išvysta dienos šviesą, pretenduodamas ne vien į šalies architektūros cecho ar visos miesto kultūrai neabejingos visuomenės dėmesį bei meilę, bet ir siekdamas netekčių paženklintą filmo kūrimo epopėją pagaliau užbaigti optimistiniu akcentu ir viltimi.

VISĄ GYVENIMĄ NUOSEKLIAI KŪRĖ SAVO MIESTO UTOPIJĄ
Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordino laureatas Jurgis Rimvydas Palys – savita asmenybė Kauno, šalies meno, o gal ir viso Baltijos regiono architektūros pasaulio kontekste. Tai įvairiapusiais talentais apdovanotas „renesansinio tipo“ kūrėjas, visą savo gyvenimą kantriai lipdęs savo miesto utopiją. Dažnai vien iš idealistinių paskatų jo kurtas ar tobulintas urbanistinis pasaulis yra įkvėptas it kempinei sugertos tarpukarinės aplinkos atgarsių, žinių bei sklidinas savito miestietiško vitalumo su griausmingai ūkiančiais garlaiviais upėse, žvaliai plerpiančiais lėktuvais danguje, o krantinėse, gatvėse ir aikštėse – klegančiais įvairaus amžiaus, pomėgių ar profesijų piliečiais. Būtent tokį retrofuturistinį įvairių „machinų“ ir žmonių pripildytą pasaulį iki šiol mena daugelis buvusiųjų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto architektūros studentų, kolegų ar tiesiog šio plačių pažiūrų architekto ir dėstytojo talento gerbėjų.

Tiesiog iš atminties piešiama retrofuturistinė miesto vizija rėmėsi ne vien emocija ar praėjusių laikų nostalgija, bet ir gilia esamos urbanistinės aplinkos pajauta, neįtikėtinu sudėtingų technikos subtilybių išmanymu, jautria estetine klausa. Šiandieną turime konstatuoti, jog šios išskirtinės kūrybai atsidavusios asmenybės deramai taip ir neišnaudojome, o greičiausia – nė nesupratome ką ji ir kiek galėjo duoti Kaunui, šaliai, mūsų ateičiai. Kaune – Vilniaus gatvės rekonstrukcija (kartu su arch. R.Gudiene; 1984 m.) su atvykėlius sovietmečiu tiesiog užburdavusia mažąja architektūra, „tarpukariškai“ solidūs alkoholinių gėrimų gamyklos „Sumbras“ produkcijos sandėliai (1992 m.), Senamiestyje meistriškai integruoti viešbučio „Santaka“ korpusai (su architektais I.Palyte-Veilandiene, G.Keziu; 2004 ir 2007 m.), „miestietiškasis“ M.K.Čiurlionio tiltas su prietilčiais ir mažąja architektūra per Nemuną (1990–2007 m), aplinkoje suskambantys Vytauto Didžiojo tilto dizaino elementai (2007 m.), techniškasis Karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo postas Aleksoto aerodrome (su I.J.Palyte-Veilandiene, 2016 m.), medinis senamiesčio pėsčiųjų tiltas per Nevėžį Kėdainiuose (su I.J.Palyte‑Veilandiene, 2018 m.) bei dar vos viena kitas realizuotas reikšmingesnis objektas – aiškiai yra per mažai tokio kalibro ir urbanistinio pajautimo energingai asmenybei. Tuo labiau, jog architektas nė  neprašomas buvo pasiryžęs pasidalinti savo idėjomis kur „tobulinti“ ar „ištaisyti urbanistines klaidas“, kur kažką „perdaryti“ ar naujai „sukonstruoti“. Savo idealistinę miesto viziją architektas dažnai kūrė altruistiškai bei vien asmenine iniciatyva – be jokio užsakymo ar atlygio. O ir turėdamas užsakymą greitai išeidavo iš jo ribų. Jo studijoje visada būdavo krūva iš į ruloną susuktų ar pavienių meistriškų piešinių, brėžinių, 1:1 masteliu atliktų konstrukcinių ar architektūrinių detalių. Nors jis ir prisidėjo prie įvairių Kauno kultūros paveldo objektų išsaugojimo, atkūrimo ar įveiklinimo, tačiau dar dažniau likdavo vienas su savo idėjomis – neišgirstas, nesuprastas ar net… nustumtas į šalį.

