images_phocagallery_1145_Diktaturos_arch_pav_TGR_Diktaturos_arch_TIT

DIKTATO ARCHITEKTŪRA//LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS ATVEJIS

Kiekviena tyla kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Lukiškių aikštės Vilniaus centre destalinizavimas tęsiasi nuo 1998-ųjų, tačiau, išskyrus vieną kitą informacinį paūmėjimą viešojoje erdvėje, centrinę sostinės aikštę gaubia tyla. Ypač ši tyla stebina pastaruosius metus, kai aikštės ėmėsi Aplinkos ministerija, kuri surengė dar vieną architektūrinį konkursą, savaitei kyštelėjo projektus tautai ir atsitvėrė nuo pastarosios tiršta tylos siena. Ją tepradūrė šykšti informacija apie laimėjusį architekto R.Paleko studijos projektą ir… vėl stojo tyla. Nemanydama, kad tyla yra geriausias viešųjų erdvių „darymo“ formatas, redakcija siūlo architektūros mokslininko Tomo Grunskio įžvalgas Amžinojo Lukiškių Rebuso tema.

Straipsnis, parašytas 2007 metais ir išspausdintas žurnale “Archiforma” bei publikuotas Architektų sąjungos tinklapyje, netikėtai susilaukė atgarsio ir šiokios tokios opozicijos žurnale “Urbanistika ir architektūra”. Šiuo oponavimu labai džiaugiausi, tačiau dėl didelio užimtumo nebuvo galimybės į kritiką atsakyti.

Neperseniausiai pasibaigęs Lukiškių aikštės konkursas ir po jo stojusi tyla parodė, kad ši tema – vis dar aktuali. Kadangi dar prieš tris metus buvau pasižymėjęs tam tikrus paredagavimus, bei komentarus į pastabas ir kritiką, nusprendžiau visa tai publikuoti pakartotinai. Juolab, kad mano manymas apie šią erdvę ir požiūris į jos transformavimą nepasikeitė. Kažkuria prasme šis tekstas yra logiška tąsa tekstų apie viešąsias erdves ir Lukiškių aikštę nuo 1998 metų. (Žr nuorodą)

Rengdamas tekstą “Diktato architektūra (II). Miesto erdvės monopolis”, peržiūrėjau ir papildžiau kai kuriuos teiginius, kurie turėjo vienokių ar kitokių dviprasmiškumo bruožų… stambesni papildymai pažymėti kita spalva. Taip pat pridėjau keletą komentarų, kurie išreiškia dabartinę mano nuomonę…

ARCHITEKTŪROS (+) DIKTATŪROS1

Modernistinis (ne modernusis) menas yra diktatoriškas iš esmės. Jis dažniausiai būdavo (o kartais vis dar yra) kūrėjo asmeninio sprendimo dalykas, reprezentuojantis jo genijų ir tam tikrą ypatingą laisvę (gal net privilegiją) tą „sprendimą" priimti. Genijaus – kūrėjo tipas per ce, kaip ir pati meno samprata, yra permanentinės kaitos būvyje. Tačiau kad ir kaip jis keistųsi iš gaivališko ir antžmogiško j humanišką ar antihumanišką, genijui ir kūrėjui, matyt, niekada neteks galutinai išsivaduoti iš diktatoriškosios meno prigimties…

Sutiksime, kad kurti galima ne tik jutimais ir lytėjimu suvokiamą meną, bet ir valstybes, visuomenes ir miestus. Ir šiame lygmenyje diktatoriškajai genijaus – kūrėjo prigimčiai reikštis ribų nėra. Riba šiuo atveju – laikas (T), per kurį jos kūriniai ir pati diktatūra „susitrins", neteks pagreičio (P) ir galop išsikvėps (Š…). Pastebėkime, kad, deja, bet valstybės ir visuomenės iš diktatoriškų transformuojasi lengviau ir greičiau negu jų sukurti miestai. Šie visada kuriami toliau, tačiau pasikeitus raidos aplinkybėms jau nebeaktualūs (pasenę), bet įgyvendinti urbanistiniai architektūriniai kūriniai ilgainiui tampa lėtinio pobūdžio sunkiai „gydoma" liga. Šis kaitos inertiškumas yra tokia pat konstanta kaip miesto gyvastis (gyvybiškumas) ar architektūrinės ir urbanistinės mados dėsningas vėlavimas… (iš Vakarų ar Rytų) Ir vėl per lėtai… Dar nespėjus perprasti jų esmės, ateina nauja, lygiai taip pat pavėlavusi, bet ir lygiai taip pat greitai keičianti pirmąją mados diktatorių padiktuotą tendenciją ar kryptis…

Dėsninga nieko nespėti, kai labai skubi ir pusės amžiaus kapitalizmo patirties deficitą bandai sukaupti ir nugyventi per šešiolika (dabar jau dvidešimt) Nepriklausomybės metų… Mados ir idėjų diktatas tokiu atveju yra „šiokia tokia išeitis" ir fasadinio produktyvumo garantas, net jeigu ir paaiškėja tų tikrasis amžius, trūkumai ar net klaidingumas… Išdrįsime teigti, kad mados diktatūros ir architektūriniai diktatai yra XX a. vidurio atgyvena, pasenusios meno, mąstysenos, kūrybos sampratos reliktas2. Tokiam diktatui reikalinga apibrėžta erdvė ir palankus  socialinis – kultūrinis kontekstas. Ir viena, ir kita nūdien kinta vienodai greitai. Atrandamos ir sukuriamos naujos kultūrinės, fizinės, mentalinės erdvės ir visiškai netikėti nauji meniniai – kūrybiniai kontekstai. Mados diktatas tuomet gali remtis tradicija ir autoritetu, bet tai jau nebebus diktatas ta grynąją prasme bent jau dėl jo galios ribų susiaurinimo.

