PER NUOGĄSTAVIMŲ ŠLEIFĄ://JĖZUITŲ SPORTO CENTRAS KAUNO SENAMIESČIUI

Architektų biuras „G.Natkevičius ir partneriai“ parengė projektinius pasiūlymus Kauno jėzuitų gimnazijai skirto šiuolaikiško mokslo ir sporto centro, numatyto T.Daugirdo gatvėje. Projektą neseniai apsvarsčiusi Kauno architektūrinė urbanistinė taryba (KAUET) architektų sumanymui pritarė kone unisonu. Planuojamas ypatingas statybų istorinėje dalyje atvejis vis dėlto paliko nuogąstavimų šleifą.

UŽSTATYS TREČDALĮ SENAMIESČIO KVARTALO

Kauno Senamiestyje įsikūrusi Jėzuitų gimnazija plėtrą planuoja jau seniai. Prieš kelioliką metų ji buvo nagrinėta ir architektūros idėjų konkurse, įvairūs plėtros keliai buvo svarstomi ir vėliau. Projektinius pasiūlymus architektūros ir urbanistikos ekspertams pateikęs architektas Gintautas Natkevičius sakė, jog gimnazijos plėtra kitoje T.Daugirdo gatvės pusėje priešais „Daugirdo“ viešbutį pradėta gvildenti prieš dešimtmetį. Mat pieš porą metų pagal architekto G.Natkevičiaus kolektyvo projektą pastatytas šiuolaikiškas mokyklos korpusas visų mokymo įstaigos patalpų trūkumo problemų toli gražu neišsprendė. Pasak architekto, šioje gimnazijoje dabar mokosi jau apie 750 mokinių, o jai reikia ne vien daugiau mokymo klasių, bet ir sąlygų sportuoti.

Atsižvelgdami į Jėzuitų bendruomenės poreikius (užsakovas – Lietuvos Jėzuitų provincija), architektai G.Natkevičius, Dovilė Bukauskaitė ir Adomas Rimšelis parengė Gyvenamosios paskirties pastatų rekonstravimo į mokslo ir sporto centrą projektinius pasiūlymus (T.Daugirdo g. 1). Autoriams teko gana sudėtinga architektūrinė užduotis – didelį naują 2 sporto salių bei mokymosi klasių tūrį sutalpinti trapiame istoriniame urbanistiniame audinyje. Pagal architektų sumanymą, būtų restauruoti užstatyti numatytuose sklypuose esantys išlikę senieji rūsiai, senųjų korpusų antžeminėje dalyje – įrengtos klasės, o taip pat – įterpta naujoji dalis, kuri užimtų apie trečdalį Senamiesčio kvartalo.

PROJEKTUOJAMA PAGAL FIBA REIKALAVIMUS

Pasak architekto G.Natkevičiaus, užstatomoje teritorijoje esantys rūsiai būtų atkasti, restauruoti ir išeksponuoti. Jais esą galėtų grožėtis ne vien įstaigoj besimokantys gimnazistai, bet visi miestiečiai. Rūsyje taip pat būtų įrengta valgomasis, pagalbinės patalpos. Senuosiuose korpusuose būtų  mokyklai reikalingos klasės, o naujojo statinio didžiąją dalį užimtų 2 sporto salės, it dengtas kiemas su „eksponuojamu“ senuoju fasadu projektuojamas erdvus vestibiulis bei kelios gimnazijos klasės Nemuno pusėje.

Architekto G.Natkevičiaus teikimu, projekto užsakovai pageidavo, kad projektuojamos sporto salės atitiktų Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) reikalavimus. Tam būtų visa reikalinga įranga, 350 žiūrovų tribūnos. Beje, per mokyklos renginius ar susibūrimus, salėse lengvai galėtų sutilpti visi joje besimokantys vaikai ir visi mokytojai – apie 1.000 žmonių.

G.Natkevičius užtikrino, jog autorių kolektyvas supranta kokia tai yra svarbi vieta miestui, todėl sporto ir mokymo centro architektūrinei raiškai dėmesio skyrė itin daug. Jis taip pat pažymėjo, jog pristatomam projektui jau kiek anksčiau yra pritarę tiek Kauno, tiek ir Vilniaus paveldosaugininkai.

Remiantis architektų G.Natkevičiaus, D.Bukauskaitės ir A.Rimšelio sumanymu, įrengti jos prosesijų struktūrą atkartojantys stogai, panaudotos skirtingos fasadų apdailos bei grindinio faktūros, kai kurie kiti architektūriniai sprendiniai „pasakotų“ užstatomos Senamiesčio teritorijos istoriją. Beje, fasadų apdailai architektai numato naudoti betono plytas, o architektūrinį sumanymą jiems realizuoti padėtų nepriklausoma konstrukcinė schema – įrengta speciali kolonų ir perdangų struktūra.

