LAISVĖS INVENTORIZACIJA//PENKTASIS KONKURSAS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE RAMYBĖS NEŽADA

Ilgai lauktas ir dar ilgiau įvairiausiose instancijose styguotas konkursas Lietuvos laisvės kovų monumentui Vilniaus Lukiškių aikštėje sukurti prieš kelias dienas pasiekė bejausmes Centrinio viešųjų pirkimų portalo lentynas. Skelbimas apie Kultūros ministerijos vykdomą Laisvės monumento idėjos „pirkimą“ tyliai, be reklamos atgulė 128423-uoju numeriu tarp medicininės diagnostikos reagentų, greiderio, metalo halogeno lempų ir kitų kasdieninių nacionalinio ūkio „mitybos“ produktų…

LAISVĖ NULEISTA ANT ŽEMĖS

Matyt, leidžiama suprasti, kad Lietuvoje jau instaliuota universali ir indiferentiška turiniui valstybės administravimo inžinerija, kuri iš principo nemato skirtumų tarp kūrybinio produkto ir elementaraus pramoninio gaminio.

Pastaraisiais metais apsčiai prijuokauta maustant ant kampuoto Viešųjų pirkimų kurpaliaus architektūrinius konkursus, tačiau kai šiai trumparegiškai mašinerijai pavedama aptarnauti valstybę kuriant meno kūrinius „įprasminančius laisvę“, juokas nebeima. Neįmanoma nepastebėti, kad ir pats Laisvės kovų monumento viešojo pirkimo žodynas bei procedūrinė mechanika iškalbingai panaši į sovietinio biurokratizmo marazmyną.

Gal būtų visai neprošal griežtąjį konkurso reikalavimą „menininkas arba menininkų grupė privalo pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą, įrodančią, jog (…) nėra pripažinti slapta bendradarbiavę su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis“ visų pirma išbandyti ant konkurso rengėjų.

Bent jau tam, kad atkristų įtarimas, jog paskelbtojo Laisvės kovų įamžinimo konkurso pavidalas nėra bandymas diskredituoti laisvės ir laisvės kovų sakralumą, o viso labo – eilinė biurokratinė patologija.

SKULPTŪRINIS KONKURSAS BE SKULPTORIŲ

Įdomus ir kitas Laisvės kovų monumento Vilniaus Lukiškių aikštėje konkurso aspektas – vertinimo komisijoje nėra nė vieno skulptoriaus.

Žinoma, pagal viešųjų pirkimų papročius, konkurso vertinimo komisija yra slapta ir jos narių sąrašas patikimai saugomas tame pačiame lagaminėlyje, kaip ir kultūros ministro bilietai į UNESCO būstinę Paryžiuje. Tačiau neoficialiai žinoma, jog 9 narių komisija sudaryta iš Lukiškių aikštės sutvarkymo ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo komisijos narių bei Kultūros ir meno tarybos narių.

Kultūros ministerijai, organizuojančiai skulptūrinį konkursą, kažkodėl neatrodė būtina pasikviesti į vertinimo komisiją skulptūros profesionalų, renkant „geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą“. Dailininkų sąjungai, pasiūliusiai 4 patyrusius skulptorius į konkurso komisiją, tebuvo paaiškinta, kad jie gal bus pakviesti recenzuoti ar šiaip patarti.

Ar apskritai anoniminių „teisėjų“ komisija, neturinti savo gretose skulptorių, gali imtis užduoties išrinkti „geriausią projektą“ profesionalių skulptorių turnyre…?

Čia būtų galima pasimokinti bent jau iš Kauno „šerifo“ S.Buškevičiaus nuotykių monumentaliosios skulptūros srityje, kai liguistas noras absoliučiai valdyti procesą ir jo rezultatą virto Lietuvos sukilėlių vado Antano Mackevičiaus atminimo viešu paniekinimu.

LIGOS ISTORIJAI 16 METŲ

Panašu, kad chroniškos lietuviškų konkursų ligos – pernelyg plati, nekonkretizuota konkursinė užduotis, pertekliniai formalumai ir nesugebėjimas išrinkti geriausio projekto – įgauna vis grėsmingesnes komplikacijas, lemiančias vis keistesnių mutantų gimimą mūsų miestuose.

Neramu, kad ši grėsmė pakibo ir ant vieno svarbiausio tautai ką tik paskelbto Laivės kovų monumento Lukiškių aikštėje konkurso.