Šia prasme architektūrinio diktato tradicija (o gal liga) baigėsi su Le Corbusier ir kitais modernistais. Modernistinė architektūra ir urbanizmas buvo (pasikartosim) diktatoriški iš esmės, nes juos kuriantis architektas, to paties Le Corbusier pavyzdžiu, ėmėsi „visuomenės gydytojo" ir „šviesios ateities" kūrėjo vaidmenų, kurie, reikia pripažinti buvo labai stipriai sureikšminti ir pačių architektų, ir visuomenės, kuri, taip pat reikia pripažinti, gydėsi antrojo pasaulinio karo socioekonomines žaizdas ir galinėjosi su įvairiais trūkumais: sugriautais miestais bei  juose paplitusiu gyvenamojo ploto superporeikiu. Taip ir erdvė, ir socioekonominė situacija tapo palanki modernizmo architektūriniam ir urbanistiniam diktatui bei jo idėjų įgyvendinimui.

Čia mums reikia prisiminti, kad nuo to laiko (per daugiau nei pusę amžiaus) stipriai pakito architektūros genijaus įvaizdis ir tapatumas – nuo visa valdančiojo pusdievio ir suasmenintojo sprendėjo, kuris primeta savo vizijas ir idėjas likusiam sociumui į žemiškąjį, demokratiškąjį ir neretai nuasmenintąjį, socialiai aktyvų problemų sprendėją. Taip pat per šį laikotarpį pakito ir architektūros, ir miesto samprata bei suvokimas. Ir viena, ir kita šiandien jau yra netekę meniškojo sprendimo totalumo, absoliutumo ir svarbiausia – asmeninės autorystės bruožų, – ypač kalbant apie miestą, kuris raiškiai pakito ir dydžiu ir savo turiniu. Kaip demoniškiausius pavyzdžius absoliutumui iliustruoti, čia turime prisiminti Alberto Speero ir jo patrono Adolfo Hitlerio autorines architektūrines ir super- anti- socialines idėjas Berlyno rekonstrukcijai 1939 m., taip pat Hausmanno reformas XIX a. Paryžiuje. Tokius ir panašius autorystės pavyzdžius viso miesto ar jo dalies masteliu reikia laikyti tikrojo architektūrinio – urbanistinio diktato etalonais.

Vilnius, kurio vieną pagrindinių viešųjų erdvių čia siekiame aptarti, taip pat nestokoja panašių totalumo intensijų. Jos – kur kas mažesnio mastelio, tačiau matomos labai ryškiai. Tai ir XIXa. Georgijaus prospektas, ir autorinės urbanistinės “ašys” nuo Tauro kalno į Lukiškių aikštę, kurias paneigia istorinis paveldas ir dalis urbanistinio konteksto, ir, aišku, naujasis – socialistinis (išorinis) Vilnius, kurio įvaizdis tuo metu buvo ne ką silpnesnis už Vilniaus istorinės savasties vaizdavimus. Taigi tuos autorinius ir totalius architektūrinius – urbanistinius įvaizdžius įgyvendinti ir tikrovėje „vartoti" gali tik pati absoliuti ar totalinė socialinė diktatūra ( ir labai konkrečiu laikotarpiu), o įgyvendinti sprendiniai, kaip jau pastebėjome, ilgainiui „atrofuojasi", problematiškėja ir tampa nebereikalingi. Su panašiu atveju susiduriame, kai kalbame apie Lukiškių aikštę Vilniuje. Jos „neaiškumai" tęsiasi jau dvidešimt metų. Kaip retam kuriam pavyzdžiui, Lukiškių aikštei būdingi visi klasikiniai diktato architektūros ir urbanizmo bruožai: ir meninio sprendimo totalumas, ir koncepcijos autorystė, ir superstambus mastelis. Ir nors diktatas šiuolaikiniame mieste reiškiasi kur kas subtiliau ir kitaip, Vilniuje, kurį taip pat jau gėda nelaikyti šiuolaikišku, minėtų diktato etalonų ir jų pavyzdžių yra ir daugiau.

ERDVĖS (+) MONOPOLIAI

Gavęs kūrėjo galias ir iliuzijas, net paprastas žmogus neretai tampa diktatorium. Jeigu tokių žmonių daug (grupė), jos diktatūra darosi panaši į absoliučią, ir jai monopolizuoti miesto erdvės paskirtį ir įvaizdžius (paprasčiau tariant – diktuoti, kaip miestas turi atrodyti) galimybė yra kur kas didesnė. Tokią grupę paprastai vienija idėja, ideologija arba pinigai. Siekis monopolizuoti miesto erdvę ir įvaizdžius taip pat yra istorinė tikrovė, ir čia nieko smerktino nėra. Juk Viduramžių katedrų ir miesto magistratų bokštai tam tikru metu esmingai pakeitė miesto išvaizdą ir suvokimą tiek vizualiąja, tiek ir turinio prasme (čia verta prisiminti socialinio laiko revoliuciją XIV a.3).

