ERDVĖS ANTROPOLOGIJA://VIII ARCHITEKTŪROS POKALBIŲ FONDO CIKLAS

Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje šiandien prasideda jau aštuntasis Architektūros [pokalbių] fondo paskaitų ciklas „Vieta. Erdvės antropologija“, kurį rengia menotyrininkė Ūla Tornau ir sociologė Vita Petrušauskaitė. Penkios paskaitos supažindins su antropologiniu požiūrį į architektūrą ir kvies tyrinėti ją kaip socialinį reiškinį.

Suprantama, architektūra visų pirma yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios yra aplinkos fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės, kaip jos verčia elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti.

Modernistinis mąstymas architektūrą suvokė kaip abstraktų ir universalų formos bei funkcijos santykį. Tuo tarpu šiuolaikinėse erdvės studijose įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, kuri gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.

Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia, bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai.

VIII ciklo paskaitas skaitys ir diskusijoms vadovaus Dalia Čiupailaitė, sociologė iš Vilniaus universiteto, Berndtas Belina, geografas iš Gėtės universiteto Frankfurte, Pia Christensen, antropologė iš Varviko universiteto (Jungtinė karalystė), Nyderlandų architektūros instituto direktorius Ole Boumanas ir rašytojas bei architektūros istorikas Vladimiras Paperny. Pranešėjai apžvelgs skirtingus architektūrinius kontekstus, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius kine.

VIII ciklą pradeda  Dalios Čiupailaitės paskaita „Socialinė įvairovė neoliberaliame mieste: architektūros vaidmuo“. Vilniaus universiteto Sociologijos katedros doktorantė tyrinėja socialinę miesto įvairovę. Jos disertacija skirta miesto segmentacijos, homogeniškumo ir įvairovės klausimams: kaip socialiniai skirtumai reiškiasi mieste, kaip jie valdomi, įgyvendinami ar naikinami, kokia jų erdvinė išraiška ir koks čia miesto planuotojų bei architektų vaidmuo. Daugiausio dėmesio bus skirta pastarojo laiko pokyčiams Vilniuje.

Anot D.Čiupailaitė, posocialistinėse valstybėse įsigali neoliberalizmas – vis daugiau sprendimų priima rinka. Tokia politinės ekonomijos kryptis ypač aiškiai matyti šiuo metu vystomuose ir plečiamuose miestuose. Skirtingas finansines galimybes turinčios bendruomenės buriasi atskiruose miestų rajonuose, nori gyventi su panašiais į save, o kitokius ima menkinti ir jų bijoti. Mažėja socialinė įvairovė, kurią urbanistikos ir miesto studijų klasikai laikė miesto esme, didėja segregacija, uždarumas.

Lektorė kvies diskutuoti, kokią socialinę, urbanistinę, architektūrinę miesto raidos kryptį renkamės posocialistiniame Vilniaus mieste. Paskaitos Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje pradžia, kaip visada, 20:00 (rugsėjo 20).

Pokalbių ciklą remia Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos mokslo taryba, Gėtės institutas Vilniuje ir Danijos ambasada.

Parengta pagal Architektūros [pokalbių] fondo informaciją