Lenkijos architektūros tyrinėtojai 1919–1939 metų Vilniaus atvejį neretai laiko menkaverte periferijos apraiška, mano, kad tuo metu statybinė veikla buvo apskritai apmirusi, o Lietuvoje šio laikotarpio Vilniaus architektūra dažnai vis dar vertinama kaip svetimos valstybės palikimas.
Balandžio 2 dieną (antradienį) 18 val. Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ (Maironio 3), Felikso Daukanto auditorijoje (Nr. 112) Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros docentė dr. Rasa Butvilaitė paskaitoje „Nematoma tarpukario Vilniaus architektūra“ pristatys Vilniaus tarpukario architektūros atvejį.
Šiuo laikotarpiu Vilniuje statyti retrospektyvių formų pastatai tarsi paskęsta miesto istorinių stilių įvairovėje, neretai plačiojoje visuomenėje yra tapatinami su stalinistinio laikotarpio sovietine architektūra, o raiškūs modernizmo pavyzdžiai – su sovietmečio brandžiojo ar vėlyvojo modernizmo apraiškomis. Paskaitoje bus dalinamasi naujausiais tyrimais, atskleidžiančiais pakankamai sudėtingą ir įvairialypę tarpukario dvidešimtmečio architektūros panoramą, bus mėginama atsakyti į klausimą, kokiais būdais Antrosios Lenkijos Respublikos ūkinė, visuomeninė, kultūros ir gynybos politika veikė Vilniaus, tapusio naujai atsikūrusios valstybės dalimi, architektūros raidą, jos kryptis.
Ši paskaita yra paskaitų ciklo „Aktualioji dailėtyra“ dalis. Paskaitose katedros dėstytojai ir absolventai, VDA Dailėtyros instituto mokslininkai, kiti dailėtyros lauko profesionalai pristato naujausius tyrimus dailės istorijos, kolekcionavimo, naujausių šiuolaikinės dailės procesų srityje. Paskaitos nemokamos.
Norintieji dalyvauti paskaitoje, kviečiame registruotis el. paštu: dailetyra@vda.lt
Parengta pagal Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros informaciją.