Panaši kaita (jei ne revoliucija) įvyko mieste įgyvendinus linijinę perspektyvą XVI—XVII a. ir vėliau -XX a., pastačius daugelį šiuolaikinių miestų verslo centrų su jų simboliais – dangoraižiais. Visais šiais atvejais urbanistinės veiklos rezultatais įvairiu masteliu buvo siekiama monopolizuoti arba bent jau raiškiai paveikti miesto įvaizdį ir erdvę (ar erdves). Toks monopolis įmanomas, jeigu jo siekianti jėga (mes juos vadintume socialinės galios subjektais) disponuoja diktatu arba yra užtektinai galinga diktuoti – primesti savo valią ar bent jau reikšmingai įtakoti esminius miesto kaitos sprendinius. Demokratijos sąlygomis, kapitalistinėje santvarkoje toks diktatas įmanomas remiantis finansine galia, rečiau – politine ideologine įtaka, tik gerokai mažesniais masteliais. Tokiomis kapitalizmo sąlygomis dažniausiai monopolio esmė ir yra tai, kad realiai totalaus monopolio neturi niekas, o jo siekiama aršios konkurencijos būdu. Kitais, nedemokratiniais, atvejais monopolio garantas yra tik politinė ideologinė galia, kurią turi politinis, kuris visais tokiais atvėjais yra kartu ir finansinis elitas.

Dabartinė Lukiškių aikštė ir buvo sukurta šio elito ir šiam elitui. Jos formavimo laikotarpiu po II pasaulinio karo šios erdvės funkcijos, paskirties ir įvaizdžio monopolizavimas totalaus diktato sąlygomis davė rezultatą, kuris šiandien, pasikeitus sociokultūrinėms sąlygoms, yra sunkiai sprendžiama problema. Ta problema, matyt, bus neišsprendžiama, jei minėtas erdvės monopolizavimo principas veiks ir šiandien, taikant architektūrinį, urbanistinį ar socialinį diktatą. Viena vertus, keista, bet nuo diktato tiesiogiai nukentėjusi socialinė grupė, šiandien stipriai pretenduojanti į Lukiškių aikštės monopolį, pati veikia tikro diktato principais, diktuodama savąją ir ignoruodama bet kokią kitą nuomonę apie Lukiškių erdvės paskirtis, funkcijas ir įvaizdžius.

Antra vertus, kaip tik šios aikštės ir urbanistinės aplinkos atveju diktato etalonais paremtos autorinės ir totalios idėjos sprendiniai primygtinai brukami, nors ir „sutautinti" ar kitaip semantiškai „humanizuoti". Esmė nuo to nesikeičia… Diktato architektūros nepaslėpsi… nors jį ir galima maskuoti “socialinio užsakymo” manipuliacijomis bei retorika.

DIKTATO KOMPOZICIJA

Kiekvienas miestas atspindi jį kūrusias visuomenes. Ir kaip kompozicinė visuma, ir kaip atskirų kūrinių kaupinys jis reprezentuoja dėsnius, kuriais tos visuomenės vadovavosi tvarkydamos pačios save ir kurdamos savąsias aplinkas (miestus). Todėl, anot miesto morfologijos mokslo, miestą galima perskaityti kaip rankraštį. Miesto formos ir struktūros žvelgiant į jas iš tam tikro lygmens yra daugiasluoksnė informacija. Mūsų aptariamas diktatas, jo sukurta architektūra ir pats miestas čia jokiu būdu ne išimtis. Miesto kompozicijos principų ir formų taikymas kuriant miestą – dėsningas ir labai aiškus. Įvairiais laikotarpiais, vyraujant tam tikroms socialinės sąrangos sąlygoms, miestas kuriamas pagal skirtingas erdvės formavimo tradicijas, taikant joms būdingus erdvės kompozicijos dėsnius4. Aiškiausiai jie matomi miesto viešosiose erdvėse ir jų formavimo procese.

Lukiškių aikštės erdvės kompozicinė sąranga su aiškiai akcentuojamu ašinės simetrijos dėsniu liudija minėtą diktatą ir jį reprezentuojantį erdvės kompozicijos principą. Diktatorišką kompozicinę sąrangą rodo ir šios aikštės santykis su urbanistine aplinka: dar 1952 metais suformuota gigantiška ašis nuo Tauro kalno, Profsąjungų rūmų, j aikštę, kurios centre stovėjo absoliučios tarybinės diktatūros „steigėjas". Tai absoliučią galią reprezentuojantis erdvės kompozicijos sprendinys, monopolizuojantis viešosios erdvės paskirtį reprezentacinei funkcijai su paminklu erdvės viduryje.

