Pasibaigus II pasauliniam karui, Vokietijos teritorijoje, pabėgėlių stovyklose gyveno apie 60.000 lietuvių. Vokietijoje susibūrė didelės lietuvių inteligentijos pajėgos. Lietuvių dailės vokiškojo periodo, vadinamo egziliniu, gilesniam pažinimui skirtas 4 paskaitų ciklas, vedamas Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytojos dr. Rasos Žukienės.
YPATINGO KŪRYBINGUMO LAIKAS
Po 1990-ųjų į Lietuvos muziejus sugrįžusi išeivių dailė pristatoma parodose, publikuojama meno albumuose, bet gilesnės egzilio dailės refleksijos vis dar trūksta. Šią spragą iš dalies turėtų užpildyti menotyrininkės dr. Rasos Žukienės vedamas 4 paskaitų ciklas „Išlikti ir kurti: lietuvių dailės gyvenimas pokario Vokietijoje“. Paskaitos vyks Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V.Putvinskio g. 55).
Dailininkams Vokietijos laikotarpis buvo ne tik skurdo ir kankinusios nežinios dėl savo ateities, bet ir ypatingo kūrybingumo laikas. 1946-1950 m. Vokietijoje buvo tęsiamos lietuvių nacionalinio meno tradicijos, kurias Lietuvoje, tapusioje LTSR, drastiškai užgniaužė Stalino režimas. Prieškario kultūros tąsą Vokietijos pabėgėlių stovyklose liudija brandūs dailės kūriniai, leidyklų ir meno būrelių veikla. Politiškai nestabilioje aplinkoje išryškėjo ne tik menininkų kūrybiškumas, bet ir pilietiškumas, aiškiai suvokta, kad dailė pajėgi reprezentuoti šalį ir savą kultūrą, kad parodos – puiki galimybė karo laimėtojams anglams, amerikiečiams, prancūzams priminti apie iš Europos žemėlapio ištrintas nepriklausomas Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją.
BANDOMA ATSAKYTI Į EGZILIO DAILĖS KLAUSIMUS
Dr. Rasos Žukienės paskaitų cikle „Išlikti ir kurti: lietuvių dailės gyvenimas pokario Vokietijoje“ nušviečiamos įvairios išeivijos dailininkų veiklos pusės, ir bandoma atsakyti į aktualius egzilio dailės tyrimo klausimus: ką kūrėjams reiškė buvimas, „kitu“, „svetimu“; kaip okupacija ir egzilis įtakojo jų tapatybę; kodėl Europos meno žinovai, įvertinę lietuvių dailės profesionalumą, vis dėlto nenorėjo jos laikyti sava ir modernia? Paskaitose bus galima išgirsti, kaip pietų Vokietijos mieste veikė Kauno meno mokyklos pakaitalas, kaip dailininkai puoselėjo santykius su sąjungininkų karinės valdžios atstovais; apie kokias parodas, skirtas amerikiečiams mąstyta, emigruojant į JAV; kokia menotyrininko tezė Vakaruose niekad nebuvo pamiršta, ir, pagaliau, kas yra vadinamasis „tremties humoras“, priversdavęs dypuką – „žmogų be vietos“ – nusišypsoti.
Paskaitų ciklas parengtas vykdant projektą „Lietuva karuose“ kultūra, tapatybės, egzilis“ (LMT), finansuojamą pagal Europos sąjungos 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai. “
PROGRAMA
Balandžio 30 diena
17 val. Baltijos šalių dailininkai Vokietijoje (1945-1949).
Gegužės 7 diena
17 val. Reprezentacinės lietuvių dailės parodos Vokietijoje po II pasaulinio karo.
Gegužės 14 diena
17 val. Menotyrininko Aleksio Rannito (1914-1985) žygis Vakaruose: vieno pranešimo reikšmė M.K.Čiurlionio tyrimuose.
Gegužės 21 diena
17 val. Juokas pro ašaras: Vokietijos laikotarpio lietuvių spaudos karikatūros ir jų kūrėjai.
Parengta pagal nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus informaciją.
REDAKCIJOS PASTABA:atsiprašome gerb.skaitytojo, kad dėl techninių priežaščių laikinai nėra galimybės komentuoti PILOTAS.LT straipsnių. Prašytume pasidalinti nuomone facebukiniame PILOTE.
