Lietuvos mokyklos tikisi pokyčių ir atveria duris skirtingų sričių profesionalams. Vis dėlto, kiek ir kokių specialistų reikia, norint kartu sukurti mokyklą, atliepiančią visus ugdymo poreikius? Kokia turi būti švietimo erdvė? Atsakymų į šiuos klausimus buvo ieškoma Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto surengtoje diskusijoje „Švietimo erdvė“.
KLASĖ NEBĖRA PAGRINDINĖ MOKYKLOS ERDVĖ
Tarptautinę švietimo dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susitikę edukologai, mokyklų steigėjai, architektai ir kiti aktyvūs visuomenės nariai siekė atrasti atsakymus, kokios turėtų būti mokyklų erdvės ir kaip būtų galima bendradarbiauti jas kuriant.
„Motyvuoti, bendradarbiaujantys mokytojai ir mokiniai mokyklą gali sukurti ir po tiltu, bet kaip sukurti aplinką, kuri ugdymo procesą padarytų dar efektyvesniu? – pradėdamas renginį svarstė VILNIUS TECH Architektūros fakulteto docentas dr. Liutauras Nekrošius. Anot jo, nors daugelis mokyklų yra įsikūrusios tipiniuose pastatuose, kiekviena jų edukaciją vykdo unikaliai, tad vidaus ir lauko erdvių transformacijos, atitinkančios šiuolaikinius mokymosi poreikius, yra būtinos. – Anksčiau mokyklų bendruomenių neklausdavo, kaip turėtų atrodyti mokykla. Dabar žengiame pirmuosius žingsnius, kalbėdami apie skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimą formuojant švietimo erdves“.
Architektė Barbara Pampe, edukacijai skirtos architektūros ir dalyvaujamojo projektavimo ekspertė (Vokietija, „Montag Stiftung Jugend und Gesellschaft“ fondas), pasidalino savo patirtimi dirbant su iniciatyvomis, skatinančiomis mokyklų bendruomenių ir architektų bendradarbiavimą.
„Šiandien klasė nebėra pagrindinė erdvė mokykloje. Tai nereiškia, kad klasių nebereikia. Reikalingos įvairesnės, atviresnės, daugiafunkcinės erdvės. Mokykla turi pasiūlyti skirtingų atmosferų, būdų mokytis“, – dalijosi architektė. B.Pampe atkreipė dėmesį, kad plėtojant visos dienos mokyklos koncepciją, mokykla tampa ne tik mokymosi, bet ir gyvenamąja vieta, kurioje vaikas turi galėti įvairiai judėti, žaisti, bendrauti ir užsiimti skirtinga veikla. Ji pabrėžė, kad tai lemia didelį skirtingų erdvių, veiklų poreikį ir tam gali būti pasitelkiamos bendruomenės.
„Mokyklų projektai labai standartizuoti. Trūksta išsamesnės diskusijos apie individualius mokyklos poreikius ir galimybes įtraukti bendruomenę ją kuriant“, – pridūrė B.Pampe.
VILNIUS SIEKIA BŪTI PAVYZDŽIU
Vilnius siekia tapti pavyzdžiu, kaip miesto erdvės gali būti aktyviai išnaudojamos švietimui. „Edu Vilnius“ vadovė, edukologė Unė Kaunaitė pristatė iniciatyvą „Vilnius yra mokykla“, kuri suteikia bendruomenėms galimybę įsitraukti į mokymo procesą.
„Naujasis iniciatyvos narys, Vilniaus televizijos bokštas, Sausio 13-tosios pamokoms buvo itin greitai rezervuotas. Viena yra išgirsti pasakojimą klasėje, visai kas kita būti ten, kur viskas ir vyko, – pasakojo edukologė. – Apklausos rodo, kad gimnazistams ypač svarbu mokytis įvairesnėse aplinkose. Pradinukams viskas įdomu ir jie noriai eina į mokyklą, o kuo vyresnės klasės, tuo moksleiviai į mokyklą nori eiti mažiau. Pamokos kitose erdvėse ne tik sužadina vyresniųjų susidomėjimą, bet neretai ir padeda atrasti galimas karjeros kryptis.“
Renginį vainikavo mokyklų vadovų ir architektų diskusija, moderuojama UNESCO asocijuotų mokyklų tinklo Lietuvoje koordinatorės Dalios Stabrauskaitės. Pagrindine pokalbio tema tapo saugumo ir privatumo iššūkiai mokyklose. Vaidas Bacys, Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos direktorius, juokavo, kad provincijų mokyklos turi pranašumų prieš didmiesčio.
„Mūsų mokykla įsikūrusi gamtoje, tvorų nėra. Mokykla veikia ir kaip bendruomenės biblioteka, susitikimo vieta“, – pasakojo V.Bacys ir pridūrė, kad šiuo metu siekia labiau išnaudoti mokyklos teritoriją kuriant privatesnes erdves moksleiviams, kurie ieško ramybės pertraukų metu.
Vilniaus Barboros Radvilaitės progimnazijos direktorė Inga Vargalienė ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorė Rūta Krasauskienė pritarė kolegoms, tačiau pažymėjo, kad mokyklos atvirumo ir saugumo klausimo suderinimas yra itin nelengvas uždavinys, o pokyčiai mokyklose dažniausiai stringa dėl ilgalaikių planų ir finansavimo trūkumo.
PAKVIETĖ PRADĖTI NUO NEDIDELIŲ ŽINGSNIŲ
Architektė Eglė Matulaitytė iš „Processoffice“ pakvietė visus pradėti nuo nedidelių žingsnių. „Net knygų lentynų pastatymas atvirose erdvėse gali sukurti pokytį mokykloje“, – teigė E. Matulaitytė.
Renginio metu taip pat buvo galima mokytis – VILNIUS TECH eksponavo interaktyvią parodą „Lietuva eina į mokyklą“ (kuratoriai – doc. dr. Liutauras Nekrošius ir doc. dr. Edita Riaubienė).
Parengta pagal Vilniaus Gedimino technikos universiteto informaciją.
Titulinė nuotrauka: A.Jauniaus.
Foto: A.Jauniaus.
Foto: A.Jauniaus.