Reikia pažymėti, kad šis semiologinis erdvės pranešimas visais prasminiais registrais suvokiamas labai konkrečiai – viduryje yra tas, kuris svarbiausias ir į jį vedanti simetriškai suorganizuota erdvė yra semantinis atsakymas į visus kitus miesto erdvių dviprasmiškumus ar net konkretus bei susakralintas semantinis teiginys. Šis erdvės formavimo dėsnis yra būdingas klasikinei erdvės semiologinei sistemai (Anot F.Choay), kurios pranešimas XVII amžiuje būdavo perskaitomas ne visų (ypač jei pranešime būta sudėtingesnio semantinio teksto, kuriam perskaityti ir suprasti reikėjo papildomų žinių, kuriomis disponavo kurtuazinė kultūra), tačiau pačiame primityviausiame semantiniame registre teiginys yra primityviai konkretus.

Centre stovintis pakilėtas objektas, užvaldantis erdvę aplink ir dominuojantis joje yra iki sakralumo svarbus ir reikšmingas. Erdvės gabaritai ir centrinio objekto santykis čia yra labai svarbus. Tokia (gal veikiau panaši) erdvės kompozicijos logika ir erdvės semiologija buvo būdinga absoliučios monarchijos valdžios visuomenių pastatytiems miestams ir viešosioms erdvėms nuo ankstyvojo klasicizmo laikų. Kaip panašiausias etalonas čia prisimintinas Karališkosios Vozges aikštės pavyzdys Paryžiuje, kompozicine plano sąranga ir erdvės semiologija labai primenantis Lukiškių aikštę. (Abiem šiais atvejais nors jie ir labai skirtingo mastelio bei atsiradę skirtingose socialinės tvarkos sistemose, yra nors ir savito, bet visgi diktato. Vozges aikštės atveju buvo pastatyti tik erdvę formuojantys fasadai, kurių pastato dalis turėjo užpildyti pastatų savininkai ir paminklas viduryje.)

Tačiau Svarbus čia ir kitas aspektas: erdvės kompozicijos principų taikymas ir pasirinkimas labai priklauso nuo to, koks socialinės galios subjektas formuoja erdvę arba tiesiog- kam ji priklauso. Absoliučios ir totalios diktatūros atvejais erdvių savininkas ir formuotojas yra valstybė ir tik ji (su nuasmeninta nuosavybės forma), ir jos socialinė galia dažniausiai reprezentuojama ideologijos ar/ir vienokios ar kitokios vertybių sistemos įtvirtinimo siekiais. Naudojant labai konkrečią ir aiškią (jei ne primityvią) erdvės semiologinę kalbą bei sistemą. Tokiais atvejais (kaip ir dabartinis Lukiškių aikštės „sprendinys") kompozicinių erdvės formavimo priemonių arsenalas labai ribotas, bet kartu – labai aiškus (be galimybių kokioms nors interpretacijoms), o galia, gerokai pranokstanti visas kitas, išreiškiama įgyvendinant itin stambaus mastelio, gigantiškus, architektūrine diktatūra paremtus sprendinius. Kitais, mažiau diktatoriškais, atvejais, kai miesto viešųjų erdvių savininkas nėra taip aiškiai apibrėžtas, o paskirtis nėra monopolizuota, erdvės formavimui visais atvejais reikalingas dialogas tarp sociumo grupių ir bendruomenių. Diktato laipsnis šiuo atveju minimalus, o kompozicijos priemonių arsenalas kur kas gausesnis, tenkinantis daugelio suinteresuotų grupių poreikius.

Tokiais atvejais erdvės formavimo rezultatai būna universalūs, o tai reiškia – ilgalaikiai, patrauklūs ir be diktato prieskonio. Jų mastelis visais atvejais yra žmogiškas – humaniškas, o erdvės kompozicija nėra paremta monodominantės eksponavimu, veikiau – laisvu viduriu, kuris dažniausiai paliekamas visuomenei ir jos veikloms. Šiais atvejais viešosios erdvės paprastai kuriamos sutelkiant i jas kuo daugiau paskirčių, kas lemia, aikštės lankomumą. Tokia erdvės polifunkcija tradiciškai lemia ir erdvės, ir tam tikros miesto dalies gyvybingumą bei patrauklumą.

ANTIDIKTATŪRA KAIP ERDVĖS KŪRIMO PRINCIPAS

Lukiškių aikštės pertvarkymo „ribinė situacija" tęsiasi nuo antrosios Nepriklausomybės pradžios. Tai, kad jokio rezultato nėra, gali reikšti arba negebėjimą, arba nenorą. Negebėjimą čia galime suprasti kaip patirties stoką, galimybių nebuvimą ar produktyvaus dialogo aklavietes. Nenoras čia patektų j sąmokslo teorijos ribas ir mūsų geranoriškumu yra atmestinas kaip galimybė.

Tikėtina, kad pagrindinė problema galvojant ir kalbant apie Lukiškių aikštės pertvarkymą yra susitarti dėl erdvės organizavimo principų ir vertybių kriterijų. Tačiau diktatas kaip būdas veikti ir organizuoti šios problemos sprendimus yra netinkamas iš esmės ir atmestinas. Aikštės erdvės bus neįmanoma transformuoti ir suteikti jai kokių nors naujų kokybių, jei formavimo principas bus diktatoriškas – tiek socialine, tiek architektūrine prasme. O tai reiškia, kad ir paskirčių monopolizavimas, net ir labai nusipelniusios socialinės grupės naudai, ir autorinės urbanistinės idėjos, ir diktatoriški gigantomanija dvelkiantys architektūriniai sutautinti nesusipratimai, ir diktato galią reprezentuojantys erdvės kompozicijos dėsniai šiai vietai šiuo laiku, deja, nebetinka.

