Petras Išora, Ona Lozuraitytė

PETRAS IŠORA, ONA LOZURAITYTĖ: Mes kuriame aplinką, o aplinka kuria mus

2018-04-10
PILOTAS.LT

Metinis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šį mėnesį pristatys net 14 naujų, renginyje dar nematytų architektūros objektų. Iš viso balandžio 28–29 dienomis vilniečiai turės galimybę aplankyti net 62 skirtingų stilių ir laikmečių Vilniaus pastatus, kurie paprastai yra sunkiai prieinami visuomenei. Jūsų dėmesiui – architektūros festivalio bendradarbės Urtės Karaliūtės interviu su jaunais architektais Petru Išora ir Ona Lozuraityte.

Lietuvos architektūros pasauliui – ypatingas laikas. Vis dažniau atsisakoma dogmų ir išsilaisvinama iš stilistinių rėmų. Tokios tendencijos praturtina šiuolaikinės architektūros estetinę įvairovę, skatina eksperimentuoti, drąsiai bendradarbiauti su kitų sričių specialistais.
Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – jaunosios kartos architektai, kaip patys teigia, niekada nekūrė išimtinai Lietuvai. Valstybės sienos jų architektūrinių idėjų neribojo.
Maksimalistinių užmojų neslepiantys architektai, įkūrę studiją „Isora+Lozuraityte Studio for Architecture“, 2016-aisiais dalyvavo Venecijos bienalėje ir svariai prisidėjo prie Baltijos paviljono kūrimo, sulaukusio didelio kitų šalių susidomėjimo.
Pernai jų suburta jaunų architektų komanda “KILD” ((Ivane Ksnelashvili, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Dominykas Daunys) triumfavo Pietų Korėjoje,  kur laimėjo tilto projekto konkursą ir jau pradėjo techninio projektavimo darbus.
Artėjant ketvirtajam atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, apie nykstančias disciplinų, stilių ir net valstybių ribas bei norą jas plėsti su jaunosios kartos kūrėjais kalbamės jų projektuojamame interjere Vilniuje, Vokiečių gatvėje.

Nuo studijos „Isora+Lozuraityte Studio for Architecture“ įsteigimo kuriate įvairius architektūrinius objektus – parodų erdves, meno instaliacijas, pastatus, interjerus, landšaftą, greitai įgyvendinsite pirmąjį tilto projektą – kokia bendra architektūrinė kalba juos sieja?
Petras Išora: Esame gana jauna studija, atvira eksperimentui ir savęs paieškai. Mums įdomu atrasti, peržengti ribas, kurti architektūrinę kalbą atsižvelgiant į aplinkybes. Tikriausiai neturime konkrečiai įvardijamos, apjungiančios kalbos. Mūsų darbus sieja naudojami metodai ir įrankiai bei kontekstualumas miestui, kaip kultūrai ir socialinei erdvei. Be to, tiek privačiuose, tiek viešuose projektuose, galima pastebėti besikartojantį tyriminį požiūrį. Gilinamės į sąlygojančius procesus, bandome suprasti, kam skirta konkreti architektūrinė žinutė, kokią istoriją ji pratęs ar pabaigs. Darbų įvairovė atspindi mūsų polinkį bendradarbiauti su skirtingų sričių specialistais: inžinieriais, sociologais, menininkais ir, žinoma, įvairaus profilio architektais.
Ona Lozuraitytė: Metaforiškai kalbant, kiekvienas darbas tampa dar vienu žodžiu mūsų kuriamame žodyne. Įsiklausymas ir eksperimentas, kaip kūrybos formos, galėtų būti tos įžvelgiamos sąsajos.

