images_phocagallery_2325_Grunskis_pav_2325_Laisves kelias_tit

PAMINKLAS LAISVEI://ERDVĖS IR DAIKTO DILEMA ŠIUOLAIKINIUOSE KONTEKSTUOSE

Laisvės ir nepriklausomybės įamžinimas Lietuvos viešose erdvėse tapo akivaizdžia problema, kurią nutylėti jau nebemandagu bent jau dėl dviejų aspektų. Laisvės įpaminklinimas skulptūriniu ir architektūriniu požiūriu dažnai stokoja net ir vidutinės meninės kokybės bei kūrybinio individualumo. Be to, pati Laisvės samprata, atrodo, nepasiekia deramų kūrėjų sąmonės gelmių ir slydinėja formos bei erdvės paviršiais. Rimtu pretekstu dar kartą panagrinėti Laisvės vektorių Lietuvos viešose erdvėse, be abejo tapo ir nevalyva Kultūros ministerijos konkursinė praktika Lukiškių aikštėje, o ypač – ką tik pasirodžiusi knyga „Vilniaus paminklai. Kaitos istorija“ (sudarė R.Antanavičiūtė ir E.Mikalajūnė). Jūsų dėmesiui – vieno knygos autorių Tomo Grunskio įžvalgos.

Laisvė ir nepriklausomybė1 yra esminis kiekvienos valstybės sociokultūrinis būvis ir istorinis įvykis.

Šie du dalykai sutartinai gerbiami visų visuomenės narių kaip vertybių atskaitos taškas, arba vertybinė konstanta. Juos galima laikyti ašimi ar šerdimi, kuri ilgainiui apraizgoma sociokultūriniais papildiniais, vienaip ar kitaip išreiškiančiais ir iliustruojančiais tiek abstrakčiąją, tiek ir teisinę šių dviejų dalykų reikšmę visuomenei. Nors ta reikšmė ilgainiui kinta, o laisvės ir nepriklausomybės samprata pakartotinai apmąstoma ir diskutuojama kone nuolat, jų fundamentalumu ir svarba iš esmės niekada neabejojama. Tai nerevizuojama aksioma. Tokia ji ir turi likti…

O kadangi laisvė ir nepriklausomybė kiekvienai valstybei yra esminis dalykas, atsiranda poreikis įamžinti jį visuomenei suprantamais pavidalais, įvaizdžiais ir objektais. Iš esmės tai yra įvykio, rezultato ar proceso svarbos deklaracija ir jos kodavimas kolektyvinėje atmintyje. Taigi susiduriama su abstrakčios idėjos (laisvė) ir teisinės deklaracijos (nepriklausomybė) vizualizavimo problema, kitaip sakant, su klausimu, kokiais meninės raiškos, erdvės formavimo ir simbolinės, semantinės kalbos būdais išreikšti šiuos du dalykus taip, kad jie, įgavę fizinį pavidalą, būtų suprantami, suvokiami ir priimtini visai visuomenei.

Ši komunikacija yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių ir dėl šiuolaikinės visuomenės įvairumo, ir dėl demokratiško dialogo, kuris tradiciškai yra būtinas sprendžiant tokius klausimus mūsų laikais… Tačiau kaip rodo patirtis2, ir pats sprendimas, ir jo rezultatas yra be galo problemiški. Kai sprendimo procese dalyvauja didelis kiekis interesantų, susitarti dėl konkretaus įamžinimo būdo, priemonių ir įvaizdžio yra praktiškai neįmanoma, nes kiekviena socialinė grupė konkrečius įamžinimo įvaizdžius suvokia šiek tiek skirtingai, be to, tiek laisvė, tiek ir nepriklausomybė jiems asocijuojasi su pernelyg plačiu spektru dalykų – nuo kovos už laisvę (proceso) iki sąmonės būvio ar kasdienės laimės (nepriklausomybės rezultato).

Todėl tokiu atveju iškyla poreikis ieškoti universalios meninės kalbos ar universalaus įvaizdžio bei simbolikos – tai yra semiologinės sistemos3, kuri vienodai aiškiai ir pakankamai konkrečiai transliuotų semantinį pranešimą visiems ir kurį visi vienodai perskaitytų. Tai nevienareikšmė problema, kurią reikia gvildenti, siekiant, kad tokių brangių ir esminių dalykų įamžinimas nebūtų primityvus, kičinis ar ciniškai pompastiškas… Kaip tik tokiais epitetais neretai galime apibūdinti dvidešimtmetę paminklų statymo praktiką4.

KOLEKTYVINĖS ATMINTIES OBJEKTŲ TIPIŠKUMAS IR SEMIOLOGIJA

Nors žmogus ir yra pasmerktas būti laisvas (kaip sakė Jeanas Paulis Sartre‘as5), tai dar nereiškia, kad laisva gali būti pati visuomenė…

Ji, kaip subjektas (jei iš viso taip galime pavadinti visuomenę), yra suvaržyta taisyklių ir normų, be kurių negali egzistuoti ir kurios yra jos esmė. Taisyklių ir normų rinkiniai, kad ir kokius pavidalus jiems suteiktume, kad ir kaip jie reikštųsi tikrovėje, neišvengiamai veda prie vienokio ar kitokio tipizavimo, kitaip sakant – prie vienodumo ir panašumo. Tas būdinga ir daiktams-objektams, ir vaizdams, ir idėjoms. Šie tipiškumai, nelaužantys esamų socialinių normatyvų ir tinkantys daugumai, dažniausiai yra tas saugus „pop“ būdas, priimtinas bet kuriai veiklos sričiai.

Progresyviausiose ir greičiausiai naujoves adaptuojančiose srityse normatyvų korektūros yra normalus dalykas, o kolektyvinės atminties įamžinimo kūriniais erdvėje tipiškumai yra labiau taisyklė nei išimtis. Kalbant konkrečiau  – apie paminklus laisvei ir nepriklausomybei, tokius tipizavimo požymius įžvelgti nėra sunku. Aiškiausiais pavyzdys – pirmosios Lietuvos Respublikos laikų paminklai laisvei ir nepriklausomybei, kurių buvo sukurta labai daug, po tokį turėjo beveik kiekvienas svarbesnis Lietuvos miestelis.

