Rytoj Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma paroda „Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“. Per liaudies meno artefaktus paroda susipažindina su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais.
Sausio 18 dieną (antradienį) 17 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) įvyks parodos „Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“ atidarymas. Į atidarymo renginį įleidžiami tik respiratorius dėvintys asmenys.
Praeities kartų dirbiniai, atradę savo vietą muziejuose, liudija apie paprastų kaimo žmonių grožio supratimą, darnos pojūtį, kūrybos proveržį, tradicijų puoselėjimą, jų tąsą ir kaitą. Idėja parodyti liaudies meno savastį, prasmių ir vaizdavimo būdų daugialypiškumą brendo seniai. Turtingi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus liaudies meno rinkiniai retai atsiveria žiūrovams, todėl dabar yra puiki proga pamatyti bent dalį to lobyno. Parodos koncepcija pagrįsta senuoju baltiškuoju tikėjimu, jo raida, persipynimu ir sugretinimu su krikščioniškosios kultūros prasmėmis.
Archajiškame pasaulio modelyje simbolinė ašis yra Gyvybės arba Pasaulio medis. Baltiškoje pasaulėjautoje, anot Norberto Vėliaus bei kitų senosios kultūros ir mitologijos tyrinėtojų, tai taip pat vienas iš kertinių vaizdinių. Tai daugiaprasmis mitinis įvaizdis, kuriame medžio šaknys tapatinamos su požemiu, kamienas – su žeme, o laja – su dangumi. Kartu jis simbolizuoja amžiną gyvybės ratą – žiemą apmiršta, bet išlieka gyvas ir pavasarį pražysta naujais žiedais.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Parodos kuratorės: Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Daiva Beliūnienė, Marija Kuodienė, Žydrė Petrauskaitė. Architektas: Saulius Valius. Grafikos dizainerė: Jurga Juodytė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki kovo 18 dienos.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus informaciją.
Titulinis pav.: „Adomas ir Ieva“, A.Vinkus (1832-1912), Darbėnai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
„Bėgimas į Egiptą“, Hipolitas Burneika (1860?-1930/1940), XX I pusė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
„Kristus vainikuotas erškėčiais“, XIX a. II pusė, Paberžės km. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Lazda, XIX pab., Kražiai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