Kokie kontekstai svarbūs jūsų kūrybai?
Petras Išora: Šiuo klausimu mūsų pozicija yra maksimalistinė. Mūsų abiejų asmenybėms aktualus kultūrinis-istorinis, taip pat miesto, kaip socialinio audinio, aspektas. Be to, medijų ir technologijų revoliucijai keičiant visuomenę, nuolat gimsta nauji mums svarbūs ir įkvepiantys kontekstai. Kiekviena kūrybinė situacija ir dizaino procesas turi ekonominius, teisinius, techninius apribojimus, kultūrines aplinkybes – svarbu išsiaiškinti kuo daugiau sąlygojančių ribų, jas įgalinti kūrybai ir peržengti.
Ona Lozuraitytė: Šis būsimas interjeras (esantis Vokiečių g. – aut. past.) yra puikus dialogo su aplinkybėmis pavyzdys. Kaip žinome, Antro pasaulinio karo metu dauguma pastatų Vokiečių gatvėje subombarduoti ir po karo nugriauti. Sovietmečiu gatvė praplatinta ir apstatyta pagal naują planą. Jei būtume senojoje Vokiečių gatvėje, sėdėtume namo šalia Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme. Kuriant šį interjerą, tokia gretimybė tapo įdomiu ir reikšmingu atspirties tašku.
Petras Išora: Taip, šį interjerą kuriame, kaip papildinį įvairialypei Vokiečių gatvės istorijai. Juo atliepiame buvusius miesto pasakojimus bei jų daugiasluoksniškumą ir tai perpasakojame architektūrine kalba, kurdami netikėtą viešą erdvę stalinistiniame pastate bei atidengdami jo sluoksnius.

Kokia apskritai yra interjero pozicija miesto piešinyje – ar jis tik pasislėpęs pastato dėžutėje, ar vis dar miesto dalis?
Petras Išora: Interjero jungtis su miesto pasakojimu priklauso nuo žiūrovo, kuris jį patiria. Jis gali būti ir visiškai izoliuotas, nesusijęs su miestu, tačiau mes tarp interjero ir pastato ribos nebrėžiame. Tai – lygiavertės miesto architektūrinės kalbos sudedamosios dalys. Kontekstualumas svarbus abejoms kryptims. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į aplinką, šiam interjerui tinka ekstravertiškumas, o dėl istorinio konteksto norisi jį paversti tęstiniu miesto pasakojimu. Jei jis būtų kitoje vietoje, mūsų pasirinkimas galbūt būtų kitoks.
Ona Lozuraitytė: Kalbant apie šiuolaikinį interjerą, kuris, deja, dažnai suprantamas tik kaip dekoras, mums labai svarbu atrasti, kaip jis veikia. Ne kaip estetika, bet kaip funkcija. Kokiu būdu jis komunikuoja su savo aplinka ir kokį būvį pasiūlo savo savininkams. Šio interjero atveju, užsakovas atėjo su noru, kad ši vieta kažkuria prasme taptų vieša miesto erdve, todėl čia kuriame dviejų funkcijų sankryžą – įsivertinę fizinę erdvę, siekiame kurti už komercinės funkcijos ribų išeinančią vertę.

Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai į architektūros pasaulį už Lietuvos ribų?
Petras Išora: Prieš įsteigiant savo studiją, abu turėjome patirčių užsienyje – Ona dirbo Jono Meko studijoje bei inovatyvias ir kritines idėjas pristatančioje architektūros galerijoje „Storefront for Art and Architecture“ Niujorke. Taip pat – eksperimentinės architektūros kolektyve „Rotor“ Briuselyje. Aš savo idėjas realizavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose, dirbdamas architektūros studijoje Londone. Be to, reguliariai lankėmės Venecijos bienalės meno ir architektūros renginiuose, sekėme aktualius tarptautinius komunikacijos kanalus. Tokiu būdu plėtėsi akiratis, augo smalsumas, užsimezgė ryšiai, kaupėsi įvairių metodų ir praktiškų patirčių bagažas. Be abejo, Lietuvos geopolitinė situacija taip pat darė įtaką – įstojus į ES pamažu atsivėrė sienos, plėtėsi ir laisvėjo kultūra.
Grįžus, po užsienio patirčių, pirmas tarptautinis bendras darbas buvo architektūrinė strategija „Rupert“ menininkės-rezidentės Laure Prouvost parodai „Burrow me“ su požemine, visus pojūčius manipuliuojančia, žemės instaliacija. Po jo vyko Baltijos paviljono projektas Venecijos architektūros bienalėje, kurį rengiant dirbo 9–ių kuratorių iš Baltijos šalių komanda. Lietuva viename svarbiausių architektūrinių renginių Europoje tuomet prisistatė pirmą kartą.
Ona Lozuraitytė: Noras dirbti su įvairiomis tarptautinėmis komandomis ir projektais atsirado iš tam tikro kultūrinio smalsumo, tikslo įsivardinti šiandienos architektūriniam laukui reikšmingas aktualijas. Prieš architektūros studijas, kelių kūrybinių krypčių edukacija man padėjo suvokti skirtingas meno kryptis kaip vieno proceso dalį. Tai neišvengiamai užkodavo plačių interesų paieškas, kurios galiausiai atveda į apsikeitimų, integracijų kelią, kuris nėra pririštas prie konkrečios šalies.

Kaip vadinamasis mažos valstybės sindromas paveikė jūsų tarptautinę patirtį? Ar neatrodė, kad Lietuvoje kalbame sava architektūrine kalba, kurios niekas kitas suprasti negali?
Ona Lozuraitytė: Jei bendrauji idėjų kalba, susišnekėti patogu visur. Mūsų karta pirmoji pilnai patyrė Zygmunto Baumano įvardytą „Zero drag“ efektą, kai nuolatinis geografinių koordinačių keitimas tave paverčia lanksčiu ir prisitaikančiu, o geografinės ribos įgauna visai kitokias reikšmes. Žinoma, nacionalinis naratyvas mums yra labai svarbus, kadangi esame toji tarpinė karta.
Petras Išora: Dirbdamas už Lietuvos ribų, niekada nejaučiau mažos valstybės komplekso. Be abejo, darbo patirtis su architektais Rolandu Paleku ir Audriu Karaliumi padėjo tvirtą pamatą, kuris leido būti atviriems kintančiam kontekstui ir tapo svariu įrankiu, atrandant dialogą įvairiose terpėse. Lietuvai stojant į ES, Gintaras Beresnevičius taikliai iliustravo šį procesą. Perfrazuosiu jo teiginį: naujomis aplinkybėmis, geriau tapatintis su jaunu vilku briedžių, meškų ir elnių būryje, nei su baikščiu kiškiu tarp vilkų. Tokia jauno vilko energija ir nežinojimas gali būti privalumai. Nežinodamas, kad yra barjerų, tiesiog imi, darai ir padarai. Galime pastebėti, kad nusistovėję sistemos dažniau yra „nulaužiamos“ iš išorės negu iš vidaus. Buvimas užribyje turi gerąją pusę – gali dalyvauti sistemos procesuose, bet nebūti jos apakintas. Žinoma, yra ir iššūkių. Visgi mums būdinga nebrėžti ribų – negalvojame, kad ten geriau, o čia blogiau, kad parvežam kažką geresnio.

