Kalbėti ir rašyti apie socialinės kritikos reiškinį Lietuvos tarpukario dailėje, o ir platesniame socialinės bei kultūros istorijos lauke, nėra lengvas uždavinys. Jo ėmėsi menotyrininkė Gabrielė Radzevičiūtė ir istorikas dr. Norbertas Černiauskas – šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančios parodos „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ kuratoriai ir ją lydinčio leidinio sudarytojai.
TARPUKARIO SOCIALINE KRITIKĄ PASITELKĖ SOVIETAI
Vasario 8 dieną (trečiadienį) 18.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) įvyks gausiai iliustruoto ir kviestinių autorių tekstais papildyto parodos „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ katalogo pristatymas. Dalyvaus publikacijų autoriai dr. N.Černiauskas, G.Radzevičiūtė, dr. Viktorija Šeina ir dr. Marius Ėmužis, o pokalbį moderuos dr. Aurimas Švedas.
Leidinio atsiradimo atskaitos tašku tapo XX a. 3–4 dešimtmečiuose iškilusi ir brendusi jaunoji dailininkų karta bei jos kūrybinis palikimas. Daugeliui šios kartos atstovų vis didesnę reikšmę įgavo istorinio laiko ir kasdienybės apmąstymai, o kai kurie kūryboje siekė iškelti nepatogias to meto socialines problemas: skurdo, nelygybės, atskirties, nedarbo, visuomenės „moralinio“ nuosmukio ir kt. Dalis parodoje ir kataloge pristatomų dailininkų, tokių kaip Antanas Samuolis, Marcė Katiliūtė, Vaclovas Kosciuška, Domicelė Tarabildienė ir kt., tarpukariu nesulaukė pelnyto pripažinimo.
Po Antrojo pasaulinio karo į socialinę tematiką orientuoti menininkų darbai tapo parankūs sovietų ideologijai. Pasitelkiant juos, kurtas mitologizuotas pasakojimas apie lietuvių tautos išsivadavimą iš buržuazinių ar fašistinių gniaužtų. Toks daugelio tarpukario dailininkų palikimo „perrašymas“ pagal sovietinę doktriną stipriai prasilenkė su pirminėmis jų intencijomis ir idėjomis. Kita vertus, prie šio proceso prisidėjo ir kai kurie dailininkai – toks jų pačių ir kolegų ankstyvosios kūrybos eksploatavimas padėjo užsitarnauti aukštas pozicijas ir privilegijas.
PUBLIKUOTA PER 100 MENO KŪRINIŲ
Taigi vienu svarbiausių katalogo „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ tikslų tapo pristatyti lig šiol menkiau žinomą dailininkų palikimą ir taip pasiūlyti naujų diskusijų apie socialinę kritiką, jos sampratas ir vietą mūsų istorijoje. Sudarytojų G.Radzevičiūtės ir dr. N.Černiausko tekstus, skirtus socialinei ir meno istorijai, praplečia literatūrologės dr. V.Šeinos straipsnis apie socialinę kritiką tarpukario literatūroje, o istorikas dr. M.Ėmužis siūlo giliau pažvelgti į sudėtingus meno, ideologijos ir propagandos saitus.
Dizainerės Eglės Ruibytės kurtame leidinyje publikuota daugiau kaip 100 meno kūrinių ir archyvinės medžiagos, surinktos bendradarbiaujant su muziejais, atminties institucijomis, bibliotekomis bei dailininkų šeimomis.
Leidinio recenzentai: dr. Jolita Mulevičiūtė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas; prof. dr. Arūnas Streikus, Vilniaus universitetas. Redaktorės: Laura Patiomkinaitė-Čeikė, Emma Stirling. Vertėja Emilija Ferdmanaitė. Dizainerė Eglė Ruibytė. Išleido Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2022. Spausdino UAB „Standart Impressa“.
Paroda „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“, kurios pagrindu sudarytas šis leidinys, NDG veikia iki vasario 26 dienos.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus informaciją.
NDG parodos „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ fragmentas. Foto: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