Šie paminklai, nors ir aiškiai kelių tipologinių modelių, yra panašūs. Jų semiologinės prasmės ir komunikacija taip pat gana tipiška ir gal net universali. Tikriausiai galima būtų teigti, kad tuo metu buvo sukurta ir įtvirtinta labai konkrečiai suvokiama ženklų ir įvaizdžių kalba, kuri beveik visai visuomenei reiškė tą patį, o tos kalbos priemonių arsenalas, nors ir nebuvo labai platus, skelbė konkrečią žinią – laisvė yra tautos vertybė, ji neliečiama ir beveik sakrali.

Tai buvo reiškiama tautine simbolika, kuri, kaip šiandien pasakytume, buvo labai madinga ir, be abejonės, aktuali6. Juk buvo kuriama nacionalinė valstybė, kuriai tautinis tapatumas ir kalba yra atspirties taškai. Taigi, šioje komunikacijoje deramą vietą užėmė Vytis, dvigubas kryžius ir panašūs simboliai. Jie buvo beveik būtinas atributas kiekviename paminkle. Tačiau jei kalbėsime apie šių paminklų formas ir jų semiologiją, didelės įvairovės nerasime.

Gana tipiška būdavo naudoti modifikuotą obelisko, stipriai suabstrahuotos kolonos ar tiesiog stipriai išvystyto postamento struktūrą, ant kurios (ar kurioje) būdavo komponuojamas vienoks ar kitoks simbolis – dvigubas kryžius (labiau memorialinis atvejis kovoms pažymėti), Laisvės angelo7 figūra (laisvės abstrakcijos įvaizdis), mitinių ar tuometinių didvyrių figūros, reprezentuojančios vertybes ir papildančios laisvės bei nepriklausomybės simbolinį arsenalą. Taip pat neretai postamento funkciją atlikdavo aukuras – archajinės kultūros bei archajinio „amžinojo ir beribio“ laiko, amžinosios atminties atributas…

Analizuodami morfologiją ir semiologinę jų komunikaciją, pastebėsime, kad, viena vertus, dauguma šių paminklų dominuojančia forma komunikavo ilgalaikį ir kone amžiną būvį (gal net intencijas), kita vertus, šios formos aiškiai siejosi su klasikiniais paminklo kanonais – pakyla / pjedestalas / postamentas arba kolona ir susakralintas objektas, tai yra simbolis. Ir viena, ir kita, nors ir suaktualintos pagal gyvenamojo laikotarpio ideologinius bei estetinius kanonus, aiškiai siejasi su klasikine semiologine sistema, kur objektas ir jo simbolika komunikuoja aiškiai ir visai visuomenei vienodai suvokiamą prasminę informaciją, kurios interpretacijose nėra paklaidų. Šių paklaidų išvengti padėjo ir tikslingai suformuota, intensyviai iškomunikuota simbolių bei ženklų sistema.

Dera paminėti, kad bet koks tipiškumas turi savo etaloną – sprendinį arba objektą, kuris arba buvo pirmasis ir kurį vėliau galima kartoti, arba sėkmingiausias (svarbiausias), kai kartojant ir tobulinant objektą, jis ir dėl svarbos, ir dėl kokybės tapo etalonu.

Su aptariamais paminklais yra panašiai. Kadangi jie esti tam tikro susakralinimo objektai, paminklai laisvei ir nepriklausomybei taip pat turi savo etalonus, kurių elementai ar net formos yra kopijuojamos arba atkartojamos. Taip galimai etaloniniu laikytinas Kauno Laisvės paminklas8, kuris kartu su Karo muziejaus sodeliu ir jame esančiais paminklais sudaro sakralaus komplekso vaizdą.

Šį sakralumą sustiprina anksčiau, 1921 m. spalį, pačiame sodelyje pastatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Nežinomo kareivio kapas su būtinu tokio memorialo atributu – ugnimi. Objekto morfologija labai artima aukurui ar akmeniniam obeliskui, o memorialiniai atributai aiškiai komunikuoja šio komplekso prasmę, ilgalaikį būvį ir projekciją į nekasdienio – amžinojo laiko plotmę.

Taip pat etaloniniais galima laikyti Laisvės angelo figūrą ir laisvės idėjos susakralinimą bei abstrakcijos įpavidalinimą. Laisvės angelo figūra su panašia paminklo morfologija buvo kartojama Alytuje, Žiežmariuose. Šią paminklo morfologiją ir angelo metaforą taip pat galima įžvelgti ir kai kuriuose smulkesniuose, labiau periferijoje esančiuose paminklų pavyzdžiuose.

Tačiau jų paskirtis – įamžinti, sureikšminti (susakralinti) abstrakčią idėją (kuri simbolizuoja įvykį) objektu ir lėmė nežemiškojo pasaulio atstovo pavidalo parinkimą, kurio abstraktus, pirminis simboliškumas buvo visiems aiškus ir komunikavo paprastą žinią – mūsų laisvė yra sakralus dalykas ir svarbiausia vertybė.

Tiesa, dera prisiminti, kad daugelis paminklų laisvei ir nepriklausomybei Lietuvoje tarpukariu buvo skirti Nepriklausomybės dešimtmečių paminėjimui. Gali būti, kad pati intencija įprasminti tam tikrą būvį ir lėmė, jog stambiausiems ir svarbiausiems objektams, jų įvaizdžiui buvo parinkti abstrakčią laisvės idėją reprezentuojantys simboliai bei ženklai.

PAMINKLO MORFOLOGIJA – ATKARTOJIMAS IR INTERPRETAVIMAS

Kaip jau minėjome, kolektyvinės atminties įpavidalinimo tradicijoje Lietuvoje esama morfologinių tipiškumų. Jie nėra unikalūs ir būdingi tik mums. Laisvės ir nepriklausomybės paminklų morfologijai paprastai būdinga klasikinė struktūra ir ilgalaikį būvį reprezentuojanti semantika. Šis principas naudojamas ir daugelyje kitų valstybių. Tarp artimiausių ir reikšmingiausių dera paminėti Laisvės paminklą Rygoje ar naują Laisvės paminklą Taline, taip pat paminklus Suomijoje (Vaasa, Tampere). Tačiau tai – atskiros studijos objektas.

Mūsų atveju galima pasakyti, kad tipiškumų esama ne tik morfologiniu – formos ir sandaros aspektu, bet ir semiologiniu bei simboliniu lygmeniu, nes laisvė (pirmiausiai) ir nepriklausomybė (po to) priskiriama prie bendražmogiškų ir pamatinių vertybių, todėl net ir jų meninės raiškos prasmėse rasime panašumų. Tai angelo, vėliavos, aukuro simboliai bei metaforos.

