LINAS TULEIKIS: Architektūra ir estetika – tai ne tas pats

Ar jūs nepavargote nuo estetikos pervertinimo? Aš pavargau, labai pavargau nuo to, kai dailesniu pavidalu bandoma pridengti problemų neišsprendimą ar nieko nepadarymą. Tai kaip gražiu veideliu bandytum pridengti kokią bjaurastį, bet juk bjaurastis nuo to netampa mažesnė.

Architektūra nėra estetika. Estetika yra tik viena architektūros dalių ir, ko gero, pati vulgariausia. Estetika yra tai, kuo bandoma sužavėti praeivį. Gerai, jei kūrinys savo visomis charakteristikomis vertas to žavėjimosi, tačiau kaip yra, kai estetika yra vienintelė to statinio vertybė? Tada šis statinys yra kaip aukštos klasės prostitutė. Nieko turinyje, bet daug pastangų išorėje, kurios skirtos sužadinti praeivio aistrą.
Tačiau dažnai žmonės, net ir kai kurie architektai, architektūrą tapatina su estetika – tūlas architektas mėgsta sakyti, “padariau funkciją, nubraižiau planus, beliko tik architektūrą padaryti”. Tokios kalbos primena apsėklintojo kalbą, bet ne gimdančio savo kūrinį.
Grožis nėra tik estetika, – kitaip nebūtų tokių posakių, kaip “graži mintis”, “graži siela”. Prostitutė gali būti labai estetiška, bet ji niekada nebus graži, nes jai truks pilnumos, kuri sudaro grožį, jai truks tos darnos tarp proto, sielos, kūno ir doros. Tačiau aukštos klasės prostitutės kūnas tikrai bus estetiškas. Bet gana apie prostitutes ar prostitutus.
Prieš kurį laiką buvau su draugais vakarėlyje, kur ėjome į pirtį. Viena mūsų kompanijos moteris, kuri nesimaudė, atsidususi prasitarė: “kaip aš jums pavydžiu”. Aš turėjau netakto jos paklausti “tai kas tau trukdo prisijungti prie mūsų?” Buvome pakankamai išgėrę, tai ji paaitviravo, kad sirgo vėžiu ir jai nupjovė kai kurias kūno detales, tad ji nenori būti mums bjauri. Nebuvome tiek daug išgėrę, kad man būtų pavykę prikalbinti ją nusirenkti, bet to ir nereikėjo, – aš pažvelgiau į ją ir vaizduotė viską parodė. “Tu neteisi, – tai labai gražu, nes tai yra tiesa. Tiesa niekada nebūna bjauri, tai tavo patirtys ir išgyvenimai, tai yra dar gražiau, nes tavo kūnas turi savo istoriją, tad nereikia jos gėdytis.” Man iš tikrųjų tai buvo labai gražu ir aš tada pamačiau, kokia ši moteris yra harmoninga ir nuostabi, kokia ji tvirta ir kaip ji gerai laikosi po viso to, ką išgyveno. Ši visuma darė ją labai gražia, ne paviršutiniškai, bet visapusiškai gražia. Man tai buvo nuostabu gal ir dėl to, kad tai buvo labai tikra, visai atvirkščia silikonu pripompuotoms krūtims. Aš truputį pertempiau reikšdamas savo susižavejimą, ji pasijuto nejaukiai ir tyliai pasišalino. Likęs vienas, egoistiškai pagalvojau, kad norėčiau sugebėti padaryti tokią gražią ir tokią tikrą architektūrą, kaip ji.
Sakoma, “randai vyrą puošia”, tačiau išgyvenimo randai puošia ir moterį, likimo patirtys puošia bet kurį žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties.
Aukščiau išsakyti mano palyginimai gali pasirodyti seksistiniai. Atsiprašau, man jie kyla natūraliai, o jei jus tai žeidžia, tai skaitydami galite prostitutę pakeisti prostitutu – minties esmė išlieka. Savo palyginimais nenoriu pažeminti ar sumenkinti jokios lyties, bet jei taip atrodo – atsiprašau už savo grubokus pavyzdžius. Ištverkite, prašau, kad savo rašyme esu grubiai delikatus.
