KELIAI KURIUOS PASIRENKAM*: LAR narystė 2020

Nesu rašto žmogus, ir jei ne  kolegos Roko Mazuronio vieši pasvarstymai dėl Rūmų bei, žinoma, “atsitiktinai” tuo pat metu bendrapavardžio Seimo nario darbiečio Audriaus Mazuronio bei vyriausio Lietuvos blaivintojo įstatyminės iniciatyvos dėl LAR narystės, tikrai patylėčiau…

Žinoma, puikiai suprantu, kad daugelį sunkiai galą su galu suduriančių kolegų žeidžia savivaldos mokesčiai. Bet, prieš įsijungdamas į agitacinį chorą, noriu apeliuoti į architektų protą – siūlau bent trumpam padėti asmenines bei finansines nuoskaudas į šoną ir pasverti (LAR narystės) pliusus arba minusus.
Panaikinus visuotinę narystę, LAR pervedimas, anot R.Mazuronio, į savanorišką nedidelę lobistinę organizaciją yra  beprasmiškas dėl visos eilės priežasčių.
Visų pirma, mes ten jau buvome ir pakankamai ilgai. Be to, LAR ir buvo kuriama kaip visuotinės narystės organizacija, tiesiog dėl politinės valios trūkumo ir/ar valdančiojo elito baimės tas procesas užsitęsė, taigi žengus žingsnį pirmyn, po to nelogiška žengti du atgal (kartojant marksizmo klasiką). Vienintelis logiškas žingsnis įvedus dalinę narystę (kaip dalinį nėštumą) – yra LAR likvidavimas.
Nes kaip „savanorišką nedidelę lobistinę organizaciją“ mes jau turime LAS – kam dubliuotis, aktyvių žmonių mūsų provincijoje vis tiek trūksta…
Antra, nevisuotinė„savanoriška nedidelė lobistinė organizacija“ su neaiškiu narių skaičiumi, realiai nesiekiančiu  10% nuo profesiškai aktyvių architektų (tokią jau turėjome), tikrai negalės vykdyti architektų atestacijos, nes tai kertasi su bendrais teisingumo principais.
Jei jūs, kolegos architektai, tikitės, kad panaikinus LAR, architektų atestavimas bei privalomas kvalifikacijos kėlimas taip pat išnyks – tikrai klystate.
Aplinkos ministerija architektų atestavimu tikrai neužsiims. Atestavimą  neabejotinai perims esama ar tai būsima valstybinė įmonė (žiūr. Statybos Įstatymo korektūras) ir atestuos kartu su statybų inžinieriais. Su kosmetiniu architektų dalyvavimu arba net be jo. Jei tikitės, kad tai bus nemokamai, tai parodykite man VĮ, kuri dirba nemokamai.
Napoleonui yra priskiriamas esminis atradimas – kas nemaitina savos kariuomenės, išlaiko svetimą. Manyčiau, ta pati taisyklė galioja ir architektūrinės savivaldos mokesčiams. Ar bus maloniau bus mokėti ne savo savivaldai, o kokiai tai VĮ…?
Be to, panaikinus LAR, pagal tą patį algoritmą „žingsnis į priekį, du atgal“ greitai grįšime ir prie projektavimo įmonių atestavimo. Be abejo irgi ne už dyką. Galiu lažintis nors dabar.
Trečia, panaikinus LAR bus panaikinta ir PET (architektų profesinė etikos komisija). Nes vėlgi, remiantis tais pačiais teisingumo principais, savanorišką nedidelę lobistinę organizaciją vertinti ne narių profesinės etikos realiai negalės, o kito įrankio (dar ir be Atestavimo komisijos) vertinti architektų tarpusavio papročius bei architektų santykius su visuomene, nebus.
Neturėkime iliuzijų, visuomenėje stiprėjant skaidrumo poreikiui ir esant išankstiniai nepasitikėjimui architektais, greitu laiku bus įkurta kokia nors valdiška institucija, kaip antai – Žurnalistų Etikos Inspektoriaus tarnyba…
Ketvirta, panaikinus visuotinę narystę LAR, „nedidelė savanoriška lobistinė organizacija“  turės dar nedidėlesnį svorį visuomenėje. Jau šiandien žodis architektūra, o dar labiau architektas, jau nekalbant apie jų sampratą, yra retoki mūsų visuomenėje. Iš dalies taip yra dėl sovietinio įšalo  (jau seniai esame Statybos  industrijos šešėlyje – Statybos  ministerija, Statybos įstatymas ir pan.), kurį noriai perima laisvasis kapitalizmas – kiek iš medijose minimų projektuojamų, statomų ar pastatytų objektų yra minimi architektai…? Iš dalies tai – nemažos mūsų visuomenės grupės, tame tarpe ir kultūrinės, neprielankumas „stiklainių“ ir/ar kitokių piliečių gerbūvį gadinančių objektų kūrėjams.
Na, ir paskutinis (the last not the least) argumentas – tai profesinė savigarba bei orumas.
Kuri savo ruožtu neatsiejama nuo profesinės savivaldos. Kurią padarius daline, ji žinoma netampa niekinė, bet labai nedaug daugiau, perfrazuojant Audrį Karalių. Netgi vertinant, kad ta profesinė savigarba gali būti traktuojama labai įvairiai, vis tiek, manau, tai – reikšmingas argumentas.
Pataisykite mane, prašau, jei kažkur esu neteisus. Visada esu pasiruošęs diskutuoti ir pripažinti paklydimus. Sutinku, kad mūsų jaunoje architektų savivaldoje yra problemų, betgi greitai rinkimai ir netenkinančią situaciją galima pakeisti demokratiniu būdu.
Kita vertus, yra akivaizdu, kad dabartinė architektų savivalda – yra kliuvinys daliai verslo bei politikos atstovų.
Jei architektų savivalda iš tiesų nebūtų aktuali ir daugumai architektūros profesionalų – tai reikštų, kad esame nesubrendę jai ir jos tikrai nereikia.
Čia labiausiai tinka  a.a. architekto Gyčio Ramunio posakis – kiekvienas esame savo laimės budelis…
P.S. Ta proga dar noriu kreiptis į kolegas architektus – pabandom pakeisti tarpusavyje vektorių tos paternalistinės visuomenės, kurioje tikimasi, kad valdžia privalo įdėti į burną kažko skanaus, kad net kramtyti nereiktų. Ir be abejo už dyką. Už tai ant valdžios galima ir reikia paburbėti..
Pabandom verčiau patys prisiimti atsakomybę. Bolivaras paneš visus, kurie tikrai norės…
Titulinė nuotrauka: Architektas Tauras Paulauskas, Lietuvos Architektų rūmų profesinės etikos tarybos pirmininkas. Fotografas nežinomas.
Redaktoriaus pastaba: Antraštėje panaudota O.Henrio apsakymo pavadinimas