Užsitęsusi šios urbanistinės architektūrinės ligos istorija tokias nuostatas tik dar kartą patvirtina. Neaiškumas visais atvejais, o šiuo ypatingai, nėra išeitis. Reikia rinktis: KEISTI NEGALIMA PALIKTI…

PASTABOS

1 Diktatūra [lot. dictatura]:

1. Diktatoriaus įgaliojimai, valdžia arba valdymo laikas;

2. Neribota, jokių įstatymų nevaržoma asmens ar grupės asmenų valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti viešpataujančios klasės interesus;

3. Visuomenės klasės ar klasių politinio viešpatavimo sistema; valstybės valdžios esmė, nepriklausoma nuo valstybės valdymo formos, valdžios įgyvendinimo būdų (Tarptautinių žodžių žodynas)

Diktatūra – neribota asmens (kai kada – grupės asmenų) valdžia, neapribota jokias įstatymais, konstitucija ar kitais visuomeniniais bei politiniais faktoriais. Diktatūra paprastai būna pagrįsta jėga ir išreiškia viešpataujančios klasės interesus. Diktatūra pagal represyvumo laipsnį skirstoma į autoritarizmą ir totalitarizmą <http://lt.wikipedia.org>.

2   Žr. Nikos Saligaros ir Leono Kriero dialogą: <http://sphere.math.
utsa.edu/sphere/salingar/krierinterview.html
>.

Taip pat:

TRADITION – MODERNITY – MODERNISM: some necessary explanations
by LĖON KRIER <http://zakuski.utsa.edu/krier/tradition.html>.

Apie socialinio laiko revoliuciją daugiau žiūrėti:

3    Žr. Gurevičius A., Viduramžių kultūros kategorijos, V., 1989.

4    Plačiau žr.:

Grunskis T, „Sociokultūrinė Europos miestų aikščių tradicija", Urbanistika ir architektūra, t. XXIII, 1999, nr. 1;

Grunskis T, „Miesto visuomeninių erdvių sistema: Kai kurios teorinės prielaidos", Urbanistika ir architektūra, t. XXVI, 2002, nr. 3

Komentarai

  1. TAIP, Autorius straipsnio yra Mokslininkas, o kad savo projektuose neskiria koncepto nuo TP, tai atskira problema:
    Grunskis, Tomas. Sociokultūrinio konteksto įtaka miesto visuomeninių erdvių formavimui : daktaro disertacija / Tomas Grunskis : humanitariniai mokslai, menotyra (03H), skulptūra ir architektūra (H312) ; Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Architektūros fakultetas. Urbanistikos katedra. Vilnius : [s. n.], 2002. 178 lap. : iliustr.

  2. O.U._ marija, nesutinku kad kūryba nebūna diktatoriška. autorius kalba apie modernujį meną, architektūrą, šiuo atveju, duotas Le Corbusier pavyzdys nukreipia būtent į meno/architektūros kaip ledlaužio funkciją, jei skaitėt pvz. Le Corbusier ‘Vers une architecture’ arba ‘Towards a new architecture’ tai turėtų būt akivaizdi „diktatoriška“ architekto pozicija. Dar galima būtų pridėt ‘radikaliuosius’ futuristus, dadaistų pasisakymus, kovą tarp abstraktaus expresionizmo ir minimalizmo, ir t.t. Iš esmės, bet kokia nauja kryptis ir manifestas buvo diktatoriški (ar bent jau radikalūs) o kūryba „iš jausmo“ tai nebent expresionizmui pritaikoma savoka..

  3. edma, man tai susidare ispudis, kad jei jau turi daktaro laipsni tai esi sioks toks mokslininkas. tuo labiau, kad lietuvoje egzistuoja tik du moksliniai laipsniai, tai „daktaro“ ir „habilituoto daktaro“. tuo labiau, kad abu jie naturaliai susije su privalomomis publikacijomis kokiame nors moksliniame zurnale… ar klystu?

  4. Kas man kliūva, tai etikečių klijavimas. Nuo kada dėstytojas T. Grunskis tapo „mokslininku“??? Čia tas pats, kaip su „ekspertų“ titulu – bet koks žmogus pasivadina ekspertu ir aiškina savo nuomonę kaip neginčijamą tiesą. Paskutinis toks „titulų“ autosuteikimų pavyzdys – EXPO 2012 konkurso komisija, kuri pasikvietė įvairių žmonių – dalis jų valdininkai, jie pasivadinę „ekspertais“, vertino architektų darbus:)
    O straipsnis panašus į dėstytojo darbus – paskaityti galima, bet geriau nerealizuoti:)


  5. Netoliese ten yra katedros aikštė – va ten tai žydiktatas.

    O prigrįžtant prie šio liukso klasės straipsnio:
    …tai prie geros manieros pamąstymų – norisi geros kavos!