Kokie buvo ryškiausi jūsų atradimai, pradėjus dirbti tarptautiniuose projektuose, – apie save, architektūrą, Lietuvą, pasaulį..?
Petras Išora: Visi kraštai ir kultūros išmoko vis kitų metodų. Pavyzdžiui, dirbdamas Italijoje supranti, kad biurokratinį mechanizmą galima apeiti per žmogiškąją pusę. Seule, kur projektuojame žaliąjį tiltą, darbo procesas iš esmės skiriasi nuo mums įprasto: viskas vyksta be galo greitai, profesionaliai ir efektyviai. Nuolat jaučiamas progresas. Tačiau šalia produktyvumo (kurio iš tavęs taip pat nuolat reikalauja) ir biurokratiškumo, egzistuoja dar ir žmogiškasis faktorius, kuris per asmeninį santykį tame daugiasluoksniškame procese, viską sujungia į veikiantį mechanizmą.
Ona Lozuraitytė: Įdomu pastebėti, kad tokioje jaunoje, demokratiškoje valstybėje, kaip Pietų Korėja, kurioje hierarchinė sistema dar labai gaji, žmogiškasis ryšys ir pasitikėjimo formavimas yra be galo svarbūs. Tilto konkurso atveju, procesas prasidėjo tik tuomet, kai nuvykome į vietą ir asmeniškai susipažinome su konkurso organizatoriais, Seulo savivaldybės atstovais, miesto architektu. Tarptautinių projektų praktika leidžia patirti, kaip žmogiškasis ryšys skirtingai veikia įvairiuose kraštuose – galime daryti prielaidą, kad net itin stipri biurokratinė sistema socialinėje ir idėjinėje plotmėje atsipalaiduoja.

Kokius esminius skirtumus pastebite architektūriniuose procesuose ten ir čia?
Petras Išora: Sistemas galime palyginti per konkursinę patirtį. Praėjus vos pusantro mėnesio, kai laimėjome tilto konkursą Seule, pasirašėme projektavimo sutartį. O dar po mėnesio prasidėjo projektavimo darbai. Nors korėjiečius nustebino jauna mūsų komanda, tai nepakeitė jų sprendimo ir tolimesni procesai dėl to nesustojo. Jie gerbė mus kaip autorius. Konkurso procesas vyko etiškai ir profesionaliai. Nesusidūrėme su Lietuvai gana būdingomis painiava ir rokiruotėmis.
Priešingai – Lietuvoje. Prieš keletą metų, mūsų komandos laimėtą Kelių muziejaus konkursą. Užsakančioji institucija sugebėjo šį faktą beveik užmiršti. Nors projektą-laimėtoją Lietuvos ir užsienio architektų bendruomenė priėmė itin palankiai – jokie projektavimo darbai nevyksta. Projekto formaliai neatsisakyta, bet praėjo jau dveji metai ir vis dar neaišku, ar jį statys. Tai parodo skirtingų visuomenių požiūrį į kūrėjų investuotą energiją.

Kodėl architektūros švietimas svarbus žmogui, visuomenei?
Petras Išora: Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo sąmoningiau ji kuria savo aplinką. Architektūra, pasitelkdama erdvinius, kultūrinius, kalbinius įrankius, jungia labai daug kontekstų. Tai išsivysčiusios civilizacijos įrankis, kuris geba paversti miestą, kaip kompleksinę problematiką, darniau sąveikaujančiu kūriniu. Pasaulyje matome ryškius pavyzdžius, kai architektūros veikla savęs nepermąsto, nereflektuoja, kaip artimuosiuose rytuose ir pan. Ten architektūra dažnai yra žmogaus saviveiklos rezultatas. Negalima sakyt, kad vienaip ar kitaip yra geriau, bet, manau, Lietuva pakliūna į vakarietiškos kultūros tradiciją.
Ona Lozuraitytė: Be to, visuomenės švietimas padeda suprasti architektūros procesų vertę, atpažinti kuriamos aplikos grįžtamąjį ryšį (mes kuriame aplinką – aplinka kuria mus). Sąmoningas žmogus geba įvertinti rezultatą, kurio kūrybiniame procese nedalyvauja architektas, kai patenkinamas tik bazinis poreikis arba, kai dominuoja tik inžinerinė sąmonė, ir pastebėti, kuo skiriasi rezultatas, kai kuriant aplinką dalyvauja kūrėjas.