Naujojo sporto ir mokslo centro funkcinė jungtis su kitoje T.Daugirdo gatvės pusėje esančiu gimnazijos korpusu projektuojama po žeme, o sportuoti atvažiuojančių automobilių parkavimui esą būtų naudojami kituose gimnazijos sklypuose įrengtos parkingo vietos, 3 garažai, o didesnių renginių metu – ir greta esanti Rotušės aikštė.

PAKRITIKAVO VIEN ATSKIRAS DETALES

Pamačius kokia architektūrinė „bomba“ siūloma, atrodė, kad ekspertai užkurs diskusiją, pateikdami argumentus, kodėl toks statinys galimas Senamiestyje ir kodėl ne. Tuo labiau, kad iki šiol panašių objektų statybos praktikos nebuvo. Vis dėlto gilesnių profesinių svarstymų, ginčų ar nors diskusijos užuomazgų neįvyko. Kaip vyriausiojo miesto architekto patariamasis organas veikianti Kauno architektūrinė urbanistinė taryba šįkart nebuvo linkusi į projektą bei patį įvykį pažvelgti iš esmės ar urbanistinės pusės, o tiesiog – pritarti.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertai pagyrė pasiūlytą stogų kompoziciją, apgalvotą funkcinę bei ryšių struktūrą, istorinės architektūros elementų eksponavimo sprendinius, pramoninę architektūrinę stilistiką. Už šį „naują žodį“ Kauno Senamiestyje pasisakė ir urbanistas Alvydas Pranas Steponavičius, prieš tai pažymėjęs, jog XX amžiaus urbanistika jau yra mirusi, o ateina daug įdomesnė „naujoji urbanistika“. Architektūros ir urbanistikos ekspertai it susitarę vienas po kito žėrė pritarimą projektui bei tesukrapštė keletą smulkesnių pastabų, kurios turėtų padėti pagerinti projektą.

Vis dėlto daugelis pastabų lietė atskiras projekto detales. Bene labiausia sukritikuota, jog parinkta „žirgelių“ stogo forma, nors ir išduoda šiuolaikišką architektūrą, tačiau projekte nėra nepagrįsta funkciškai. Siūlyta stogo formą išnaudoti švieslangiams ar kokiai kitai pastatui reikalingai funkcijai (A.P.Steponavičius, R.Miliūkštis, A.Kiaunienė ir kt.). Architektams Evaldui Barzdžiukui ir Viliui Adomavičiui daugiausia abejonių sukėlė projektuojamas „kalėjimo sieną primenantis“ ilgas aklinas T.Daugirdo gatvės fasadas. V.Adomavičius taip pat pasigedo ir projektuojamo centro architektūrinio ryšio su neseniai pagal to paties architektų kolektyvo projektą T.Daugirdo gatvėje pastatytu mokyklos korpusu. Autoriams siūlyta ir paryškinti atskirus ilgojo fasado segmentus (N.Blaževičienė), pakoreguoti į Nemuną atgręžto fasado proporcijas (N.Blaževičienė, G.Balčytis), įleisti saulės šviesą į eksponuosimus rūsius (G.Balčytis), fasadą kvartalo viduje projektuoti skaidrų (G.Balčytis).

EKSPERTŲ ŠIRDYS SUMINKŠTĖJO

Kaip buvo matyti iš architektūros ir urbanistikos ekspertų pastabų, nepaisant projekto autorių surasto rakto į šią istorinę vietą, Jėzuitų naujojo sporto ir mokymo centro architektūrai iki tobulumo dar toloka. Projektavimo eigoje dar tikrai yra ką pagerinti, „pašlifuoti“ apie ką pamąstyti. Tačiau, nežiūrint ekspertų a priori žertų liaupsių autoriams, neramina bent keletas šio masyvaus šiuolaikiško architektūrinio darinio „įtupdimo“ istorinėje miesto dalyje aspektai. Pirmiausia, „naują architektūrinį žodį“ nešantis pastarasis projektas gali tapti precedentu sklypus  kone 100 proc. užstatančiai urbanistikai istorinėje miesto dalyje. Būtent todėl šis atvejis yra svarbesnis nei iš pradžių gali pasirodyti.

Neįtikina ir archiektų tvirtinimas, jog projektuojamoms salėms automobilių parkavimas yra bemaž nereikalingas. Juk šiais laikais ne vien mokytojai, bet ir dalis mokinių į mokyklas suvažiuoja su automobiliais. Kas bus, jei salėje vyks rungtynės, kurių pažiūrėti sulėks 350 tėvelių ar jei salė bus nuomojama sporto varžyboms ar kitiems renginiams. Tuo labiau, kad ji yra projektuojama ne pagal mokyklinius, bet FIBA reikalavimus.

Ne mažiau nei minėti rengiamo projekto aspektai neramina paties KAUET‘o laikysena. Pačioje Kauno širdyje projektuojamo pastarojo objekto akivaizdoje Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų širdys kažkodėl visiškai atitirpo ir suminkštėjo, nors iki tol profesinį kietumą jos kartais demonstruodavo net ir labai formaliuose projektiniuose dalykuose ir toli gražu ne tokiais atsakingais atvejais kaip šis.