D.BROEKHUIZENAS: „Lietuvos mokyklos nėra pasirengusios naujiems švietimo iššūkiams“

Sausio 19 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje prasideda 22-asis Architektūros fondo architektūrinių pokalbių ciklas, kurio tema „Švietimo architektūra: bendruomenės ir inovacijos“. Šia proga mintimis apie švietimo architektūrą bei jos padėti Lietuvoje ir Olandijoje dalinasi vienas ciklo kuratorių architektūros istorikas Dolfas Broekhuizenas (Dolf Broekhuizen).

Jau 3 metus iš eilės kuravote kūrybines dirbtuves VGTU Architektūros fakultete drauge su vietiniais fakulteto dėstytojais. Jūs lankėtės ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo mokyklose ir gimnazijose, todėl manau susidarėte ganėtinai platų požiūrį į Lietuvos mokyklų edukacines erdves ir švietimo sistemą. Kaip vertintumėte esamą lietuvišką situaciją?
D.B.: Mokyklose, kuriose lankiausi Vilniuje bei jo apylinkėse, pastebėjau, kad jos yra pakankamai aprūpintos reikalinga įranga bei priemonėmis ir tenkina pagrindinius švietimo poreikius. Taigi sistema funkcionuoja, o visi vaikai turi galimybę eiti į mokyklą. Daugiausia mokyklų yra suprojektuotos tradicine maniera: su klasėmis palei koridorių. Neteko pastebėti, kad investicijos į mokyklų pastatus būtų naudojamos jų pritaikymui naujiems švietimo metodams (steigti daugiau individualių mokymosi vietų, kurti klasių grupes/klasterius). Nacionalinis vyriausybės tikslas parengti ir priimti ugdymo metodų atnaujinimo planą yra atliktas, tačiau praktiškai šis naujas siekis vis dar nėra įvykdytas visais aspektais, visose įmanomose situacijose. Pagrindinė priežastis dėl kurios investuojama į mokyklos pastatą yra jo fizinės būklės pagerinimas ir mokyklos techninės bazės tobulinimas. Mokyklos dar nėra tiek pasikeitusios ir pasirengusios, kad pilnai įvykdytų naujus švietimo iššūkius. Apmaudu, bet vaiko mokymosi laiko efektyvinimo priemonės nėra optimaliai išnaudojamas.
Galbūt yra bendrų (architektūrinių, edukacinių) problemų, kurias įžvelgėte tiek lietuviškose, tiek olandiškose mokyklose? Kaip galėtų ši situacija kisti?
D.B.:  Lietuvoje taip pat ir Nyderlanduose sudėtinga rasti papildomo finansavimo siekiant mokyklos pastato geresnio pritaikymo ugdymo reikmėms (daugiau individualių mokymosi erdvių, glaudesnio ryšio su bendruomene, didesnės popamokinės veiklos integracijos į švietimą). Nyderlandų mokyklų institutai (mokyklos taryba) individualiai bando rasti galimus fundavimo ar finansavimo būdus. Nyderlanduose mokyklos turi galimybę pinigus, skirtus techninės bazės tobulinimui, panaudoti ir gerinant architektūrinės erdvės panaudojimą.
Kita problema – kaip Lietuvoje, taip ir Nyderlanduose – yra mokyklų mažėjimas. Kai kurios mokyklos yra pastatytos užmiesčiuose, kur nėra pakankamai vaikų, kad mokykla tinkamai funkcionuotų, todėl  pastatas  lieka tuščias ir apleistas.
Architektūros [pokalbių] fondo 22-asis ciklas akcentuoja bendruomenių reikšmę. Kaip manote, kiek šis komponentas, mokyklos bendruomenė, svarbus ir turi įtakos gerinant mokyklų erdves ir aplinką?