Labai svarbus žingsnis visuomenės švietimui architektūros srityje būtų Architektūros muziejaus įsteigimas Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje juntamas architektūros edukacijos renginių pagausėjimas, tačiau šalia to labai trūksta institucijos, kuri sistemingai kauptų ir tyrinėtų archyvą, organizuotų parodas.
Petras Išora: Pritariu. Du didieji Lietuvos miestai yra įvertinti UNESCO – Vilnius už unikalų istorinį senamiestį, Kaunas greitai gaus šį statusą už išskirtinę tarpukario modernizmo architektūrą. Tarptautinė bendruomenė įvertina čia įvykusius žmogaus veiklos fenomenus, kurie materializavosi architektūroje, tačiau mūsų valstybė neturi centro, kuris tą istoriją permąstytų ir, remdamasis kaupiama medžiaga, pasakotų žmonėms apie architektūrą. Galima pasvarstyti, ar Lietuvos meno bendruomenė būtų tokia pat stipri, jei čia nebūtų Šiuolaikinio meno centro ar Nacionalinės dailės galerijos?

Vilniaus architektūroje susipynė daugybė laikmečių ir stilių – kaip tai sąveikauja tarpusavyje?
Ona Lozuraitytė: Vilniuje labai ryškios kelios politinės utopijos – LDK, caro laikai, sovietmetis, nepriklausomybė ir ES. Šie laikmečiai pasižymi labai skirtingais bruožais, kuriuos šis miestas atspindi. Todėl dabar atrodo, kad Vilnius tebėra tranzito būsenoje ir sąvokų įsivardinime.
Petras Išora: Tai vienas iš migloje ilgai skendėjusių Lietuvos miestų. Antro pasaulinio karo pasekmės pakeitė jo demografiją, į karo paliktas tuštumas suplūdo įvairiataučiai naujakuriai, kurie nežinojo miesto pasakojimo ir negalėjo jo tęsti. Margas socialinis Vilniaus koliažas natūraliai lemia daugiasluoksnį architektūrinį ir urbanistinį paveikslą. Manau, dabar Vilnius grįžta į pradinį LDK kūrimosi laikų tašką ir pagaliau atsiveria savo tikrajam veidui – daugiataučiui ir įvairialypiui paveldui, traumatinėms patirtims. Dėl ilgai užsitęsusios sovietinės komos šiandien Vilnius yra labai atviras šiuolaikinėms sąvokoms. Galima sakyti, dabar jis – paauglystės stadijoje drąskomas vidinių konfliktų – paveldas be galo saugomas, tačiau šalia veši laukinis kapitalizmas. Iš užsienio atėję idėjos ir įkvėpimai tarp šių saugomų ir kapitalistinių kontekstų taip pat įpina įvairių nuotaikų ir logikų.

Viskas aplink sparčiai keičiasi, kaip kinta architektūros vaidmuo – koks jis yra šiandien?
Ona Lozuraitytė: Tampa ypatingai svarbu, kad architektas būtų platesnė asmenybė nei estetinių ribų žymėtojas. Tokio požiūrio Lietuvoje mums dar stinga, kaip ir platesniuose diskursuose dalyvaujančių architektų. Pavyzdžiui, „Architektūros fondas“, kurio dalimi ilgą laiką buvome ir mes, vykdo itin svarbią švietėjišką veiklą, padedančią kurti pagrindą būsimam kompleksiškesniam architektūros disciplinos suvokimui. Taip pat, Vilniui be galo reikšmingas žingsnis – architekto Tomo Grunskio atidaryta architektūros galerija „Nulinis laipsnis“. Tokios veiklos sėkmingai plečia pačios architektūros realybės horizontus.
Petras Išora: Šiandien architektūra turi daug ne visai pastebimų aspektų – ji geba technologinius, socialinius, meninius, politinius kontekstus sujungti į materialų vienetą. Ji nebėra tik atsakymas kapitalo poreikiams ar miesčioniškos pretenzijos materializavimas. Apie tai kalba ir architekto Audriaus Ambraso architektūrinės-meninės akcijos: pasiūlymai Žaliojo tilto skulptūrų problemai ar solidarumą pažadinusi trumpalaikė šviesos instaliacija šalia Lukiškių aikštės.
Dėkoju už pokalbį.

