Kaune ką tik apsilankė vienas žymiausių šiuolaikinių šveicarų architektų Mario Botta. Savitu braižu garsėjantis architektūros autoritetas sausakimšoje Vytauto Didžiojo universiteto salėje pristatė savo kūrybą, kurios įtaką galima įžvelgti ne vien Vakaruose, bet ir 9-ojo – 10-ojo dešimtmečių Lietuvos architektūroje. Kūrėjas į susitikimą gausiai susirinkusiems Laikinosios sostinės architektams bei akademinei bendruomenei pateikė savo 40 metų kūrybinio kelio architektūros akcentus ir, atsakydamas į auditorijos klausimus, emocingai išdėstė sėkmę nulėmusius architektūros filosofijos principus, tuo pačiu paskatindamas dar kartą susimąstyti apie šiuolaikinės architektūros įvairovę bei paslaptis.
MOKĖSI IŠ AUKŠČIAUSIO KALIBRO AUTORITETŲ
Kartu su į Lietuvą jau ne pirmą kartą užsukusiu architektu Mario Botta į Vytauto Didžiojo universitetą atvyko ir jo architektūros darbų konstruktorius Luigi Brenni bei istorikas Christophas Frankas iš Lugano universiteto (Šveicarija). Tam pasitarnavo projektas „Tičinas-Lietuva: gidas“, siekiantis internete susistemintai pristatyti Pietinės Šveicarijos kantono meistrų palikimą LDK žemėse. Nesvyžiaus, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, Pažaislio vienuolynas, Šv. Kazimiero koplyčia – dviejų tautų bendradarbiavimo pavyzdžiai, barokiniai Lietuvos architektūros paminklai. Dar kartą šalių tarpusavio ryšiai užsimezgė tarpukariu – 1922-aisiais įkūrus Lietuvos universitetą (dabar – VDU), kai iš Šveicarijos į mūsų šalį atvyko antroji kūrėjų bei mokslininkų banga, lėmusi ir Kauno botanikos sodo atsiradimą.
Į pagal Kauno architektūros festivalio KAFe 2013 programą surengtą M.Botta‘os paskaitą Vytauto Didžiojo universiteto mažojoje salėje sugužėjo daugiausia studentai ar neseniai mokslus baigę jaunieji architektai, tačiau buvo galima pamatyti nemažai vidutinio amžiaus Kauno architektūros profesionalų, ko gero, šveicarų architektūros meistrą bei jo architektūros darbus žinančių nuo pat architektūros studijų laikų.
1943 metais Italijos pasienio miestelyje gimęs šveicarų architektas Mario Botta, studijavo Milano meno koledže bei Venecijos universiteto Architektūros institute. Čia jis turėjo retą galimybę betarpiškai susipažinti su vienu žymiausių XX a. architektų – Le Corbusier ir L.I.Kahno – architektūros virtuve. Architekto kvalifikaciją M.Botta įgijo 1969 metais, o jo vienas diplominio darbo vadovų buvo architektas C.Scarpa.
Savo individualią profesinę veiklą M.Botta pradėjo 1970-aisiais Lugane (Šveicarija), nors savo pirmąjį namą Tičino kantone jis suprojektavo dar būdamas 16 metų. Architekto studija šiuo metu veikia jo gimtajame Mendrisio miestelyje, į kurį atsikėlė prieš 2 metus.
Savo gausius architektūros opusus palyginti ramiai pristatinėjęs architektas M.Botta, gerokai pagyvėjo sulaukęs auditorijos klausimų ir taip gavęs progą išdėstyti savo kūrybos principus bei pačios architektūros sampratą
SAVITAS BRAIŽAS IŠRYŠKĖJO GREITAI
Pradėjus savarankišką profesinę veiklą, netruko išryškėti atpažįstamas M.Botta‘os architektūros braižas, kurio pagrindinius principus autorius išlaikė iki pat šių dienų.