D.B.: Jei mokykla gali turėti tam tikrų ryšių su bendruomene, tuomet atsiranda galimybė abipusiam tobulėjimui. Jei institucijos gali derinti erdvių ar įrangos naudojimą, jie gali dalytis ir finansavimu. Šis bendras turto panaudojimas bendruomenei suteikia specifinę galimybę: pavyzdžiui turėti biblioteką mažame kaime ar keliose kaimynystėse; kambario su kompiuterine įranga naudojimą dalinti dienos metu – vaikams, o vyresnio amžiaus žmonėms – vėlai vakare. Arba susirinkimų erdvę naudoti mokytojams pietų metu, o popiet – bendruomenės socializacijai. Tokiu būdu naudojantis šiomis funkcijomis, tobulinamos vaiko ir suaugusiųjų žmonių vystymosi galimybės. Bendruomenės gyvenimas gali būti turtingesnis, labiau susietas, o esamas stiprus socialinis tinklas taip pat turėtų geras prielaidas ateities problemoms spręsti. Didėjant supratimui apie bendruomenines mokyklas ir apie mokyklos pastato pokyčius, mokyklos pastatas turi būti pakeistas, kad atitiktų šiuos naujus poreikius. Kai kuriais atvejais tai reiškia, kad mokyklos pastato architektūra virstų iš monofunkcinės į daugiafunkcinę.
Galbūt turite savo viziją, kokiomis priemonėmis į projektavimo procesą reikėtų įtraukti visą mokyklos bendruomenę, ne tik vaikus ir mokytojus, bet ir mokinių tėvus, mokyklos administraciją? Taip, kad kiekvieno jų nuomonė būtų išgirsta architekto ir kaip architektas turėtų tvarkytis su turima informacija, ją reprodukuoti ir perkelti į realią situaciją?
D.B: Projektavimo proceso pradžioje gali vykti diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės su naudotojų bendruomene. Šiam tikslui pasiekti yra naudojami keli kūrybinių dirbtuvių modeliai. Proceso metu vartotojai gali patirti ir suvokti, kad jie yra susiję, o iš dalies ir atsakingi už daromus sprendimus. Be to, dalyvaudami, jie taip pat vis labiau supranta, kad neįmanoma įgyvendinti visų skirtingų nuomonių. Galima turėti vieną mokytoją, kuris grupėje atstovautų mokyklos mokytojų bendruomenę ir šis mokytojo komandos atstovas prižiūrėtų projektavimo procesą (bendrautų su architektu, savivaldybe, projekto vystytojais). Komandai, visam kolektyvui, pateikiama informacija projektavimo metu. Jie kalba su vadovaujančia komanda apie jos pasirinkimus.
Mokykla keičiasi, keičiasi mokymo metodai, priemonės ir sistema. Ją dažnai keičia daugelis įvairiausių aplinkybių. Ar architektūrinė erdvė gali sudaryti pagrindą švietimo sistemos pokyčiams, mokymosi metodams?
D.B: Architektūrinė erdvė gali suteikti vartotojams galimybes. Dažnai yra naudinga kurti konkretų sprendimą, tačiau jis neturi būti pernelyg specifiškas. Mokykla turi turėti ir bendrų savybių. Kadangi mokykla turi atitikti bendrus dienos poreikius, ji taip pat turi išlaikyti potencialą atitikti ir dar nežinomus ateities poreikius. Taigi, geriausias sprendimas – siekti dermės tarp bendrumų ir specifiškumų.

Dofas Broekhuizenas – architektūros istorikas, olandiškojo avangardo istorijos žinovas ir edukacijai skirtos architektūros raidos Nyderlanduose ekspertas, paskutinįjį dešimtmetį aktyviai tiria ugdymui skirtos architektūros pokyčius ir transformacijas, analizuoja kaitos priežastis ir perspektyvas. Dirba kviestiniu lektoriumi ir tyrėju Delft’o TU, rengia publikacijas, organizuoja parodas ir dalyvauja kituose projektuose. Jis jau ketvirtus metus iš eilės yra vienas VGTU Architektūros faukulteto organizuotų studentiškų kūrybinių dirbtuvių kuratorių, Jis taip pat, ir 15-ojo Architektūros fondo ciklo „Švietimo architektūra“ vienas iš kuratorių.

Parengta pagal Architektūros fondo informaciją.
Iliustracija: A.Gaižauskas.