OPEN HOUSE VILNIUS kviečia artimiau susipažinti su daugiasluoksniška sostinės architektūra. Ketvirtus metus Vilniuje vykstantis festivalis – vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Organizatorius: VšĮ „Architektūros fondas“. Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė ir komerciniai partneriai.
Titulinė foto: Gedvilė Tamošiūnaitė

 Baltijos šalių paviljono interjeras. Venecijos bienalė, 2016. (foto: projekto autorių)

Baltijos šalių paviljono interjeras. Venecijos bienalė, 2016. (foto: Ansis Starks)

Konkursą laimėjęs Kelių muziejaus projektas. 2015.

Konkursą laimėjęs Kelių muziejaus projektas. 2015.

Miškatilčio projektas, laimėjęs tarptautinį architektūrinį konkursą Seule 2017. Architektų grupė KILD (Ivane Ksnelashvili, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Dominykas Daunys)

Miškatilčio projektas, laimėjęs tarptautinį architektūrinį konkursą Seule 2017. Architektų grupė KILD (Ivane Ksnelashvili, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Dominykas Daunys)

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

Open House Vilnius

KASMET VIS SOLIDŽIAU: Festivalis „Open House Vilnius“ šiemet pakvies į 14 naujų objektų

2018 balandžio 13Be komentarųPILOTAS.LT

Išskirtinius sostinės architektūros objektus kartą per metus atveriantis festivalis „Open House Vilnius“ dar niekada nebuvo toks didelis. Šiais metais jis pristatys net 14 naujų, renginyje

Petras Išora, Ona Lozuraitytė

PETRAS IŠORA, ONA LOZURAITYTĖ: Mes kuriame aplinką, o aplinka kuria mus

2018 balandžio 10Be komentarųPILOTAS.LT

Metinis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šį mėnesį pristatys net 14 naujų, renginyje dar nematytų architektūros objektų. Iš viso balandžio 28–29 dienomis vilniečiai turės galimybę

Prokuratūrų administracinis pastatas

„OPENHAUZINIS“ SAVAITGALIS 2018: Lankytojams prisistatys net 60 išskirtinių sostinės statinių

2018 kovo 19Be komentarųPILOTAS.LT

„Open House Vilnius“ jau ketvirtus metus pakvies į įkvepiantį pokalbį apie architektūrą, miestą ir išskirtinius pastatus. Šiemet balandžio 28-29 dienomis atvers duris ir pakvies užeiti

Formuojant peizažą

NDG SVETINGAS SAVAITGALIS: 2 architektūriškos parodos už 20 centų

2017 rugpjūčio 17Be komentarųPILOTAS.LT

Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas svetingas savaitgalis, skirtas parodų „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967-1977“ ir „Formuojant peizažą“ uždarymui. Šia proga galerijoje vyks nemokamos ekskursijos

grupė KILD

LIETUVOS ARCHITEKTAI SEULE: Konkursinio projekto realizacija prasidės netrukus

2017 liepos 124 KomentaraiAudrys Karalius

Neseniai rašėme apie Vilniaus jaunų architektų grupės KILD (Ksnelashvili, Išora, Lozuraitytė, Daunys) pergalę tarptautiniame ekologiško tilto konkurse Seule, o prieš kelias dienas laureatai jau atsiėmė

Vilniaus santuokų rūmai; arch. G.Baravykas, E.Gūzas, A Katilius. Foto: A.Ambrasas

5 ARCHITEKTŪRINIAI MARŠRUTAI: Openhauzinis savaitgalis Vilniuje

2017 balandžio 21Be komentarųPILOTAS.LT

Trečiasis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šį savaitgalį, balandžio 22–23 dienomis, rūpinsis, kad su mus supančia aplinka susipažintume iš arti žvelgdami į akis gerai

zalia_vn_170400_e01_xxx

EKOLOGIŠKOS IDĖJOS ARCHITEKTŪROJE: Žaliojo pastato atidarymo šventė VU botanikos sode