  6. Perskaičius šį straipsnį, nieko naujo nesužinojau. Supratau tik vieną, kad autorius “ svaigsta “ pats nuo savo paties aforizmų, palyginimų ir tarptautinių terminų ir žodžių gausos.
    Nieko naujo nepasakė teikdamas , kad miestą galima skaityti tarsi knygą. Tai supranta ir mokiniai, mokydamiesi istorijos pamokose.
    Nesutinku su teiginiu, kad yra “ diktatūrinis menas“ .
    Nei vienas kūrėjas nėra diktatorius, jis kuria tai ką jaučia, ką nori parodyti kitiems viena ar kita menine forma.
    Diktatūrą sukuria pats žiūrovas, kuris pats, savo noru, atsirenka vieną ar kitą kūrinį. Pats žiūrovas ima pasirinktus objektus garbinti. Tame reikale gali jam daryti įtaka ir kažkieno kito nuomonė, pvz. reklama, o kaip žinia, reklama yra bet kokios politikos priemonė ir jei valstybė ir jos valstybinė santvarka yra diktatoriška, tai jos tikslams yra pajungtas ir menas. Tą mes kiekvienas žinome.
    Buvusios Lenino aikštės pavyzdys labai akyvaizdus gerai mums žinomos dainos perfrazavimas: “ Šyraka maja strana…“- aikštės mastelis, stabas centre, nuo kurio nusitiesia spinduliai į visas pasaulio puses.
    Šis pavyzdys labai aiškiai parodo dar vieną- prieš projektuojant, buvo labai aiškiai suformuluota projektavimo užduotis. Mums visai nesvarbu tikslai, svarbu- konkreti užduotis. Projektavimo užduoties suformulavimas- nereiškia diktatūros.
    Mūsų Lukiškių aikštės atveju, nematau konkrečios koncepcijos. Jos, tur būt, nėra. Iki šiol nesupratau kokio pobudžio turėtų būti ši aikštė. Ar pramogų, ar kažkam atminti ir įmažinti ar šiaip kaip miesto centre esantis kažkoks objetas, kuris turėtų poilsio vietos pobūdį su želdiniais ir kitais tam tikslui būdingais atributais.
    Kam tokie ilgi ir varginatys straipsniai apie nieką.
    Man šis straipnis nepatiko.

  7. Artųrai l. , būdamas toks pedantas, turėtumėt atkreipt dėmesį, kad diktatūra ir demokratija skiriasi ne tik prasme, bet ir kiekiu. Kuomet demokratija , verčiant tiesiogiai, įkūnija daugumos, liaudies valdžią (nuomonę), diktatūra – priešingai. Todėl , jūsų pavyzdys su auksinėm kolonom ir novoteliu spinduliuoja labiau profaniškumu nei ironija. Patarimas: kitą kart labiau įsigilinkit į tekstą, o ne spurdėkit atpažinęs gramatines klaidas.

  8. Nuolankiausi atsiprasymai uz korekturos klaidas… Tikrai… O uz pastabas labai dekoju.

  9. tekstas įdomus, tačiau ką daryt, jei jame šitaip dominuoja TEORIJOS DIKTATAS?.. daug vadovėlio, o gerai būtų ir kažkas iš gatvės – daug laisvesnio ir asmeniškesnio – patyrimo.

  10. Gerbiamasai, ir ka gi mes be jusu darytume…? Slubuoja dar architektu rastingumas ant Lietuvos, bet… Matau, kad straipsni garbingai iveikete ir, jeigu nieko pries, leiskite jam uz 4 prazangas dar likti „aiksteleje“.
    Jis vertas to. Jau vien tam, kad praretintu radikaliojo architekturinio mesijanizmo salininku gretas.

  11. Taip samprotaujant, bet kokios gatvės, aikštės ar pastato atsiradimą galima apkaltinti „diktatu“. Gaila, kad autorius nepateikia „demokratiškų’ sprendimų pavyzdžių. Bet numanau, jog tai būtų Novotelio viešbutis arba Gelažniko auksinės kolonos senamiestyje. Juk pasielgta „demokratiškai“, a ne?

  12. gal korektūra ir šlubuoja, bet straipsnis superinis, gaila tik, kad skaitytojų ratas ganėtinai uždaras.

  13. Nėra tokio „Hausmann“, Paryžiaus renovaciją darė Haussmann.

  14. „meniniei“ – o gal meninei?
    „grynąją prasme“ – o gal grynąja prasme?

  15. Tik pradėjau skaityti ir „užsiroviau ant“ žodžio „dėje“. Na, tokio žodyne neradau, bet yra „deja“.
    Skaitau toliau.