Apskritai derėtų pripažinti, kad visi keturi nuo 1996-ųjų Lukiškių aikštėje vykę konkursai buvo paženklinti kažkokio keisto nesusikalbėjimo ir socialinės įtampos žyme. Diskusijos viešoje erdvėje dėl vienos svarbiausių Vilniaus aikščių konversijos nebuvo normalios temperatūros ir labiau priminė chaotišką pilietinį karą, o ne darnų Laisvės kovų įpaminklinimo procesą.

Net ir pernai aikštės architektūrinio pertvarkymo konkursą laimėjęs projektas „Ramybė“ (architektai Rolandas Palekas, Petras Išora ir bendradarbiai Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Matas Šiupšinskas, Sabina Grincevičiūtė) labiau vertintinas, kaip trapus kompromisas, o ne stipri naujos miesto erdvinės tapatybės paraiška su laisvės užtaisu.  

MES ŽINOME KAIP

Tačiau, nepaisant kritikos ir neišsipildžiusių lūkesčių, galima pagirti bent jau tai, kad pernykščio konkurso rezultatai gerbiami ir naujojo Kultūros ministerijos konkurso dalyviai dirbs jau aikštės pertvarkymo projekto „Ramybė“ rėmuose.

Konkurso objektas – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektiniai pasiūlymai, kurie „turi raiškia meno kalba įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą“.

Projektų pateikimo terminas – 2013-ųjų kovo 8, 16:00, Vilniaus įgulos karininkų ramovė, (Pamėnkalnio g.13, Vilnius)

Projektų vertinimo kriterijai – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninėsidėjos originalumasir aktualumas. Taip pat – siūlomo projekto organiškas santykis su Lukiškių aikštės erdve (pagal projektą „Ramybė“).

Konkurso premijos: I vieta – 10.000 litų premija, II vieta – 5 000 litų, III vieta – 3 000 litų, o IV ir V vietos laimėtojams – po 2 000 Lt.

Pastaba desertui – „projektų konkursą laimėjęs tiekėjas viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka gali būti kviečiamas dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose dėl Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje neskelbiamų derybų būdu, jeigu bus skirtos lėšos, reikalingos projektui įgyvendinti“…

TADAGUTAUSKIŠKŲ REINKARNACIJŲ TRAUKA

Pabaigai dar sykį norėtųsi stabtelti prie konkursinės užduoties. Nurodoma, kad monumentalios skulptūrinės kompozicijos autoriai turi įkomponuoti užrašą „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Taip pat – užrašus, įvardinančius kovų už Lietuvos laisvę laikotarpius: „Senovės amžių laisvės kovos ir LDK gynyba (V-XVII a.)“, „Sukilimai prieš Rusijos okupaciją (1794 m.; 1831 m.; 1863m.)“ ir „Nepriklausomybės karas, Klaipėdos krašto sukilimas (1919 m.-1920 m.; 1923 m.)“ bei „Kova prieš sovietinę okupaciją (1941 m., 1944 m. -1953 m. -1969 m.; 1991 m.)“.

Taip pat nurodoma, kad projekte turi būti integruota: ugnis (arba jos simbolinė išraiška); nacionalinis simbolis (-iai);  nežinomo partizano kapas.

Nė kiek neabejoju, kad visi čia išvardinti istoriniai įvykiai, periodai ir ženklai yra mūsų tautos istorijai ir nesibaigiančioms kovoms „už Lietuvą“ svarbūs ir verti amžinos pagarbos.

Abejoju kitu – ar tokia muziejinė nacionalinės istorijos inventorizacija kompaktiškoje miesto erdvėje nedevalvuoja pačių istorinių įvykių reikšmės ir mastelio? Tiek Lietuvos, tiek Europos istorijos ir erdvės kontekste.

Ar įpareigojantis užmojis suregistruoti ir įpaminklinti ne tik lietuvių, bet ir kuršių, prūsų, jotvingių šimtmetines kovas „vienoje vietoje“ ant vilnietiško (būtent!) grindinio nekvepia imperine tuštybe?

Ar apskritai nerizikuojame paversti Lukiškių aikštės, smulkmenišku ir disciplinuotu patriotinės savasties lageriu, labiau skleidžiančiu perkrauto Nojaus laivo depresiją, nei natūralų ir neįkyrų pasididžiavimą viena seniausių Europos tautų ir jos Laisve.

Nesinori tikėti, bet „tadagutauskiška“ Lietuvos istorijos monumentalizavimo praktika, atrodo, bus padariusi lemtingos įtakos Kultūros ministerijai, paskelbusiai konkursą Nr.128423 Lukiškių aikštėje.