Po Didžiojo karo moters vaidmuo visuomenėje ėmė keistis, išpopuliarėjo naujos moters tipažas, įkūnijęs modernią, nepriklausomą, mobilią, išsilavinusią ir kūrybingą moterį. Plačiau apie tai – Lietuvos XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės dailės istorijos ir vizualiosios kultūros tyrinėtojos Algės Andriulytės paskaitoje.
Gruodžio 7 dieną (antradienį) 18 val. NDG auditorijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks viešų paskaitų ciklo „Aktualioji dailėtyra: naujausios Lietuvos meno tyrimų atodangos“ dr. A.Andriulytės paskaita „Tarpukario Vilniaus moterų dailė: tarp lūkesčių ir galimybių“. Renginio lektorė klaus, kodėl menininkės tarpukariu rinkosi Vilnių ir kodėl iki šiol taip mažai žinome apie jų kūrybą. Renginys nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija. Paskaita bus tiesiogiai transliuojama „Youtube“. Dalyviams Konferencijų ir kultūros renginių salėje reikia turėti galimybių pasą ar ES skaitmenį COVID pažymėjimą, dėvėti nosį ir burną dengiančią apsauginę veido kaukę.
Naujos moters idealas susiformavo XIX a. pabaigoje ir XX a. 3–4 dešimtmečiais tapo globaliu reiškiniu. Tarpukario Vilniuje, kaip ir visoje Europoje, moterys aktyviai siekė išsilavinimo, įsitraukė į dailės draugijų veiklą. Nuo 1919 m., kai buvo atkurtas Vilniaus universitetas, pavadintas Stepono Batoro vardu, moterims čia pirmą kartą atsivėrė galimybės studijuoti dailę aukštojoje mokykloje. Tai buvo aktualus reiškinys: pavyzdžiui, Miuncheno, Vienos, Krokuvos meno akademijos moteris pradėjo priimti tik nuo 1920 metų.
Vilniaus universitete mokėsi įvairių tautybių studentės, daugiausia lenkės bei žydės, taip pat lietuvės, ukrainietės, rusės, būta ir sakartvelietės. 1919–1939 m. moterys sudarė beveik pusę visų Dailės fakulteto studentų ir studenčių. Vyresnės kartos menininkės, išsilavinimą dar prieš karą įgijusios Vakarų Europoje, Rusijos imperijoje ar privačiose vietos studijose, neretai tęsė mokslus Vilniaus universitete arba kūrė savarankiškai, tačiau dėstyti dailės disciplinų nebuvo kviečiamos. Paskaitoje pristatomos moterų menininkių istorijos, aptariami jų sukurti darbai. Keliamas klausimas, kodėl menininkės rinkosi Vilnių ir kodėl iki šiol taip mažai žinome apie jų kūrybą.
Dr. Algės Andriulytės pagrindinė tyrinėjimų sritis yra Lietuvos XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės dailės istorija ir vizualioji kultūra, modernizacijos procesai, Vilniaus kultūra. Savo tyrinėjimus mokslininkė yra paskelbusi Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, 2018 m. išleido monografiją Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum. 2008–2018 m. koordinavo periodinio mokslinio leidinio Acta Academiae Artium Vilnensis leidybą, nuo 2017 m. žurnalo redakcinės kolegijos narė. 2005 m. tapo Lietuvos dailės istorikų draugijos nare, 2016–2019 m. buvo draugijos pirmininkė. A. Andriulytė nuo 1998 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute, yra Šiuolaikinės dailės skyriaus vedėja. Nuo 2021 m. – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja tyrimams ir leidybai.
Parengta pagal VDA informaciją.