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

Lukiškių a. memorialas

LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS MEMORIALAS: ŠMC konkursą laimėjo A.Labašausko kūrinys

2017 lapkričio 27Be komentarųPILOTAS.LT

Ką tik paskelbtas Laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje memorialo idėjos nugalėtojas. Susumavus visuomenės bei ekspertų vertinimo balus, paaiškėjo, jog svarbiausioje šalies aikštėje bus įgyvendinamas

ŠMC

LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS MEMORIALAS: 5 projektinių pasiūlymų paroda ŠMC

2017 lapkričio 221 KomentarasPILOTAS.LT

PILOTAS.LT jau rašė apie Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) pasirinktus 5 Lukiškių aikštės memorialo pasiūlymus, kurie vėliau buvo tobulinami kūrybinėse dirbtuvėse. Nuo rytojaus su projektais bus

Lukiškių aikštė

ATIDARYTA LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ: Ryškėja pirmieji komunalinio tvarkymo rezultatai

2017 lapkričio 33 KomentaraiPILOTAS.LT

Vilniuje po rekonstrukcijos ką tik atidaryta Lukiškių aikštė. Pranešama, kad aikštėje per pusantrų metų buvo atlikti svarbiausi tvarkybos darbai, pagal pėsčiųjų srautus perplanuoti bei naujai

Lukiškių a. kūrybinės dirbtuvės

LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS MEMORIALO POSŪKIAI: ŠMC visiškoje tamsoje atrinko 5 autorius

2017 liepos 282 KomentaraiPILOTAS.LT

ŠMC ekspertų komisija atrinko 5 autorius į savo organizuojamas kūrybines dirbtuves, skirtas Lukiškių aikštės memorialui sukurti. Nors ŠMC teigė, jog kūrybinės dirbtuvės organizuojamos, siekiant kompetencijų

„Laisvės karys 1“, A.Sakalauskas, 1-oji vieta

VYČIO SKULPTŪROS KONKURSAS: Laimėjo realistinis „Laisvės karys“

2017 vasario 2013 KomentarųPILOTAS.LT

Vasario 16-ąją baigėsi Vyčio skulptūros Vilniaus Lukiškių aikštėje idėjos konkursas, organizuotas privataus Vyčio paramos fondo. Vertinimo komisijos sprendimu konkursą laimėjo Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas

images_pulsas_foto_4375_lukis_vn_110300_e01_bra

XVI A. VILNIAUS UOSTAS://DR. E.MEILAUS PASKAITA APIE NEŽINOMĄ LUKIŠKIŲ ISTORIJĄ

Vilniui niekaip nesisekant rasti deramo Lukiškių aikštės sutvarkymo sprendimo, galbūt verta būtų atsigręžti ir į menkai žinomą šios sostinės vietos istoriją. Mat XVI amžiuje Lukiškės

images_straipsniu_foto_4336_lukis_vn_160200_e01

KOMUNALININKŲ BALIUS://5000 KVADRATŲ KIETOS DEMOKRATIJOS LUKIŠKIŲ AIKŠTEI

Kas neturite nuomonės Lukiškių aikštės klausimu – meskite į mane akmenį. Nenustebau, tylu… Štai ir Vilniaus meras R.Šimašius dar nespėjus suvynioti vasario šešioliktinių vėliavų paskelbė

images_phocagallery_3839_lukis_pale_1506_3839_e03_xxx

„RAMYBĘ“ REALIZUOS ETAPAIS://APTARTOS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS PERSPEKTYVOS

Naujoji Vilniaus valdžia, atrodo, pasiryžo iš mirties taško išjudinti Vilnius Lukiškių aikštės rekonstrukciją. Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau susitiko su architektais Rolandu Paleku ir Petru

images_phocagallery_3019_Doneckas TS Butkaus_pav_3019_tit_doneckas

LIETUVIŠKAS OPTIMIZMAS://T.S.BUTKAUS URBANISTINĖS KULTŪROS STUDIJA DONECKUI

Doneckas nūnai mirga pasaulio žiniasklaidos viršeliuose visai ne dėl angliakasių rekordų. Ukrainos šachtininkų sostinę savo “minkštaisiais” ir nelabai minkštaisiais ginklais isteriškai atakuojanti Rusija visiškai sujaukė

images_phocagallery_2568_laisv konk_PAV_2568_titjpg

TAS SPRANGUS ŽODIS LAISVĖ://KULTŪROS MINISTERIJOS KONKURSINIAI NUOTYKIAI

Laisvės monumento Lukiškių aikštėje konkursas visiems atsibodo. 17 metų trunkantis „Laisvės“ įpaminklinimas Vilniuje apsivėlė nesibaigiančio kūrybinio ir biurokratinio nuovargio dulkėmis, skepsiu ir nepasitikėjimu savimi, savo

LAISVĖS PAMINKLO KONKURSAS://LAIMĖJO V.GYLIKIO KOMANDOS PROJEKTAS

Kultūros ministerija surengė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkursą. Ką tik atplėšti konkurso vokai su autorių vardais bei paskelbti

LAISVĖS PAMINKLO KONKURSAS://LAIMĖJO V.GYLIKIO KOMANDOS PROJEKTAS

Tautos dvasia (1-oji vieta; autoriai V. Gylikis, V.Hansell, R.Švedaitė

images_phocagallery_2497_Luk_Lais_proj_foto_2497_tit_Laisve Luk

LAISVĖS PIRKIMAS SU VAROVAIS://KULTŪROS MINISTERIJA TYČIOJASI IŠ AUTORIŲ

Dar niekada Lietuvoje Laisvė nebuvo šitaip ištąsyta, išbiurokratinta, pažeminta ir devalvuota, kaip šiandien. Tam neprireikė jokios okupacinės kariuomenės ar nuožmaus spectarnybų desanto. Pasirodo, visą nešvarų