Šio kūrėjo architektūrai būdinga aiški riba tarp gamtos ir architektūros, šviesa, geometrija, istorizmas. „Visi kuriame pagal tam tikrą šabloną, todėl Le Corbusier, Gaudi ir kiti garsūs kūrėjai visada yra atpažįstami“, – mano M.Botta. Kūrėjas taip pat kratosi jam kabinamos postmodernisto etiketės bei save įvardija kaip „poantikinį“ architektą. „Laiko iš tikrųjų nėra, todėl visi didieji meistrai sekė paveldu“, – VDU auditorijoje susirinkusiesiems dėstė architektas.
Jis papasakojo, kad savo profesinės karjeros pradžioje lengva nebuvo – projektavo vien privačius gyvenamuosius namus savo draugams. Vienas pirmųjų iš jų – namas Riva San Vitalėje (1971– 1973). Tai įsimintinas ir daugeliui XX amžiaus architektūros istorijos vadovėliuose matytas 220 m² bokšto formos statinys, kurio viršutinę dalį su gretimu kalnu jungia permestas lengvas tiltelis.
9-ajame dešimtmetyje kūrėją pasaulyje taip pat garsino tame pačiame Šveicarijos kampelyje pastatytas (1982 metais) 700 m² ploto apskrito plano perkirsto kiauto pavidalo namas su švieslangiu viduryje. Pasak paties autoriaus, šio simetriško namo vidaus tuštuma čia yra apsaugota tarsi motinos įsčiose. Išgarsėjęs gyvenamąja architektūra, M.Botta pamažu ėmė gauti ir kito tipo pastatų užsakymų. Nemažą jo kūrybos dalį užima sakraliniai pastatai.
INTERJERĄ KURIA ŠVIESA
M.Botta‘a didelį dėmesys skiria šviesai, kuriai jis patiki sukurti vidaus erdvę bei atmosferą. Ypač dažnai tikintiesiems iš vidaus atveriamas dangus. „Šviesa gimdo erdvę, o be jos erdvė nyksta“, – teigia jis. Anot architekto, šviesa erdvę kuria per medžiagas, geometriją. Tai ypač ryškiai matoma jo projektuotuose sakraliniuose pastatuose.
Iš sakralinių pastatų reikėtų paminėti Mogno bažnyčią (1992) viename Šveicarijos slėnių, kur senąją bažnyčią buvo sugriovusi sniego lavina. Čia elipsės plano kiautas, perdengtas stiklu tarsi apgaubia senosios bažnyčios plano kontūrus ir architektūros kalba taip užsimena apie nuo gamtos stichijos saugančią gynybinę sieną.
Santa Maria degli Angeli koplyčia (1996) – Lugano miesto (Šveicarija) pašonėje esančio kalno viršūnėje 1.600 m aukštyje pastatytas sakralinis statinys, pasiekiamas vien keltuvu. E.Cucchi freskomis ištapyta ši akmens ir betono koplyčia architektūriškai perteikia paties kalno masyvumą.
1998 metais pagal M.Botta‘os projektą Telavivo universiteto miestelyje buvo pastatytas plytinis sinagogos ir Žydų paveldo centro kompleksas. Pastarojo architektūros objekto pagrindines vidaus erdves formuojantys 2 identiški bokštai čia simbolizuoja pasaulietinio ir sakralinio pradų lygiavertiškumą.
Vienas naujausių sakralinės paskirties objektų – Lugane ant ežero kranto realizuotas medinis modelis (2003 m.) istorinės Barrominio bažnyčios Romoje. Tai savotiškas šio gerai žinomo pastato pjūvis, kuris atskleidžia autoriaus istoristinį požiūrį į architektūrą.
Turino Santo Volto bažnyčia (Italija, 2006) stovi automobilių kompanijos „Fiat“ plieno gamyklos vietoje. M.Botta ją sumanė suformuoti iš viršuje suglaustų 7 stačiakampių bokštų, kurie veikia kaip savotiški šviestuvai – į interjerą įleidžia saulę.