KŪRYBINĮ PROCESĄ NUŽYMĖJO NETEKTYS IR PRARADIMAI
Mano ir Audrio Karaliaus prieš 4,5 metų sumanytas ir vėliau Kaune įgyvendintas projektas „Palio metai“ pabandė bent iš dalies atiduoti duoklę bei pagarbą šiam primirštam savitam miesto kūrėjui, o tuo pačiu – supažindino architektų bendruomenę bei plačiąją visuomenę su jo įvairiapusę veikla, itin charizmatiška asmenybe. Sumanymas – pavyko! Per ekskursijas mieste ir Kauno paveikslų galerijoje vykusioje parodoje „Palio miestas. Septynios tapatybės dimensijos“ į dėmesio centrą staiga patekęs mūsų projekto herojus labai tuo džiaugėsi bei išgyveno tikrą dvasinį pakylėjimą ar net atgimimą. Vis dėlto šio projekto finaliniu akordu turėjo būti ne milžiniško lankomumo susilaukusi paroda, o dokumentinis filmas… Pagal pirminį mūsų sumanymą, jis turėjo tilpti vos į 10-12 minučių ir trumpai pristatyti Rimo miesto sampratą bei projekto „Palio metai“ metu įvykusius renginius. Tačiau sutalpinti tokio mastelio asmenybę į šio filmuko rėmus mums tapo misija-neįmanoma. Tuo labiau, jog tuo metu socialinėse medijose jau ėmė suktis panašios trukmės paprastas ir jautrus architektės Emilijos Martinkevič nufilmuotas bei režisuotas filmukas „Žmogus – upė“, dedikuotas tam pačiam Jurgiui Rimvydui Paliui… Dubliuotis visai nesinorėjo, todėl mūsų planai neišvengiamai ėmė evoliucionuoti link pilno metro filmo, tačiau jo kūrybinis procesas trūkinėjo ir vis tempėsi. Negana to, jį ėmė negailestingai persekioti įvairios negandos. Netikėtai „nusprogęs“ kietasis kompiuterio diskas su savimi „nusinešė“ ir daugybę prifilmuotos autentiškos medžiagos. Niekaip neišbrendant iš kūrybinės aklavietės teko išsiskirti su „pališkos“ architektūros grožio nepanorusiu pamatyti kino operatoriumi, o kartu su juo – ir su jam talkinusia režisiere… Galiausiai, ėmė sparčiai blogėti paties filmo herojaus sveikata, nenumaldomai sekti iki tol atrodžiusios beribėmis jo energijos atsargos. Nevykusių kadrų perfilmavimas ar net bet koks filmavimas su pačiu Rimu tapo nebeįmanomi. Nors dar bandėme saugoti herojaus sveikatą ir laukti pagerėjimo, viltis kasdien labiau silpo, o su pirmaisiais 2025-ųjų pavasario žiedais –  ir visai išsisklaidė. Tuo pačiu ištirpo ir mūsų ambicija sukurti pirmąjį Lietuvoje pilno metro dokumentinį filmą apie savitą, standartų nepaisantį ir savo miesto viziją vis dar puoselėjantį Kauno architektą. Tokių ambicijų laužą jau buvo pakursčiusi prie kolektyvo prisijungusi minėtojo poetiško filmuko apie Rimą autorė, architektė ir pradedanti režisierė E.Martinkevič. Planus dar kartą teko koreguoti liepos 2-ąją, iškart po Architektų dienos Rimui palikus savo mylimo miesto krantus. Visgi kūrybinis procesas nestojo, buvo parengtas naujas filmo scenarijus, filmuojami, kaip tuomet manyta, paskutiniai trūkstami jo kadrai, o Audrys mintyse jau dėliojo būsimosios filmo premjeros šventės akcentus: „rudenį ar metų pabaigoje, vėliausiai – 2026-ųjų sausį“.

VIRTUALI DVIEJŲ REIKŠMINGŲ KAUNO ARCHITEKTŪRAI ASMENYBIŲ JUNGTIS
Pasakymas, jog žmogus planuoja, o dievas iš to juokiasi pasitvirtino dar kartą. Deja, šįkart jis turėjo parengęs ypač dramatišką scenarijų. It perkūnui iš giedro dangaus staiga šį pasaulį, o tuo pačiu ir filmo pagrindinio režisieriaus krėslą, apleidus architektui A.Karaliui, kuklus kūrybinis kolektyvas netikėtai liko be savo galvos, be kūrybinio vektoriaus žymėtojo. Negalėjome numatyti kaip reikalai klostysis toliau, bet žinojome viena –  filmą „Palio miestas“ privalome užbaigti ne vien vardan Rimo, šio filmo rėmėjų ar jo laukiančių žiūrovų, bet ir vardan Audrio, kuris šiame procese buvo bene svarbiausias variklis it koks „Perpetuum mobile“. Tačiau tuo pat metu buvo aišku, jog filmas negalės būti koks buvo projektuojamas A.Karaliaus. Pagaliau, tai būtų buvę net neįmanoma. Supratome – filmas turi būti ne vien apie Rimą, bet tuo pačiu ir apie jį kūrusį režisierių.
Į nufilmuotų siužetų medžiagos upę ar net jūrą teko bristi vėl, dar kartą prireikė gręžtis atgal, dėlioti naujus akcentus, filmuoti papildomus kadrus, ieškoti naujų prasmių ir atspalvių. Nori nenori prireikė pasitelkti papildomų rėmėjų, rasti naujų kūrybinių jėgų ir pajėgų…
Taigi, dienos šviesos sulaukiantis dokumentinis filmas „Palio miestas“ – dar viena J.R.Palio bei A.Karaliaus asmenybių kūrybinė jungtis. Deja, šįkart – jau pomirtinė. Kauno architektūrines vizijas anksčiau kartu kūrę ir apie miestą diskutuodavę bei meilę jam nuolat deklaravę architektai šįkart susiduria jau virtualiai. Jie kartu dalyvauja filme, kur ne visada aišku kas yra pagrindinis herojus ar tikrasis režisierius. Režisūrinę estafetę perėmusiai architektei E. Martinkevič teko itin sudėtinga užduotis, nes visą režisūrinį krūvį jai teko atlaikyti bemaž vienai – tikrai ne pati lengviausia situacija režisūriniam debiutui. Džiugu, kad jai susitvarkyti su iššūkiais pavyko.