images_phocagallery_2433_tit_Lukiu a

LAISVĖS MONUMENTO KONKURSAS://14 PROJEKTŲ SUKLUPO ANT SLENKSČIO

Šį sezoną Lukiškių aikštės konversijos seriale visai tautai turime retą progą stebėti nenuobodų ir neordinarinį septyniolika metų trunkančio konkursavimosi maratono finišą. Nors konkursiniai projektai dar

images_straipsniu_foto_2305_e01_KAA

METANO TORPEDA LUKIŠKĖMS://KONKURSO TERMINAS NUKELTAS PRIEŠ PAT FINIŠĄ

Šiandieną, likus vos parai iki Laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje konkurso pabaigos, Kultūros ministerija arogantiškai pareiškė, kad… ji nukelianti konkursinių projektų pridavimo datą beveik dviems

images_straipsniu_foto_2123_lukis_vn_110300_e01_BRA

ĮTEISINO PASKIRTĮ IR PARKINGĄ://PATVIRTINTAS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS DETALUSIS

Vilniaus miesto savivaldybės taryba neseniai patvirtino Lukiškių aikštės detalųjį planą. Šiuo dokumentu įtvirtinta aikštės visuomeninė paskirtis, nustatytos aikštės ribos, numatyta, kad ateityje po aikšte galėtų

images_straipsniu_foto_2055 Lukiskiu a _tit

LAISVĖS INVENTORIZACIJA//PENKTASIS KONKURSAS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE RAMYBĖS NEŽADA

Ilgai lauktas ir dar ilgiau įvairiausiose instancijose styguotas konkursas Lietuvos laisvės kovų monumentui Vilniaus Lukiškių aikštėje sukurti prieš kelias dienas pasiekė bejausmes Centrinio viešųjų pirkimų

images_pulsas_foto_1989_Arch_pokalb_tit

ERDVĖS ANTROPOLOGIJA://VIII ARCHITEKTŪROS POKALBIŲ FONDO CIKLAS

Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje šiandien prasideda jau aštuntasis Architektūros [pokalbių] fondo paskaitų ciklas „Vieta. Erdvės antropologija“, kurį rengia menotyrininkė Ūla Tornau ir sociologė Vita Petrušauskaitė.

images_pulsas_foto_1761_belar_kn_120500_e01

PASKUTINĖ DIKTATŪRA EUROPOJE//NUOTRAUKŲ ALBUMAS APIE BALTARUSIJĄ

Septynių skirtingų tautybių fotografų grupė nuvyko į Baltarusiją sužinoti, kas slypi už nuolat kartojamos frazės „paskutinė diktatūra Europoje“. Gegužės 14 dieną Šiuolaikinio meno centre (ŠMC),

images_straipsniu_foto_1464_pokal_lo_120100_e01_xxx

SĖKMINGOS ARCHITEKTŪROS PAIEŠKOS//VI AKTUALIŲ POKALBIŲ CIKLAS

Vos atėjus 2012 metams, visus besidominčius šiuolaikine architektūra, Architektūros [pokalbių] fondas pasiryžęs iš karto įtraukti į renginių verpetą – skalbia jau VI aktualų architektūros pokalbių

images_phocagallery_1330_butku_knyg_1110_01

ARCHITEKTŪROS ĮVYKIS KAUNE//T.S.BUTKAUS KNYGOS PRISTATYMAS REDAKCIJOJE

Metų pradžioje pasirodžiusi Tomo S. Butkaus knyga „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ pati tapo ryškiu įvykiu šalies architektūrinės spaudos padangėje. Jaunojo architektūros teoretiko

images_pulsas_foto_1322_kaunas_romuva_TIT

KAUNAS KAIP ĮVYKIS: //TOMAS S. BUTKUS GYVAI. ŠIANDIEN 18:00

Naujausia idėjų menininko, poeto, leidėjo ir architekto Tomo S. Butkaus knyga „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ – ateina į Kauną. Šiandien, portalo PILOTAS.LT

images_pulsas_foto_1310_butku_kn_110200_e01_xxx

KAUNAS KAIP ĮVYKIS//TOMO S.BUTKAUS MONOGRAFIJA IR DISKUSIJA

„Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ – naujausia idėjų menininko, poeto, leidėjo ir architekto Tomo S. Butkaus knyga. Vilniečiai turėjo progą padiskutuoti su knygos

images_phocagallery_1145_Diktaturos_arch_pav_TGR_Diktaturos_arch_TIT

DIKTATO ARCHITEKTŪRA//LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS ATVEJIS

2011 rugpjūčio 1715 KomentarųReklama

Kiekviena tyla kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Lukiškių aikštės Vilniaus centre destalinizavimas tęsiasi nuo 1998-ųjų, tačiau, išskyrus vieną kitą informacinį paūmėjimą viešojoje erdvėje, centrinę sostinės

images_pulsas_foto_romuv_kn_100500_bru_e01

MIESTAS KAIP ĮVYKIS//TOMO S. BUTKAUS MONOGRAFIJOS PRISTATYMAS ŠMC

Šiemet išleista Tomo S. Butkaus monografija „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ pati tapo įvykiu Lietuvos architektūriniame gyvenime. Mat autorius skaitytojams pateikė aktualų alternatyvų