Grįžtant prie architektūros estetikos galima tvirtai pasakyti, kad, tai yra labiausiai tiražuojama architektūros dalis. Jau bloga nuo to, kad eidamas į kokią daugiabučio archtarybą, tu jau iki skausmo žinai, kaip atrodys tas siūlomas pastatas – jis bus smarkiai didesnis už situaciją, dės skersą ant aplinkinio konteksto ir bus papuoštas prastumdytais langais, arba prašokančiu langų ritmu, ir jei kas bus nepavykę su proporcijomis, tai fasadas bus panardintas į tamsią spalvą. Ir šie estetikos standartai kartojasi metai iš metų, o sprendiniai vienas nuo kito skiriasi tik kokia detale. Beje, jei ta detalė sėkminga, tai ji pereis per to architekto dar krūvą objektų.
Kaip koktu matyti, kai visiškai tie patys sprendiniai kartojasi per to „kūrėjo“ kelis skirtingus objektus, nepriklausomai, kad vienas jų yra didmiesčio centre, o kitas užmiestyje, ar provincijos miestelyje. Taigi, taip gražu, juk toks sėkmingas sprendimas!
Kaip koktu matyti, kai į jautrią istorinę aplinką atkeliauja toks civilizacijos šauklys, paskelbiantis, kad „bakūžių laikai baigėsi“ ir dabar dosnusis kūrėjas šiai gūdžiai vietai padovanos modernų gyvenimą. Lyg žmonės iki to momento ten nebūtų gyvenę?! Koktu ne todėl, kad ateina modernus sprendimas, koktu todėl, kad tai yra atneštas didmiesčio terpės sprendimas, o ne modernus jautrus sprendimas, kuris gimė iš šimtmečiais nuzulinto šios vietos charakterio, bent truputį pasidomint kas ši vieta buvo iki šio civilizacijos nešėjo atėjimo momento. Nors tai mokoma kiekvienos archmokyklos suole, bet tiek daug mūsų ne tik praleidinėjo šią pamoką, bet ir savo gyvenimo aktyviais veiksmais įtvirtino, kad tai yra visai nereikalinga. Nereikalinga verslui.
Kas tinka arkliui, netinka šuniui, – atrodytų labai paprasta išmintis, tačiau kodėl taip dažnai architektai savo darbais ją ignoruoja? Kodėl taip dažnai apgaudinėjami žmonės miesto centruose grūdant peraugusį užmiesčio estetikos statinį ar nedideliuose miesteliuose kišant didmiesčių sprendinius? Ir kada mes suprasime, kas tinka Vilniui ar Kaunui, nebūtinai tinka Šakiams ar Kybartams?
Jei paklausi tūlo architekto, kas yra architektūra, ar tai tik estetika, – jis, žinoma, atsakys, kad architektūra tai žymiai plačiau: tai ir funkcija ir plano bei inžinerinė logika ir derėjimas su kontekstu ir socialinis atsakingumas ir ekologinė darna ir dar šimtai dalykų… Tačiau, netrukus, patekęs į kokią nors architektūros vertinimo komisiją, jis visa tai pamiršęs pasirinks, tiesiog, estetiškiausią sprendimą. Dar blogiau, jis savo pasirinkimą gali grįsti net ne geriausia sprendimo estetika, bet estetiškiausiu projekto vizualizacijos išpildymu. Sakysit, nesamonė, – taip negali būti! Ir jūs visiškai teisus, taip negali būti, bet, deja, taip yra ir taip jau buvo tiek daug kartų… Todėl dažname architektūriniame konkurse kaunasi ne architektūriniai sprendiniai, bet estetika, nes autoriai mato, kad vertinimo komisija dažnai neturi laiko gilintis į sprendinius, todėl gera estetika galima nupirkti jų palankumą. Jau bloga nuo to, kaip tai paplitę…
Tai gera estetika yra blogis? Tikrai ne – jei tik ji atitinka kūrinio turinį, kontekstą ir nėra tiražuojama siekiant sumažinti darbo sąnaudas. Blogiu estetiką mes paverčiame patys, kai ja spekuliuojame pridengdami savo architektūrinių sprendinių trūkumus. O šiaip, estetika yra nuostabus architektūros papildinys ir tai yra didelė architektūros grožio dalis. Jei tik mes ją vartojame vietoje ir saikingai. Čia iš atminties iškyla Massimiliano Fukso prieš dvidešimt metų suformuotas šūkis: „Less Aesthetics, More Ethics“ (Mažiau estetikos, daugiau etikos).
Na, o dabar estetikos be turinio mėgėjai, jau galite mane užmėtyti akmenimis.
Titulinė nuotrauka: ©PILOTAS.LT