KAUNO MERO TORPEDA: Architektūros įstatymas atidėtas jau trečią kartą

Architektūros įstatymo priėmimas Seime vėl atidėtas ir grąžintas Aplinkos komitetui svarstyti – šįkart po Savivaldybių asociacijos kreipimosi, kurį iniciavo Kauno savivaldybės meras.

Kaip žinia, Visvaldo Matijošaičio valdose architektūros projektų svarstymas seniai nebeišeina už kabineto sienų, o architektūrines diskusijas ar civilizuotus projektų pristatymus miesto visuomenei seniai pakeitė butaforiniai šou ir vieninga euforija užtaisyti piaro saliutai.
Staiga viešu interesu susirūpinusi Kauno merija, Savivaldybių asociaciją apginklavo 4 savadarbių argumentų lapais, kuriuose atskleidžiamas tamsiųjų jėgų pavojus, glūdintis Architektūros įstatyme ir reikalaujama „grąžinti jį Vyriausybei iš esmės tobulinti“.

ARCHITEKTŪROJE BLOGIAUSIA YRA – ARCHITEKTAI

Simptomatiška, kad Kauno galvoms Architektūros įstatyme blogiausia yra tai, kas architektūros kokybę iš esmės ir lemia – architektūriniai bei urbanistiniai konkursai, idėjiniai konkursai ir projektai, Regioninės architektūros tarybos, Architektų savivaldos (rūmų) savarankiškumas ir… architekto padorumas.
Žinoma, galima suprasti Kauno merą, kad ne visos civilizuoto gyvenimo normos jam yra pažįstamos ir priimtinos, bet kai siūlai panaikinti garbingą profesinę pareigą architektui „nusišalinti nuo veiklos ar darbo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai gali išreikšti nepagarbą ir daryti neigiamą įtaką architektūrai, žmonėms, visuomenei, kultūrai ir architekto profesinei reputacijai“ (Architektūros įstatymas, 5 str. 1 d. 4 p.) – tuo pačiu tarsi deklaruoji siekį turėti absoliučiai cinišką ir paklusnų baudžiauninką su architekto licencija.
Nors toks baudžiavinis paprotys Kaune uoliai diegiamas, pradedant savivaldybės įmone „Kauno planas“ ir baigiant „lojalių architektų sąrašu“ – akivaizdu, jog architekto padorumo nuostatos kritika iš esmės nesiklijuoja su meriškais verkšlenimais Architektūros įstatymo kritikoje dėl „vieningos ir architektūrinės bei urbanistinės aplinkos“ bei rūpesčiu dėl „viešo intereso“ ir „vietos poreikių tenkinimo“. Nes tik laisvas, gerbiantis anksčiau sukurtą aplinką ir atsakingas prieš visuomenę architektas būtent ir gali realizuoti viešąjį interesą, kuris nebūtinai sutampa su konkretaus mero sofos bendražygių suokalbiais.
Šiuo atveju drįsčiau spėti, jog architekto padorumo pareigą išbraukus, Kauno merui ir jo kolegoms atslūgtų tik vienas nerimas – „dėl apsunkintos plėtros, investicijų vystymo galimybės ir bet kokios naujos plėtros mieste“, kuris greičiausiai yra vienintelis nuoširdus sakinys keturiuose lapuose isteriškos žodienos.