Tačiau reikia pažymėti, kad jie aiškiau matomi iki XX a. antros pusės, kai meninė tokių objektų išraiška buvo stipriai veikiama romantizavimo ir šias vertybes stengtasi perteikti objektais kuo konkrečiau ir realistiškiau. Romantizavimas neabejotinai būdingas ir tarpukario Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo patirčiai. Maždaug XX a. antroje pusėje Europoje (dažniausiai) tokių paminklų morfologijai ir simbolikai tampa būdingas (ir priimtinas) klasikinių formų bei simbolių interpretavimas ar net naujoviška ir labai moderni (kone avangardinė) meninė raiška. Kartu esama nemažai atvejų, kai panašios svarbos reiškiniai vaizduojami nenaudojant tiesioginio skulptūrinio figūratyvo ir klasikinės objekto morfologijos bei kompozicijos.

Tačiau tuo pat metu tokie objektai nepraranda savo prasminės komunikacijos ir aiškumo9. Tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra daug. Čia labiau vyrauja klasikinių arba etaloninių pavyzdžių atkartojimas ir retesniais atvejais – jų interpretacija (2 pav.). Ši praktika gali būti grindžiama keliais argumentais.

Pirma, šiuolaikiniai paminklai laisvei ir kovoms už laisvę labiau siejami ne su dabartimi, o su praeitimi ir jų formos bei struktūra neretai yra panašios į tarpukario Lietuvos pavyzdžius. (Šiuo atveju galima būtų įžvelgti tam tikrą idėjų ir vertybių tęstinumą.) Jie mini svarbius įvykius, kurie siejasi su faktais, tragedijomis, kilusiomis dėl Lietuvos Respublikos okupacijos ir vėlesnės rezistencijos, vienaip ar kitaip trukusios iki 1990 m.

Gali būti, kad tragiškasis istorijos aspektas ir lemia tai, jog daugelis šiuolaikinių paminklų laisvei turi morfologinių sąsajų su antkapiniu aukuru. Antra, tipiškumai ir panašumai gali būti grindžiami ta pačia klasikine „pop“ arba kažkada išbandyta ir pasiteisinusia paminklų morfologija, kurios meninė ir prasminė kalba siejasi su ankstesniais etalonais ir jos suvokimui bei „perskaitymui“ negresia semantinės paklaidos ar neaiškumai.

Gali būti, kad labiau dėl pirmojo motyvo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo praktikoje ilgą laiką vyrauja atstatymas ir atkūrimas, kai atstatomi tarybų valdžios nugriauti ir suniokoti paminklai. Tokių – dauguma. Tačiau archetipiškus įvaizdžius ir formas interpretuojantys objektai ir paminklai, nors ir būdami labai aukšto meninio lygio, dažniausiai išdėstomi erdvėje pagal klasikinius kanonus.

Kaip matyti iš pavyzdžių, juose įmanoma ir laisvesnė archetipinių formų interpretacija, o šitai neretai komplikuoja tokio paminklo prasminį skaitomumą. Taip, pavyzdžiui, Laisvės angelas savo skulptūrine forma tampa tiek abstraktus, jog kartais be pagalbinės informacijos arba simbolio sunku suvokti jo įvaizdį ir dinamiką. Figūros meninė raiška taip stipriai stilizuojama, kad ji tampa panašesnė į laikiną kermošiaus lėlę nei ilgalaikės ir fundamentalios nacionalinės vertybės simbolį. Tačiau net ir šios tipologinės grupės paminklo ir aplinkinės erdvės santykiuose dažnai dominuoja klasikinės erdvinės semiologijos motyvas (3 pav. dešinysis stulpelis).

DAIKTO IR PAMINKLO PRIEŠSTATA PAMINKLE

Daikto (skulptūros) ir erdvės priešstata tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti dirbtinė, bet tai, ką kalbėdami apie paminklus laikome daiktu ir ką erdve, iš esmės yra akcento, simbolio ir jo prasminės – semiologinės raiškos dalykas. Taigi kalbame arba apie daiktus-skulptūras, užvaldančias erdvę ir dominuojančias joje, arba kūrinius ar objektus, esančius erdvėmis ir (ar) kuriančius ją. Formaliai gali atrodyti, kad tai tas pats dalykas, bet semiologiniu lygmeniu skirtumai matomi aiškiau.

Konstatavome, kad šiuolaikinėje laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo, įpavidalinimo praktikoje atkartojimo, atstatymo bei naujoviškos interpretacijos tendencijose vienaip ar kitaip galime atpažinti klasikinius erdvinius ir semiologinius kanonus, kurie užtikrina labai konkretų ir vienareikšmį objekto suvokimą bei jo semantinės informacijos „perskaitymą“. Su šia praktika siejami erdvėje statomi objektai-skulptūros.

Tačiau egzistuoja ir kita patirtis kolektyvinei atminčiai skatinti ir reikšti: paminklu tampa erdvė, tai yra objektui suteikiamos vidinės erdvės savybės ir sykiu pats objektas savo dydžiu ir masteliu tampa erdvę kuriančiu ar organizuojančiu kūriniu, o ne erdvėje esančia ir ją užvaldančia skulptūra. Tarp šių dviejų tendencijų yra keletas esminių semantinių skirtumų, kuriuos derėtų apžvelgti.

Erdvę formuojančius arba erdve esančius kolektyvinės atminties kūrinius dažniausiai vadiname memorialais (nors ne visais atvejais). Jų esminė savybė dažniausiai ir yra ta, kad memorialinė paskirtis ir jos semiologiniai simboliai išplėtojami gerokai už konkretaus objekto ribų. Ta plėtotė gali būti stipresnė arba silpnesnė ir nuo šios savybės dažniausiai priklauso tokios erdvės polifunkciškumas ir paskirties deklaratyvumas, kitaip sakant, tai, kaip ją galima bus naudoti ne tik pagal dominuojantį – memorialinį, bet ir pagal kitus galimus scenarijus (pavyzdžiui ramus poilsis, neformalus susibūrimas, kultūriniai renginiai).