2017 balandžio 41 KomentarasPILOTAS.LT

Balandžio 22 ir 23 dienomis VŠĮ „Open House Vilnius“ pakvies susipažinti ir patyrinėti 50 įvairių stilių ir laikotarpių architektūros objektų. Vienas iš jų – atidaromas

_tit_open-house-vilnius

OPEN HOUSE VILNIUS: atvers net 50 objektų duris architektūros mėgėjams

2017 kovo 27Be komentarųPILOTAS.LT

Festivalio „Open House Vilnius“ organizatoriai žada, jog netrukus supažindins su visa eile Vilniaus pastatų, kurie plačiajai visuomenei paprastai nėra prieinami. Vis besiplečiantis renginys balandžio 22–23

pavil_es_170300_tit_xxx

OPERATYVUSIS ARCHYVAS: Taline atidaryta Venecijoje rodyta ekspozicija

2017 kovo 14Be komentarųPILOTAS.LT

15-oje tarptautinėje Venecijos bienalės Architektūros parodoje tarptautinio susidomėjimo susilaukęs Baltijos paviljonas dabar eksponuojamas Taline. Pavadinta „Operatyvusis archyvas“ (angl. „Operative Archyve“) ekspozicija kiek skiriasi nuo eksponuotos

puota_in_161200_e01_xxx

SEKLUS, GREITAS IR DAR NEĮVARDINTAS: ŠMC įteikta pirmoji JCDecaux premija

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre atidaryta paroda „Seklus, greitas ir dar neįvardintas. JCDecaux premija“. Tai pirmoji paroda, pradedanti naują kasmetinių parodų ciklą „JCDecaux premija“. Joje pristatomi

images_straipsniu_foto_4455_open_pl_160400_e01_xxx

ARCHITEKTŪRA ATSIVERIA://VILNIUJE VYKS ATVIROS ARCHITEKTŪROS SAVAITGALIS

Kitas savaitgalis Vilniuje – puiki proga išeiti į miestą ir giliau susipažinti su jo architektūra. Sostinėje jau antrą kartą rengiama architektūros šventė „Open House Vilnius“.

images_phocagallery_4194_keliu_muzi_1512_4194_TIT_0012

KELIŲ MUZIEJAUS KONKURSAS:// LAIMĖJO JUODO KVADRATO PAPRASTUMAS

Ką tik oficialiai pranešta, jog Kelių muziejaus pastato projekto ir jo teritorijos sutvarkymo koncepcijos konkursą laimėjo jauna ambicingų architektų komanda: Petras Išora, Linas Lapinskas ir

images_phocagallery_3839_lukis_pale_1506_3839_e03_xxx

„RAMYBĘ“ REALIZUOS ETAPAIS://APTARTOS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS PERSPEKTYVOS

Naujoji Vilniaus valdžia, atrodo, pasiryžo iš mirties taško išjudinti Vilnius Lukiškių aikštės rekonstrukciją. Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau susitiko su architektais Rolandu Paleku ir Petru

images_phocagallery_3591_archi_viln_1502_3591_archi_viln_1502bl_3591_e06_BRA

ATVIRŲ DURŲ DIENOS://ARCHITEKTŪROS SAVAITGALIS „OPEN HOUSE VILNIUS“

Kitas savaitgalis Vilniuje – viena geriausių progų išeiti į miestą. Balandžio 25 ir 26 dienomis suplanuotame atviros architektūros savaitgalyje „Open House Vilnius“ bus galima aplankyti

images_phocagallery_3591_archi_viln_1502_3591_e03_BRA

OPEN HOUSE VILNIUS://SOSTINĖJE NOKSTA ARCHITEKTŪROS SAVAITGALIS

Vieną balandžio savaitgalį Vilnius, tapęs oficialiu „Open House Worldwide“ tinklo nariu, pasaulyje bus matomas kaip išskirtinės architektūros miestas. Tai savotiškos atvirų durų dienos, kai miestiečiams