KETURIOS FOBIJOS DĖL BESIBAIGIANČIOS VISVALDYBĖS

Lietuvoje vis dažniau stebime, kad dalis savivaldybių linksta link oligarchinės Kauno V.Matijošaičio ir Druskininkų R.Malinausko „gerosios praktikos“ – jos architektus dažnai mato ne kaip kūrybinius partnerius ir plėtros harmonizuotojus, o kaip apiforminimo oficiantus ar „viršuje“ priimtų sprendimų dekoratorius.
Todėl suprantama, kad Savivaldybių asociacija pirmiausiai Architektūros įstatyme užsipuola Regionines architektūros tarybas – architektūrą kompetetingai išmanačias, savarankiškas ir sunkiai manipuliuojamas.
Audra keliama dėl „ kuriamo ydingo mechanizmo, įgalinančio apie projektus spręsti tik vienos projektavimu suinteresuotos profesijos atstovams“.
Suprask – Architektūrinės tarybos, sudarytos iš architektų, kurių išvados dėl projektų tėra rekomendacinio pobūdžio įvairaus lygio valstybės tarnautojams – vis tiek yra grėsmingai pavojingos visuomenei.
Sprendžiant iš to, kaip meras V.Matijošaitis tvarkosi savam kieme, greičiausiai pavojai „profesijos monopolyje“ įžvelgiami bent keturi.
Pirma: Architektūrinės tarybos nėra paklusnios merams ir neužtikrina „jų projektams“ žalios šviesos.
Antra: savivaldybės vyriausiasis architektas gali remtis Architektūrinės tarybos nutarimais ir sudaryti merui savotišką architektūrinę opoziciją.
Trečia: Architektūrinėse tarybose per daug viešos ekspertinės argumentacijos ir informacijos apie projektus, taigi – per daug pagundų žiniasklaidai, kuri gali užmiršti maitintis iš vienos informacinės rankos – Savivaldybės viešųjų ryšių tarnybos.
Ketvirta: Architektūrinėse tarybose esi priverstas normaliai eksponuoti projektinių sprendinių medžiagą ir nebelieka galimybės slėptis neįskaitomų linijų raizgalynėje, projektą formaliai kyštelėjus interneto užkampyje ir pavadinus tai „projekto viešinimu“.

KRITIKOS BOMBONEŠIŲ TAIKINYS – ARCHITEKTŪRINĖ KOMPETENCIJA

Šiuo atveju verta ilgiau stabtelti prie Kauno mero ir Savivaldybių asociacijos bendros fobijos su Nagliu Puteikiu. Profesionalusis destrukcijos meistras gegužės 10 taip pat torpedavo Architektūros įstatymo priėmimą apsiginklavęs teiginiu, jog kuriamas grėsmingas tautai „architektų profesinis monopolis“, nes Architektūros tarybas ketinama sudaryti iš… architektų.
Kodėl gi natūrali ir logiška Įstatymo nuostata kelia vieningą alergiją ir politikos benamiui, ir oligarchiniam savivaldybinkui?
Gali būti, kad šiuo atveju pagrindinis pykčio bombonešių taikinys – architektūrinė kompetencija, kurią Įstatymas gerbia, vertina ir siekia legalizuoti.
Nes būtent architektūrinei kompetencijai, kuri vienintelė gali sukurti kokybišką architektūrą ir erdvinę-funkcinę aplinką, iš esmės Architektūros įstatymas ir skirtas.
Taigi, Įstatymo kritikų teiginys, kad Architektūros tarybose be architektų turi būti geografų, aplinkosaugininkų, sociologų, ekonomistų ir šiaip visuomenės atstovų – kvepia pigiu populizmu ir paviršutinišku diletantizmu.
Manyčiau, jog šia proga Kauno merui nesunku būtų prisiminti savo neseną patirtį Kauno Klinikų kardiochirurgijos skyriuje. Abejoju, ar jį vis dar turėtume ant svarbiausio Kauno kilimo, jei prieš širdies operaciją į konsiliumą būtų sukviesti grožio chirurgijos meistras, krepšinio treneris, jogos specialistas, abi Kauno balerinos bei kiti sveikatinimui neabejingi visuomenės atstovai… o ne geriausi chirurgijos profai.

KODĖL KLIŪNA ARCHITEKTŪROS HUMANITARINIMAS?

Žinoma, ironiškiausiai Architektūros įstatymo blokavime skamba „kaunietiškas“ Savivaldybių asociacijos nerimas „dėl galimų apsunkinimų visuomenei dalyvauti statinių projektavimo procese“.
Kadangi iš esmės Architektūros įstatymo tikslas ir siekis yra „reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką.“ Ir būtent Architektūros įstatymu siekiama valstybėje įsigalėjusį NT jėgų dominavimą erdvinės plėtros procesuose keisti subalansuotu, suderintų viešų interesų lauku, lemiančiu estetišką, funkcionalią ir harmoningą urbanistinę plėtrą.
Taigi, nenuostabu, kad Architektūros įstatymas keliavo iki Seimo salės 10 metų, o pasiekus slenkstį pasipylė kritikos kanonada. Geriau įsižiūrėję ko gero pastebėsime, jog iš esmės bombardavimas tęsiasi iš tų pačių NT plėtristų pozicijų, kur didžiausiu priešu tebelaikomas vienintelis humanitaras erdvinėje plėtroje – architektas …
Foto: PILOTAS.LT archyvas