Erdvės ir objekto erdvumo fenomenas čia ir pasireiškia tuo, kad erdve ir erdvėje sukuriamos prielaidos skirtingam jos panaudojimui, nes kuo didesnė erdvė, tuo mažiau aiškios jos ribos ir kartu mažiau deklaratyvūs panaudojimo apribojimai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad erdviems (su vidine erdve) ir erdve esantiems memorialiniams objektams būdingas skirtingas sakralizavimo pobūdis, lyginant juos su skulptūromis erdvėje. Erdvė yra abstrakcija ir ją formuojantys kūnai sukuria papildomas ribas nuo mus supančio aplinkinio pasaulio ir kartu skatina arba bent jau suformuoja prielaidas refleksijai. Šių ribų atsiradimas ir suvokėjo perkėlimas į kitą – ramesnę ar kiek labiau izoliuotą tikrovę labai dažnai sukuria šventos arba išskirtinės vietos įspūdį, kurioje sureikšminamas ne konkretus daiktas (arba jų gali būti keli), o kai kas daugiau – reiškinys, fenomenas ar net būvis, kurį dera apmąstyti, prisiminti, bet ne garbinti.

Taip susakralinimo ir sureikšminimo pobūdis dažniausiai ir yra esminis skirtumas tarp skulptūros ir vidinę erdvę kuriančio memorialo. Vienu atveju turime sureikšmintą daiktą, kitu – vietą. Abu šie atvejai, nors ir svarstomi kaip opozicija, gali turėti vienas kito savybių.

Tokių pavyzdžiai esama, nors ir ne gausiai, net ir Lietuvoje. Tarp jų galėtume paminėti paminklą Romui Kalantai Kaune, kur aiškiai susakralinto objekto erdvėje nepamatysime; Tuskulėnų memorialą Vilniuje, kur objektas yra ir erdvėje, ir su sava vidine erdve; taip pat Sausio 13-osios memorialą Vilniuje prie Seimo, kur taip pat sukuriama uždara erdvė.

Greta šių erdviškumo savybių turinčių kūrinių pelnytai turėtume paminėti ir Karo muziejaus sodelio erdvę. Tai tam tikras panteonas, kompleksas – daugelio objektų formuojama erdvė, kurioje aiškiai suvokiama jų hierarchija ir svarba. Šis atvejis, tiek savo klasikine erdvine sandara, tiek ir tradiciniais memorialiniais objektais – skulptūromis ir paminklais sudaro ritualinės erdvės įspūdį.

Susakralinimo laipsnis čia yra toks stiprus, kad jokie kitokie veiklos ir erdvės scenarijai (tik reprezentacija, rimtis ir susikaupimas) čia negalimi. Tokią prasminę struktūrą sukuria objektų visuma. Žr. 6 pav.

Abu šie aiškiau išskirti ir priešpastatyti principai turi savo atskirų archetipinių provaizdžių ir sąsajų su archajinėmis, pamatinėmis kultūros patirtimis bei klodais ir tai, tikriausiai, yra pasaulėžiūros skirtumų, kitaip sakant, socialinio mentaliteto archetipų problema.

Tačiau taip pat svarbu ir reikšminga, kad šiuolaikinėje  – naujausioje kolektyvinės atminties įamžinimo praktikoje ne tik Europoje egzistuoja tendencija kurti labiau erdves (ne objektus), kurios sukurtų prielaidų polilogui (ne monologui) ir galimybę koegzistuoti jose kelioms (ne vienai) paskirtims. Taip paprastai stengiamasi humanizuoti aplinką, net jeigu ji yra ir memorialinė, jai suteikiant savybių, kurios leistų sugyventi kelioms erdvės funkcijoms.

Tiesa, riba tarp šių dalykų nėra visiškai aiški. Kolektyvinės atminties objektai apriboja elgsenas ir tiesiogiai su jais susijusios aplinkos panaudojimą, o semiologinio erdvės neaiškumo atvejai dažnai veda prie nesusipratimų, kartais ir prie konfliktų. Galbūt tai visuomenės brandos problema…

Svarbu ir kitkas – kad erdvumu, erdve memoriale perteikiamos kiek skirtingos vertybės ir jų raiškos priemonės, tai yra būdai, kaip teigti vieną ar kitą vertybę visuomenei. Kadangi paminklai laisvei ir nepriklausomybei, kovoms už laisvę yra svarbūs visai visuomenei, jų meninė raiška ir prasminė komunikacija turėtų būti priimtina daugeliui. Tai sunkus, bet įmanomas kelias, kurio stengiamasi laikytis šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse.

Kitas svarbus aspektas, kalbant apie objekto ir erdvės skirtumus paminkle, yra tas, kad erdvę kuriantys memorialiniai kūriniai dažniau būna unikalūs, nes juos formuojant ir organizuojant tenka atsižvelgti į esamą aplinką ir įvykdyti daugiau sąlygų. Šiems atvejams dažniau būdingas kompleksiškumas ir mažiau fragmentiškumas. Jų visiškai atkartoti tiek morfologine, tiek įvaizdžio prasme beveik neįmanoma (gal net beprasmiška) ir todėl dažniau jie būna unikalūs, pritaikyti tik tam tikrai vietai.

Skulptūrinio objekto atveju, jo ir su juo tiesiogiai susijusios erdvės santykis, kuriam paprastai yra būdingi klasikiniai dėsniai (tai, kaip objektas pastatomas erdvėje), paprastai lemia tipiškumo įspūdį, o pačios skulptūros klasikinė sandara daro ją labiau universalia nei unikalia (čia nekalbame apie meninę raišką ar prasminį klodą).

Tokiu būdu neretai vienoje vietoje netikusi skulptūra nesunkiai gali atsirasti kitoje vietoje10 ir atverti šiek tiek kitokį prasminį lauką. Čia unikalumo lygmuo mažesnis, o atkartojimo galimybės – kur kas didesnės. Juolab, kad klasikinių paminklo pastatymo dėsnių erdvėje nėra tiek daug. Todėl pagrįstai galima teigti, kad erdviniai ir erdvę kuriantys memorialo atvejai dažniau yra „talpesni“ tiek semiologiniam turiniui, tiek morfologinėms variacijoms, o vertybės, kurios dažniai artikuliuojamos tokio pobūdžio kūriniais, yra kur kas universalesnės ir apima platesnį prasminį registrą.

Taip pat dėsninga, kad objektas (figūratyvas) savo semiologija dažniau yra orientuojamas į įvykį, o ne į platesnį reiškinį, jo laiko vektorius nukreiptas labiau į praeitį ir jos fiksaciją dabartyje, ne į dabartį ir ateitį. Tokią koliziją kartais padeda išspręsti mūsų dienomis populiarėjantys visuomenės dalyvavimo paminklo kūrimo procese atvejai.