FILMĄ KŪRĖ IT ARCHITEKTŪROS PROJEKTĄ
Filmas „Palio miestas“ pristato spalvingą ir daugialypę architekto, urbanisto, dėstytojo, kolekcionieriaus, lėktuvų ir laivų entuziasto, muzikanto, miesto filosofo J.R.Palio asmenybę. Perbėgama per skirtingas jo miesto bei gyvenimo dimensijas nuo įvairių mechaninių „machinų“ kolekcijos, mažosios architektūros detalių iki pieštų plačių urbanistinių vizijų. „Baigus architektūros studijas Vilniuje man buvo sunku patikėti, kad per visus studijų metus Palio vardas nebuvo nuskambėjęs nė vienoje paskaitoje. Atrodė, jog nuolat žvelgiame į užsienį, ieškome plataus požiūrio, ambicingų urbanistinių idėjų svetur, nors, pasirodo, toli ieškoti visai nereikėjo, visa tai buvo čia pat, Kaune. Norman Foster, tik Kaune“, – stebisi filmo režisierė E.Martinkevič. Jos teigimu, šis filmas yra kvietimas leistis į kelionę po Palio miestą, pamatyti jo akimis, išgirsti jo mintis. Gal net į labai įprastas ir kasdienes vietas pažvelgti kiek kitaip. „Audrys rodė man Palio miestą. Tai ir tapo pagrindine filmo ašimi. Daug ką darėme pirmą kartą, todėl visas procesas tapo didele pamoka ir labai svarbia patirtimi. Su Audriu buvome nusprendę, kad esame šio filmo architektai. Ilgą laiką jį kūrėme, dėliojome, braižėme tiesiogine to žodžio prasme“, – architektų virtuvei artimą abiejų režisūrinį metodą atskleidžia ji.
1 val. ir 5 min. trukmės filmas ne tik pilnu metražu pristato vieną savičiausių XX amžiaus pab. – XXI a. prad. Kauno architektūrinės bendruomenės narių, bet tuo pačiu yra ir savotiškas kino testamentas ar duoklė tiek pagrindiniam herojui, tiek ir jį režisavusiam Audriui, o patį filmą netgi galima pelnytai laikyti paskutiniu pastarojo projektu. Tik šįkart – ne architektūriniu.
Dokumentinio filmo „Palio miestas“ premjera įvyks liepos 2 dieną (ketvirtadienį) 20 val., minint J.R.Palio mirties metines. 19 val. prasidėsiantis renginys įsikurs ką tik atgijusiame garsaus tarpukario architekto Stasio Kudoko projektuotame Kauno „Dainos“ kino teatre, Savanorių pr. 74 (rekonstrukcijos arch. R.Giedraitis). Tai būtų patikę tiek J.R.Paliui, tiek ir A.Karaliui…
Norintys sudalyvauti išimtiniame filmo „Palio miestas“ (rež. A.Karalius, E.Martinkevič; 2026 m.) premjeros renginyje ir vakarą praleisti bendraminčių būryje dar gali suskubti užsiregistruoti. Vietų skaičius – ribotas. Deja.

Dokumentinio filmo kūrybinė grupė: prodiuseris ir režisierius: Audrys Karalius. Scenarijaus autorė ir režisierė: Emilija Martinkevič. Koprodiuseris ir korežisierius: Almantas Bružas. Operatoriai: Emilija Martinkevič, Eitvydas Doškus, Gvidas Kovėra, Edvinas Slipkauskas. Montažas: Emilija Martinkevič, Motiejus Vyšniauskas. Kompozitorius ir garso režisierius: Laurynas Kamarauskas. Muzika: Laurynas Kamarauskas, Vytis Nivinskas, Mykolas Bazaras, Jurgis Rimvydas Palys.
Premjerą organizuoja: PILOTAS.LT, Nacionalinis architektūros institutas (NAI), „Pianoforte“, „Dainos“ kino teatras.
Titulinis pav.: Fragmentas iš filmo „Palio miestas“ (rež. A.Karalius, E.Martinkevič; 2026 m.).

Filmo „Palio miestas“  kūrimą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba. Generalinis rėmėjas:  „Interio Kaunas“.