REKONSTRAVO PAČIĄ LA SCALĄ
Bene pirmas pagal M.Botta‘os projektą realizuotas kultūros objektas – Tokijo šiuolaikinio meno galerija „Watari-um“ (1990). Šis ankštame Japonijos didmiesčio sklype įkomponuotas palyginti kuklių parametrų statinys projektuotas kaip vietos architektūros ikona.
Bazelio parke pastatytas Tinguely meno muziejus (1996) skirtas daugiausia žinomo šveicarų dailininko ir skulptoriaus Jeano Tinguely‘io kinetinėms skulptūroms, kurios eksponuojamos sukurtoje didžiulėje centrinėje erdvėje. Beje, šiame muziejuje visai neseniai buvo galima pamatyti ir žinomo šiuolaikinio lietuvių menininko Ž.Kempino darbus.
San Francisco modernaus meno muziejus – pirmas M.Botta’os užsakymas Amerikoje. Tai galimam išplėtimui pritaikytas plieno konstrukcijų statinys, aptaisytas architektui būdingu raštuotu plytų mūru.
Tačiau, ko gero, žymiai didesnis iššūkis šveicarų architektui buvo garsiojo istorinio pastato Italijoje – Milano operos teatro „La Scala“ – rekonstrukcija (2004). Pagal M.Botta‘os projektą tuomet buvo nugriauta visa viršutinė šio paveldinio pastato dalis bei jos vietoje pastatyta gerokai didesnė dviejų geometriškų dalių nauja, skirta scenos įrangai sutalpinti.
Seule ant kalvos raudonuojantis kompanijos „Samsung“ finansuotas meno muziejus (2004) išsiskiria ne vien į debesis žvelgiančia stiklo „akimi“, bet ir savotiška medžių kepure. Pastarasis kompozicinis elementas – reminiscencija vėliavų, Viduramžiais plevėsuodavusių ant bokštų bei įtvirtinimų.
Privatus Bechtlerio modernaus meno muziejus (2010) – viena patraukliausių Šalotės (JAV) kultūros erdvių ir vienas naujausių realizuotų M.Botta‘os visuomeninės architektūros darbų. Miesto centre pastatytas šis palyginti nedidelis statinys akis patraukia tiek ryškiu terakotos eksterjeru, tiek geometriška forma bei įspūdinga 15 metrų aukščio kolona.
Iš kultūros objektų taip pat galima paminėti Dortmundo (Vokietija) municipalinę biblioteką (1999), kuri sudaryta iš kūgio formos stiklinės ir stačiakampės akmeninės dalių ir kai kuriuos kitus pastatus.
NETIKI ARCHITEKTŪROS LENGVUMU
Iš M. Botta’os suprojektuotų pastarųjų dešimtmečių architektūros kūrinių, reikėtų paminėti „Petra Winery“ (Suvereto, Italija, 2003), Kyobo bokštą Seule (2003), draudimo kompanijos pastatą „Ethniki“ Atėnuose (2006), į kalno šlaitą integruotą sveikatingumo centrą Alpėse (2006, Šveicarija) ir kai kuriuos kitus. Pastaruoju metu architektas nemažai dirba užsienyje, o ypač – Kinijoje. Pasak paties M.Botta‘os, šiuolaikinis architektas – pasaulio pilietis, galintis dirbti įvairiose pasaulio šalyse. Jam tereikia pasitelkti savo interpretacinius sugebėjimus.
Šveicaras taip pat sakė esąs įsitikinęs, kad projektuojant ypač svarbi yra kūrybiška mintis, kuri tam tikra prasme suteikia architektūros projektui gyvybę. Vis dėlto jis pripažįsta, kad architektūroje yra vietos ir atsitiktinumui, be kurio neapsieina nė vienas projektas. Architekto manymu, taip pat ypač svarbu, kokią emociją pastatai sukelia.