Pavyzdžiui, paminklo tremtiniams akmenis sunešė išlikę gyvi tremtiniai ir jų palikuonys ir iš jų buvo suformuotas, nors ir tradiciškos formos, bet svarbus paminklas. Arba Laisvės kelio skulptūroje visų rėmėjų pavardės yra įspaustos plytose. Šis netipiško proceso aspektas objekte – sunešti akmenys ir bendruomenės dalyvavimas kuriant objektą – suteikia jam papildomos vertės, galimai jį „sužmogina“ (humanizuoja), priartina prie stebėtojo, pastarajam suteikiant kūrėjo-dalyvio vaidmenį.

PABAIGAI…LAISVĖS PAMINKLAI, KURIŲ NEBUS

Neabejosime, kad kolektyvinę atmintį reikia skatinti ir puoselėti. Ji įamžina, įpavidalina vertybes ir idėjas, kuriomis tiki mūsų laikų visuomenė. Fizinio pavidalo įvykiui arba reiškiniui suteikimo veiksmas savo esme ir prigimtimi yra tiek pat archetipiškas ar net archajiškas, kiek ir pati sakralumo tradicija per se.

Mūsų laikais galima diskusija, kokiais būdais šis veiksmas turi arba gali būti atliekamas ir kokias vertybes komunikuoja jo atsiradimas bei semiologinė naujųjų pavidalų kalba. Tačiau neturi būti abejojama, kad toks kolektyvinės atminties įamžinimas yra reikalingas. Tol, kol gyva visuomenės dalis – karta, patyrusi Lietuvos laisvės kovų ir rezistencijos tragediją, – šis poreikis bus aktualus. Tai yra dėsninga, nes kiekviena karta yra nusipelniusi savų laimėjimų įamžinimo.

Taip pat dėsninga, kad nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje poreikis atstatyti buvusius ir pastatyti naujus paminklus laisvei ir nepriklausomybei buvo ypač aktualus. Tikriausiai kaip vienas iš ryškiausių ir reikšmingiausių pavyzdžių paminėtinas Lukiškių aikštės Vilniuje atvejis, kai aikštės sutvarkymo idėjai ir paminklui buvo organizuojami keturi konkursai.

Tiesa, šiame procese būta daugiau politikavimo nei konkretaus rezultato siekimo, bet 2011 m. paskelbtas laimėtojas. Šio ilgo sprendimo eigos metu buvo siūlomos įvairios idėjos ir pavidalai, varijavę nuo romantinio kičo iki brandžių kūrinių.

Vienas (konkurso nelaimėjęs) kūrinys, kurį dera paminėti šiame kontekste, yra „Dviejų grupės“ pasiūlymas (4 pav.) visą aikštės erdvę paversti paminklu ar net memorialu, kuris įkūnytų visų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atmintį (tokia buvo paskutinio iki šiol konkurso užduotis). Tai erdvė-objektas, ne konkretus daiktas erdvėje. Jos prasminė kalba, viena vertus, įtaigi ir stipri – jis gali būti perskaitytas ir kaip didelė tautos žaizda, ir kaip šventovė, kita vertus, universali ir liberali, sukurianti prielaidas prie jos šlietis ir kitoms paskirtims bei funkcijoms – ne tik reprezentacinei-memorialinei, bet ir kultūrinei, rekreacinei. Ir tik susakralintų, įpaminklintų objektų kiekis ir dydis toliau lemtų elgesio šioje erdvėje, jos panaudojimo apribojimų deklaratyvumą.

Tačiau erdvės kaip paminklo principas suteikia galimybę svarstyti įvairesnius jos panaudojimo scenarijus. O pati erdvė, kaip simbolis, čia taip pat perskaitoma gana aiškiai. Įdomu, kad mūsų lietuviškoje kultūroje vertybės ir idėjos erdve paprastai nėra reiškiamos arba tai vyksta itin retai. Dažniau būna priimtinas kitas kelias – vertybes ar idėjas išreikšti objektu, nes tai galimai aiškiausiai atliepia sakralinimo ir sureikšminimo tradicijas, kurios siejasi su katalikybe.

Daiktas-objektas šiame kontekste dažniau būna orientuotas į įvykį. Pasitelkiant daikto semiologiją, idėjos ir vertybės paprastai bandomos išreikšti labai konkrečiai ir direktyviai. Prisiminsime, kad toks objektų „sustabinimas“ nėra net archajiškos kultūros reliktas, veikiau – agrarinės visuomenės recidyvas.

Galima daryti hipotetinę prielaidą, kad Lietuvoje erdvės socialinio mentaliteto archetipui ir jo interpretavimui būdingesni bruožai, atitinkantys agrarinę, o ne moderniąją visuomenę.

Galimai dėl šios priežasties pasirinkimai, kaip įamžinti kolektyvinę atmintį ir istorines patirtis, apsiriboja figūratyvu – daiktu-skulptūriniu objektu erdvėje.

Gali būti, kad dar kurį laiką šio principo antipodai Lietuvoje bus labai retas dalykas.

Tarp tokių – nebūsiančių projektų, kurie iliustruoja anksčiau išsakytą tezę, taip pat paminėtinas ir kitas konkursinis darbas. Tai paminklas Karaliui Mindaugui, nors jis su laisve ir nepriklausomybe siejasi tik netiesiogiai, bet Lietuvos, kaip valstybės, sureikšminimas šiuo atveju taip pat buvo vienas iš keltų uždavinių. Grupės „4+“ projekte (5 pav.) taip pat buvo numatytas erdviškas, labai lakoniškas pasiūlymas be skulptūrinio figūratyvo.

Jame karaliaus figūros nebuvo, nes tiek figūra, tiek išvaizda yra išgalvota. Buvo sumanytas plyšys ir atodanga žemėje, kuri parodytų realų Mindaugo Lietuvos sluoksnį ir upelio vagą, perteiktų svarbaus reiškinio reikšmę, nes karalius Mindaugas – ryški politinė figūra, padėjusi pamatus Lietuvos valstybingumui.

Čia skirtumas tarp erdvę užvaldančio objekto ir erdvės kaip objekto taip pat ryškus. Pirmasis visada yra įvykis, antrasis – reiškinys, vienu tiesmukai sakralinama arba „stabinama“, kitu – pagerbiama.

Vienu atveju – teigiama, kitu – kalbama.

O tarp lozungo ir dialogo egzistuoja esminis skirtumas: lozungui reikalingas klausytojas ir pritarėjas, dialogui – pašnekovas. Šios dvi patirtys yra skirtingos… Todėl joms ir suteikiami skirtingi įvaizdžiai bei pavidalai.

