ARCHITEKTŲ RŪMŲ ATEITIS (4): Kokie rūmai reikalingi mums ir Lietuvai?

Šis tekstas yra Ketvirtasis poleminėje grandinėje apie aktualią Lietuvos Architektų rūmų problematiką. LAR rūmų nario Lino Tuleikio Pirmasis straipsnis,  Antrasis straipsnis ir Trečiasis straipsnis padės skaitytojui lengviau suprasti autoriaus minčių eigą ir motyvus. (Redaktoriaus pastaba)
Leisiu sau truputėlį patoso, atsiremiant į Europos kultūros kertinius šaltinius.
Architektas – moderniame ir, pasak Zygmunto Baumano, takiame pasaulyje yra daugybė įvairiausių architektų: programinės įrangos architektas (software architect), karinio jūrų laivyno architektas (naval architect), juvelyrikos architektas (jewelry architect), šeimos architektas (family architect, cognition builder), valstybės/Europos architektas (politikas) ir net, atleiskite už įžūlumą, visatos architektas (Dievas).
Tai labai skirtingų sričių veiklos, kurių vykdytojas vadinamas architekto vardu.
Kodėl tokių skirtingų veiklų vykdytojai vadinami tuo pačiu vardu – architektas? Gal todėl, kad visas šias sritis sieja vienas dalykas – to asmens kuriama tam tikra tvarka. Visais atvejais architektas, nesvarbu kokioje srityje veiktų, natūraliame arba suformuotame chaose įveda tvarką, kiekvienu atveju – unikalią tvarką.
Mūsų profesija neturi antro žodžio, patikslinančio mūsų veiklos sritį, ir tai nesusilpnina mūsų veiklos svarbos, bet atvirkščiai – sustiprina. Didesnė svarba reiškia ir didesnę atsakomybę, kuri gula ant architekto pečių. Gal būt vieną dieną tvarka įsitvirtins ir Architektų Rūmuose? Nes ten, kur yra žodis architektas, turi būti ir tvarkos idėja.
Prancūzijos revoliucija savo šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“ (Liberté, égalité, fraternité) deklaravo demokratiją, kuria mes sėkmingai ar mažiau sėkmingai bandome tvarkyti savo gyvenimą – bent jau iki tol, kol sukursime kažką tobulesnio.
O bandymų būta, – antroposofijos pradininkas austrų filosofas R.Šteineris pasaulinio karo nualintoje Europoje ieškojo krypties, kuri tilptų tarp kapitalizmo ir socializmo. Jis, pasitelkęs prancūzų revoliucijos deklaraciją, sukūrė sociologinę teoriją – Socialinę trinarystę. Jos principas – šiomis deklaruotomis vertėmis veikti pagrindines socialines sritis: kultūrą (laisvė), teisę (lygybė) ir ekonomiką (brolybė). Socialinė trinarystė ir dabar paplitusi pasaulyje edukologijos, ekologijos ir antroposofinės medicinos srityse.
Ar mūsų Architektų Rūmai negalėtų vadovautis prancūziškuoju šūkiu?
Jei atidžiau pažiūrėsime, panašu, kad jie taip ir suręsti – bent jau skaitant Architektų Rūmų statutą, matai, kad jis vadovaujasi tais pačiais demokratijos principais.
Tai kas nutiko, kad Rūmų Statutas kalba viena, o mes bandome daryti kita? Kas nutiko, kad mes net nekritikuojame nepatinkančių Statuto vietų, o tyliai jas bandome pakreipti savo situacijai? Gal tai yra visur įsigalėjantis principas „viena sakau, o kita darau“? Kodėl mes, architektai, kurių paskirtis sukurti tvarką, taip dažnai užsiimame tos tvarkos griovimu?
Nes taip galime greičiau pasiekti reikiamą rezultatą. Gyvenimas mus skubina, mes nuolatos konkuruojame, kas pirmesnis ir kas greičiau tai gali padaryti. Nesilaikydami visuotinės tvarkos, mes galime aplenkti kitus.
Mes galime gauti geidžiamą dalyką neatstovėję bendroje eilėje, nes galime užlįsti.
Vieni mūsų tai netgi daro elegantiškai „su bajeriu“, kad net negali ant jų pykti, net nepastebi, kaip jie užlenda. O ar ne Rūmų pareiga žiūrėti bendros tvarkos, kad neatsirastų blatnesni, labiau skubantys, kuriems labiau reikia, kurie labiau godūs ir kuriems labai reikia be eilės? Tik tiek.
Tačiau, tie visur skubantys tuoj paleis kakarynę, kad Rūmai draudžia, kad jie varžo laisvę, kad jie policija… O juk negali būti laisvės be lygybės ir brolybės.
Ne veltui vienos seniausių pasaulyje organizacijų šūkis yra: „Tik įstatymas mus padarys laisvus“. Panašiai sakoma ir biblijoje: „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”(Jn 8,32).
Neseniai į mano rankas pateko šviežiai išleista Adomo Mickevičiaus vienintelė prozos knygelė „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Žinant A.Mickevičiaus supratimą apie Abiejų Tautų Respubliką, galime drąsiai knygą skaityti kaip „Lietuvių tautos ir lietuvių piligrimystės knygas“. Taip plačiai ją skaitė net ir XIX a. vidurio prancūzai, italai, ispanai, vokiečiai, olandai ir kitos Europos tautos, diskutuojančios apie laisvę ir moralę.
Tai pirma į lietuvių kalbą išversta A.Mickevičiaus knyga, kuri yra išversta į daugiausia pasaulio kalbų. Ši knyga gimė mūsų regiono intelektualų, po nepavykusio 1831m. sukilimo pasitraukusių į Romą, Paryžių diskusijose. Todėl joje deklaruojamas laisvo žmogaus santykis su laisva tauta. A.Mickevičius čia kalba apie žmonių tikėjimo praradimą ir netikrų stabų susikūrimą: godumą, politinę įtaką, gerovę, politinę pusiausvyrą ir interesą. Atrodytų, kad Adomas Mickevičius rašo apie mūsų dabartinius laikus – visiems rekomenduočiau paskaityti šią knygą.
Ir šiandien, prabėgus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trečiam dešimtmečiui, kyla klausimas, gal jau laikas mums baigti savo klajones po dykumą ir pradėti statyti savo valstybę? Ir mums, architektams, – taip pat. […laukite tęsinio]
REDAKCIJOS PASTABA: Linas Tuleikis yra Lietuvos architektų rūmų Tarybos narys ir LAR pirmininko pavaduotojas. Tačiau straipsnis atspindi tik asmeninę LAR nario nuomonę.
Titulinė nuotrauka: Sigito Beigos