Absoliuti dauguma M.Botta‘os suprojektuotų architektūros opusų pasižymi statišku, monumentaliu architektūros charakteriu, o dažnai – ir simetrija. Pasak paties meistro, architektūra įkūnija žemės traukos dėsnį, o tam būtent ir padeda simetrija. Vadindamas savo drauge pastarąją jis plačiai naudoja ir šviesai „pavergti“. „Mane gąsdina ne monumentalumas, o banalumas“ ,– teigia architektas.
Susitikime su architektūrai neabejinga Kauno publika architektas ne tik prasipažino mėgstantis statišką architektūrą, bet ir atskleidė netikintis architektūros dinamiškumu. „Jei norėčiau dinamikos, projektuočiau lėktuvą“, – šmaikštavo M.Botta. Panašiai jis atsiliepia ir apie „lengvumą“, kurį architektūroje laiko tiesiog nesusipratimu.
KAFe ARCHITEKTŪROS PASLAPTYS
Monumentalius ir dėmesį traukiančius statinius projektuojantis M.Botta, visgi architektūrą priskiria urbanistiniam kontekstui. „Tai ne skulptūra, kurią galima perkelti“, – įsitikinęs jis. Anot architekto, perkėlus pastatą, jis taptų jau kitu kūriniu.
Architektūros kūrėją – architektą – jis traktuoja kaip tam tikrą įrankį, padedantį išreikšti visuomenės istoriją bei interpretuoti visuomenės poreikius. „Kūriniai pergyvena architektus, todėl mes galėsime kalbėti ateities kartoms“,– ne be pasididžiavimo kalba architektas. Į šiuolaikinę visuomenės kartą M.Botta visgi žvelgia labai kritiškai: „Dabar statome daugiau muziejų nei anksčiau, nes patys neturime vertybių, kurias galėtume pasiūlyti. Ateities kartoms paliksime vieną kitą prekybos centrą, garažą…“
M.Botta bei kiek anksčiau savo kūrybą „Žalgirio“ arenos amfiteatre pristatęs japonų architektas Ryue Nishizawa – be abejo, pagrindinės Kauno architektūros festivalio KAFe 2013 žvaigždės. Tokio aukšto kalibro meistrus Lietuvoje sutikti pasiseka ypatingai retai. O susitikimai su jais – išskirtinė proga atsiplėšti nuo internetu plaukiančio architektūrinės informacijos srauto ir tiesiai iš architektūros autoriteto sužinoti sėkmės receptą ar paslaptį. Tiek pirmasis, tiek antrasis Kauno auditorijai atskleidė, jog kurti pradeda tik prieš tai betarpiškai susipažinę su sklypo ypatybėmis. Tačiau, pradėjus projektuoti, visas jų panašumas, atrodo, iš karto baigiasi. Daugelis paties R.Nishizawa‘os ar kartu su Kazuyo Sejima sukurti architektūros objektų dažnai pasižymi grakštumu, subtilumu ir, atrodo, nežemišku lengvumu. Tai yra, tomis architektūros savybėmis su kuriomis M.Botta‘os kūriniai neturi nieko bendro. Ir tai gerai, nes KAFe suteikė progą susipažinti su dvejomis skirtingomis šiuolaikinės architektūros šakomis, kurių viena tvirtai remiasi į XX amžiaus antrosios pusės architektūros kamieną, o kita – grakščiai stiebiasi į ateitį.
Neseniai savo projektavimo studijos architektūros darbų maketų parodą Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, atidaręs architektas Rolandas Palekas prisipažino, kad architektūrą tyrinėja it paslaptingą moterį. R.Nishizawa‘os , M.Botta‘os, o ir ką tik Kaune apsilankiusio egzotiškojo Libano architekto Bernardo Khoury'io festivalio publikai pademonstruotas platus šiuolaikinės architektūros kalbos diapazonas byloja, kad jos paslapčių klodai yra neišsemiami.
as
( 2013-10-13 )
gal visai ir neblogai tas Kauno festivalis. Jei jau taip