Pabaigai, nesistengiant iš esmės reziumuoti, tepasakytina, kad laisvės abstrakcija kiekvienam reiškia skirtingus dalykus vien jau todėl, kad tai skirtingos patirties objektas skirtingoms visuomenės grupėms ar kartoms.

Laisvės kategoriją sukolektyvinant, paprastai atsisakoma tam tikro jos individualumo atspalvio, tai leidžia rastis bendrai priimtiems – universaliems simboliams ir įvaizdžiams, jų pavidalams bei tipiškumams. Taip paminklų įvaizdžiai paprasta tampa kolektyviai legitimuoti, o pavidalai – panašūs.

Pasiekti, kad paminklai tokiems svarbiems įvykiams ar reiškiniams kaip laisvė ir nepriklausomybė būtų unikalūs ir humaniški (su asmenine refleksija), galbūt įmanoma harmoningai išsprendus daikto ir erdvės dilemą.

Romantinių ar net klasikinių paminklo formavimo ir jo statymo erdvėje nuostatų revizija, laisvesnis jų interpretavimas čia taip pat gali būti labai naudingas. Kelias kurti erdves ar erdviškus simbolius – kūrinius, kurių simbolika bei semiologija būtų įtaigi ir konkreti, yra kur kas sudėtingesnis. Pastangų eiti šiuo keliu būta ir Lietuvoje, bet tai nėra visuotinai priimtinas dalykas, labiau – itin retos išimtys.

Taip yra ir dėl socialinio mentaliteto, ir dėl emociškai intensyvaus santykio su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kovomis, ir dėl kolektyvinės atminties objektų sakralumo, su kuriais dėl didelės svarbos praktiškai neįmanoma eksperimentuoti. Tačiau tai jau kita problema, verta atskiro teksto.

IŠNAŠOS

1 _Laisvės ir nepriklausomybės bei kovų už laisvę įamžinimas neretai sutapatinamas. Šiame tekste jis aptariamas kaip bendra visuma, bet ideologiškai šie du aspektai gali būti nagrinėjami skirtingai. Prasminiu – semiologiniu aspektu abu šie tipai sudaro vientisą ženklų ir simbolių visumą, todėl į atskirus aspektus jų neskiriame.

2 _Čia reikia paminėti svarbiausias miestų viešąsias erdves, kurios tarybiniais metais buvo komunistinę ideologiją sakralizuojantys objektai. Tai Lukiškių aikštė Vilniuje, Vienybės aikštė Kaune, Prisikėlimo aikštė Šiauliuose, buvusi Lenino aikštė Klaipėdoje ir panašiai. Tai, kad per dvidešimtmetį šių erdvių pertvarkyti iš esmės nepavyko, be kita ko, rodo ir procedūros bei susitarimo problemiškumą.

3 _Françoise Choay terminas. Tiesa, jis vartojamas labiau urbanistinei erdvei ir jos prasminei komunikacijai, bet šiame kontekste jis atrodo tinkamas dėl paprasto tipologinio atspalvio. Taip pat žr. Barthes R., „Semiology and Urbanism“, The Semiotic Challenge, Oxford, 1988.

4 _Pati paminklo laisvei ir nepriklausomybei tema yra plati ir aktuali, reikalaujanti išsamios mokslinės studijos. Šiame tekste tegalime apžvelgti ir aptarti svarbesnius šio klausimo aspektus.

5 _Sartre J. P., Existentialism is a Humanism, New Haven, 2007, http://www.marxists.org/reference/archive/sartre/works/exist/sartre.htm.

6 _Tautinė simbolika ir motyvai buvo naudojami net architektūroje.

7 _Laisvės angelo simbolio reikšmė yra įdomus atvejis. Gana konkrečiai ir archetipiškai Laisvės paminkle vaizduojamas angelas dažnai rankoje laiko vėliavą, kartais laiko arba pučia trimitą. Pagal krikščioniškąją biblinę ir hebrajiškąją tradicijas, angelas su trimitu pranašauja Dievo rūstybę ir tai yra labiau apokaliptinis nei vilties simbolis. Angelas, savo prasme arčiausiai siejamas su krikščioniškąja romantine ir ankstesnėmis (hebrajiškąja ir dar ankstesnėmis) kultūromis, jose įtvirtintais angelo – mitinės būtybės, Dievo tarno įvaizdžiais, nėra laisvę patiriantis subjektas. Jis – tarnas ir žinios nešėjas (net ne tarpininkas). Angelo ir žmogiškosios laisvės santykis yra labai problemiškas vien jau todėl, kad pagal tradiciją angelas, skirtingai nei žmogus, neturi laisvės pasirinkti.

8 _Skulptūros autorius Juozas Zikaras, paminklas pastatytas 1928 m.

9 _Galima paminėti tokius pavyzdžius: Liepos 7-osios memorialas Haid Parke Kanadoje, Vietnamo aukų memorialas JAV, M9 memorialas Čilėje, Atocha memorialas Madride, Japonų imigracijos memorialas Brazilijoje, Holokausto memorialas Berlyne, Žydų deportacijos memorialas Italijoje, Pentagono memorialas JAV, Vaikų memorialas Hirosimoje ir kt.

10 _Tokių pavyzdžių gali rasti ne vieną. Tai skulptūros ir paminklai, siūlyti antrajame Lukiškių aikštės sutvarkymo ir paminklo kovotojams už laisvę konkurse. Tiesa, net ir toks pavyzdys kaip Laisvės kelias Vilniuje taip pat yra objektas, sumanytas kaip memorialas Lukiškių aikštėje, bet adaptuotas kitoje vietoje.

LITERATŪRA

Barthes R., Elements of Semiology, London: Jonathan Cape, 1967.

Barthes R., “Semiology and Urbanism”, The Semiotic Challenge, Oxford, 1988.

Choay F., The Rule and the Model: On the Theory of Architecture and Urbanism, Cambridge, 1996.

(Choay F.) Шое Ф., «Заметки по поводу городской семиологии», Современная архитектура, № 1, 1978.

Grunskis T., „Apie kai kurias aikščių formavimo tradicijas Lietuvoje“, Urbanistika ir architektūra, Nr. 33(3), p. 135–144.

Novickas A., Atminties įprasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės,  Vilnius, 2010.

Rapoport A., The Meaning of built Environment, Turson, 1990.

Sartre J. P., Existentialism is a Humanism, New Haven, 2007,

http://www.marxists.org/reference/archive/sartre/works/exist/sartre.htm

 

 

Komentarai

  1. Pasiilgau tokių straipsnių.

  2. nesutinku su autoriumi, kad bet koks konkretus skulpturinis objektas jau is karto asocijuojasi su stabu. gal cia greiciau madinga menotyrininku laikysena, kuri dabar is principo neigia ne tik realistine skulptura kaip tokia, bet ir skulpturos dominavima erdveje. atseit, erdveje turi dominuoti „niekas“. atseit, tai yra demokratiska.
    taciau is tikro, tokia laikysena risasi su skulptoriu gabumo stoka arba skulpturos meno neismanymo.
    tokia logika remiantis, siuolaikineje turetu dominuoti labai intelektualios, rafinuotos pauzes.

  3. va va. gali buti, kad laisve pati supranta, kad jai per anksti priimti vilniu i savo globa. blogas zenklas.

  4. Mano nuomone,simptomatiškas dalykas-laisvės paminklo Vilniuje niekaip nesugebama pastatyti,bet dvi sovietų armijos kareivių stovylos su ППШ automatais ant Dzeržinskio (atsiprašau,Žaliojo) tilto vis dar „skelbia“ Vilniaus ir Lietuvos „išlaisvinimą“.

  5. 1. Šiame straipsnyje minima „Laisvės kelio“ siena žmonių yra vadinama siena skirta „Emigravusiems iš Lietuvos“
    2. Mano supratimu, „Laisvės angelo“ semantika yra kilusi ne iš „Apokalipsės angelo“ , o iš Jėzaus prisikėlimo rusiškai vadinamo „знамение“(znamenie). Angelo figųra, ar Delakrua „Laisvės“ figūra vaizduojama su vėliava.

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

Mykolas Sauka

ŠVENTASIS NAIVUMAS: M.Saukos medžio drožinių instaliacija „Vaikų kambarys“

2022 gruodžio 14Be komentarųPILOTAS.LT

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ prieš 6 metus gigantiškų betoninių figūrų parodą surengęs skulptorius Mykolas Sauka sugrįžta į „nusikaltimo“ vietą, tačiau jau su visai

Neringos vartai

ORIGINALĄ PAKEIS KOPIJA: Neringoje nukėlė pasitikusią skulptūrinę kompoziciją

2022 gruodžio 9Be komentarųPILOTAS.LT

Kuršių nerijoje neseniai nukelta skulptūrinė kompozicija „Neringos vartai“, net pusę amžiaus pasitikusi visus į ją įvažiuojančius. Įsimintiną skulptūrą iš medinių „burių“ su vėtrungėmis turės pakeisti

Leonas Strioga

SKULPTŪROS ŠVIESULYS: Obelynės sodybos parke atidaryta L.Striogos lauko galerija

2022 gruodžio 2Be komentarųPILOTAS.LT

Šį spalį, eidamas 93-ečius metus, pasaulį paliko vienas didžiausių Lietuvos skulptūros šviesulių – Leonas Strioga. Susipažinti su šio išskirtinio talento bei savito pajautimo menininko vienais

Vladas Urbanavičius

PLIENO JUNGINIAI: Vlado Urbanavičiaus personalinė paroda galerijoje (AV17)

2022 spalio 20Be komentarųPILOTAS.LT

Šiandien galerijoje (AV17) bus atidaryta skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus personalinė paroda „Plieno junginiai“. Monumentaliose, kone erdvėje neišsitenkančiose skulptūrose atsiskleidžia itin didelis kūrėjo dėmesys naudojamoms medžiagoms, subtili

Vingrių skveras

VINGRIŲ SKVERO EKSPOZICIJA: 7 šiuolaikinės MO muziejaus skulptūros

2022 spalio 6Be komentarųPILOTAS.LT

Naujai įrengiamas Vingrių skveras taps šiuolaikinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi. MO muziejaus kaimynystėje jau anksčiau pradėta ekspozicija bus pratęsta ir pasivaikščiojimo take prie istorinio

Juozas Zikaras

ŽURNALAS „BALTAS KAMBARYS“: Zikaro modernizmas O.Daugelio bibliotekoje

2022 rugsėjo 21Be komentarųPILOTAS.LT

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia į 7-tojo kūrybinės klasės žurnalo „Baltas kambarys“ numerio rubrikos „Čiurlionio portfelis“ pristatymą Osvaldo Daugelio bibliotekoje. O portfelyje šį

Andrius Erminas

BERLYNO MENO SAVAITĖ: Prisistato 3 lietuvių šiuolaikiniai skulptoriai

2022 rugsėjo 16Be komentarųPILOTAS.LT

Galerija (AV17) Berlyne vykstančioje meno mugėje POSITIONS pristato 3 lietuvių menininkus. Tai yra vienas iš svarbiausių meno renginių Vokietijoje, vykstantis Berlyno meno savaitės metu, suburiantis

Juozas Lebednykas

NEPALIAUJAMI KŪRYBINIAI IEŠKOJIMAI: J.Lebednyko kūrinių paroda Panevėžyje

2022 rugsėjo 9Be komentarųPILOTAS.LT

Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaroma Juozo Lebednyko kūrinių paroda. Galerijos pagrindinėje parodų erdvėje ir Keramikos paviljone eksponuojami menininko bronzos liejiniai, akmens formų ir keraminės kompozicijos,

Dolomitas

DOLOMITO PRAKALBINIMAS: Skulptorių plenero pristatymas Petrašiūnų karjere

2022 rugpjūčio 26Be komentarųPILOTAS.LT

Pakruojo pašonėje esančiuose dolomito karjeruose baigiasi skulptorių pleneras „Akmens dialogai“. Baigiamajame renginyje šiandien čia bus pristatytos 7 akmens menininkų sukurtos skulptūros, vyks Pakruojo šventės „Iki

Aloyzas Toleikis

SURADO NAUJAS ERDVES: Šiauliai perkels skulptūras „Gulinti mergaitė“ ir „Dubysa“

2022 rugpjūčio 17Be komentarųPILOTAS.LT

Šiaulių miesto savivaldybė priėmė sprendimus dėl dviejų skulptūrų perkėlimo į rekonstruotas ar šiuo metu atnaujinamas miesto viešąsias erdves. Naujos vietos surastos skulptorių Birutės Kasperavičienės ir Aloyzo

Dumplės

NAUJAS ISTORIJOS ŽENKLAS: Vilnius įsigijo D.Aleksos skulptūrą „Dumplės“

2022 rugpjūčio 12Be komentarųPILOTAS.LT

Skulptūra „Dumplės“ žada tapti nauju Vilniaus autobusų parko teritorijos istorijos ženklu. Miestas ją įsigijo už 9.500 eurų… Dano Aleksos skulptūra „Dumplės“, pernai eksponuota sostinės Kūdrų

Perkūnas

DEKORATYVINĖ SKULPTŪRA KAUNE: Tado Bujanausko iliustracijų paroda

2022 liepos 14Be komentarųPILOTAS.LT

Šiandien Kaune atidaroma Tado Bujanausko kurtų iliustracijų paroda „Dekoratyvinė skulptūra Kaune“. Šiuo iliustracijų ciklu menininkas siekia priminti apie laiko ir žmonių užmirštas skulptūras Kaune. Liepos

„Nihil novi“, A.Kasparavičius, 2015-2022 M. Foto: (AV17) galerijos.

ISTORIJA IR ŠIUOLAIKINIS MENAS: Vilniaus rotušės fasade – skulptūros ir instaliacijos

2022 liepos 13Be komentarųPILOTAS.LT

(AV17) galerija, tęsdama tradiciją pristatyti šiuolaikinę skulptūrą netradicinėse miesto erdvėse, nuo šio mėnesio organizuoja pusę metų truksiantį projektą, kurio metu Vilniaus rotušės fasade bus eksponuojamos

Skraidantis cepelinas

PAKABINO MIESTO SIMBOLĮ: Karmėlavoje į dangų pakilo milžiniškas cepelinas

2022 liepos 52 KomentaraiPILOTAS.LT

Menininkai Algimantas Šlapikas ir Serge‘as Eckeras Kauno rajono Karmėlavos miestelio viešąją erdvę ką tik papildė „Skraidančiu cepelinu“. Cepelinų sostine pravardžiuojamo Kauno rajono miestelio identitetas nuo

Evaldas Pauza

ŽALIAKALNIO KALNAS: Skulptoriaus E.Pauzos personalinė paroda Kaune

2022 gegužės 4Be komentarųPILOTAS.LT

Tęsdama Kauno meno mokyklos 100-mečiui skirtų parodų ciklą, Kauno kolegijos Menų akademija rengia skulptoriaus Evaldo Pauzos personalinę parodą „Kalnas“. Parodoje eksponuojami pastarųjų dviejų dešimtmečių konceptualiosios skulptūros

Tadas Kensminas

SIURREALIZMO STOVYKLA: Skulptoriaus T.Kensmino paroda Trakų Vokės dvare

2022 balandžio 11Be komentarųPILOTAS.LT

Trakų Vokės dvare atidaroma skulptoriaus Tauro Kensmino paroda „Stovykla“. Parodoje  autorius tęsia savo kūrybinę liniją – kuria keistą, sapnišką atmosferą, kurioje žiūrovas panardinamas į simboliais

Jonas Aničas

NIEKAS NEPRISIMENA JO VARDO: Skulptoriaus Jono Aničo paroda Vilniuje

2022 sausio 20Be komentarųPILOTAS.LT

Galerijoje (AV17) atidaroma skulptoriaus Jono Aničo paroda „Niekas neprisimena jo vardo“. Parodoje plėtojama menininko kūryboje svarbi stebėtojo tema. Aktyvus ir pasyvus žiūrėjimas perteikiamas pasitelkiant kasdienius

Evaldas Pauza

ŠIANDIENOS KAREIVĖLIAI: Skulptūrą permąstanti E.Pauzos paroda Kaune

2021 gruodžio 2Be komentarųPILOTAS.LT

Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau

antanas mončys

VEIDAI IR DVASIOS: Antano Mončio jubiliejui skirta paroda

2021 lapkričio 23Be komentarųPILOTAS.LT

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, Vilniuje atidaroma paroda „Veidai ir dvasios“, kurios pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai,

©PILOTAS.LT

GELEŽINIŲ SKRAIDUOLIŲ TRAUKA: Kaune pratęsta fantasmagoriškoji E.Frėjaus paroda

2021 lapkričio 3Be komentarųPILOTAS.LT

PILOTAS.LT neseniai aprašė lankytojų ažiotažo sulaukusią Edmundo Frėjaus kūrybos parodą „Gimęs skraidyti“, meistriškai apjungiančią kalvystės ir skulptūros menus. Šią kauniečių gausiai lankomą parodą Kauno modernaus

©PILOTAS.LT

GELEŽYJE ĮKALINTAS POLĖKIS: Nesenstanti metalinė Edmundo Frėjaus mitologija

Praėjus keliolikai metų po Edmundo Frėjaus mirties, Kaune vis dar gyva šio iš Žemaitijos kilusio kalvystės meno virtuozo legenda. Jis it mitinis kalvis, šaltam metalo

Albertas Domereckas

SKULPTŪRA, TAPYBA, GRAFIKA: Architekto Alberto Domerecko paroda Vilniuje

2021 spalio 14Be komentarųPILOTAS.LT

Vilniuje atidaroma Alberto Domerecko paroda. 1941 metais gimęs architektas pastaruoju metu yra įnykęs kurti medžio skulptūrą, dekoratyvinę grafiką ir tapybą. Doc. Alberto Domerecko paroda „Skulptūra,

Daina

GIMĘS SKRAIDYTI: Skulptūros mago E.Frėjaus darbų paroda tarpukarinėje „Dainoje“

2021 spalio 6Be komentarųPILOTAS.LT

Edmundo Frėjaus atminimui skirtų renginių ciklas keliauja per Lietuvą. 2-oji šio metalo skulptūros mago darbų paroda „Gimęs skraidyti“ duris atvers šokio festivalio „Aura“ į Kauno

Juozas Zikaras

JUOZUI ZIKARUI – 140 METŲ: Panevėžio viešbutis pasidabino kūrinių reprodukcijomis

2021 rugsėjo 21Be komentarųPILOTAS.LT

Šiemet minimos 140-osios Juozo Zikaro gimimo metinės. Įprasminant šią progą, „Nevėžio“ viešbučio Panevėžyje fasadas pasidabino svarbiausiomis garsiojo lietuvių skulptoriaus darbų reprodukcijomis. 2021-aisiais, Juozo Zikaro metais

Danas Aleksa

ĮVYKIO VIETA: 4 skulptorių grupinė paroda galerijoje „Arka“

2021 rugsėjo 17Be komentarųPILOTAS.LT

Šiandien galerijoje „Arka“ atidaroma 4 skulptorių – Andriaus Ermino, Nerijaus Ermino, Rimanto Milkinto ir Dano Aleksos – grupinė paroda „Įvykio vieta“. Kiekvieno autoriaus kūryba parodą