KURIAME ŽMONĖMS?//PASTEBĖJIMAI, NEPIKTNAUDŽIAUJANT NEPAGRĮSTU OPTIMIZMU

Dar 1971 m. savo knygoje „Architektūros kryptys užsienyje“ prof. dr. Jonas Minkevičius rašė: „Juk architektūra yra nepaprastai sudėtingas socialinio pobūdžio menas, sudarąs labai svarbią materialinės ir dvasinės pasaulio kultūros dalį. Architektūroje persipina  visuomenės pažiūros ir politika, mokslas, technika ir ekonomika, nacionalinė kultūra ir civilizacija, pažanga ir reakcija, aukščiausias meniškumas ir beveidis štampas, pakili fantazija, įkvėpta svajonė, užburianti poetika ir žiauri realybė. Tačiau šiuolaikinė Vakarų architektūra – tai ne vien tik galingų visuomeninių jėgų žaislas. Ją pirmiausia kuria architektai ir nuo jų išsilavinimo, kultūros, pažiūrų ir talento labai daug priklauso architektūros lygis ir kryptingumas. Be abejo, kapitalistinė aplinka ugdo specifinę architektūrinę rinką ir jai tarnaujančius konjunktūrinius architektus“…

Tuo metu vargiai kas galėjo pagalvoti, kad po dviejų dešimtmečių Lietuva bus laisva ir iš esmės keisis politinė – socialinė tvarka. Atgavus Nepriklausomybę prasidėjo sudėtingas šalies ūkio perėjimas iš reguliuojamos į laisvą rinką, architektūros kaip ir kitose srityse, vyko esminiai pasikeitimai.

Atgavus nepriklausomybę „post socialistinis“ randas ant veido negijo bemaž penkiolika metų ir daugeliu atvėjų buvo lyg  kažkokia diagnozė, apibūdinanti mūsų socio kultūrinį būvį erdvėje, kurioje vyravo kitokia socialinė tvarka ir architektūrinės aplinkos kūrybos dėsniai….Tačiau itin reikšminga, kad tuo laikotarpiu architektūra išsivadavo iš posovietinio postmodernistinio fasadiškumo sentimentų ir grįžo prie pamatinių architektūros vertybių, kurias atspindi jos kokybė. Gali būti, kol kas dar ne visai, kad iš posovietinės laisvės iliuzijų ir sentimentų išsivadavo ir sociumas, kad jo mentalitete pamažu įsitvirtina modernieji, ne archaiškieji laisvės archetipai. O juk  sociumas vis dar daugiausia lemia, kokia architektūra rasis pas mus.

Kitas svarbus propagandai faktas įvyko tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo, kai pirmą ir paskutinį kartą architektūra Lietuvoje buvo pakilusi iki politinio lygmens, nes 1990 – 1992 m. statybos ir urbanistikos ministru buvo Algimantas Nasvytis.

Architektui A.Nasvyčiui būnant ministru ši sritis buvo įgavusi kultūringumo bruožų, bet dabar jie jau išsitrynė palikdami intelekto nesubjaurotą fizionomiją su abstrakčiu vardu „aplinka“ (Tomas Grunskis „Laisvės architektūra“).

Deja, per 24 nepriklausomybės metus nesukurtos prielaidos bei sisteminė įstatyminė bazė darniai urbanistinei plėtrai, nesugebėta suformuluoti architektūros ir urbanistikos prioritetų, nesubalansuoti privatūs ir visuomeniniai interesai – ir toliau LR Seimui svarstyti teikiami Statybos ir kitų teisinių aktų pakeitimai, kurių tikslas – palaipsniui atimti galimybę architektūros profesionalams vykdyti savo pareigą – kurti kokybišką šalies bendruomenės aplinką.

Kartu su A.Nasvyčiu iš valdžios dėmesio išėjo ir architektūra. Statybą ir architektūrą kuruojančios ministerijos, šiuo metu Aplinkos, vietoj to, kad savo veikloje vadovautųsi architektų veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir teisiniais aktais (LR autorinių ir gretutinių teisių įstatymas, LR reglamentuojamų profesijų pripažinimo įstatymas, Europos parlamento direktyva 2005/36/EB), pagaliau 2006 m. LR Vyriausybės priimtos Architektūros politikos krypčių įgyvendinimo priemonės, kūrė savus.

Jei architektūra  išsivadavo iš posovietinio postmodernizmo fasadiškumo sentimentų ir grįžo prie pamatinių architektūros vertybių, kurias atspindi kokybė, tai valdžios architektūros suvokimas sustojo posle-modernizmo stadijoje – sovietinis vadovavimas kapitalizmo sąlygomis. Architektūros paveldas priklauso Kultūros ministerijai, architektūra ir urbanistika –  Aplinkos ministerijai. Kai valstybės finansavimas priklausė nuo studentų skaičiaus, aukštųjų mokyklų rektoriai organizavo keturias architektūros mokyklas, kurios pastaraisiais metais išleisdavo po 200 absolventų, negana to, VGTU, kurioje funkcionuoja architektūros fakultetas, statybos fakultetas, nuo 2000m. papildomai priima į studijas dar po 25 – 30 studentų, kurie  rengiami pagal „architektūros inžinerijos“ programą, nors jos nėra Aukštojo mokslo registre, ji nėra akredituota LR švietimo ir mokslo ministerijoje, o absolventai gauna statybos inžinieriaus diplomą. Pagaliau visa „produkcija“ parengta mokesčių mokėtojų lėšomis, paliekama likimo valiai.

LR aplinkos ministerija, vykdydama projektavimo įmonių atestavimą, nustatydama privalomą mažiausią atestuotų specialistų skaičių įmonėje, praktiškai žlugdė smulkias bei vidutines ir sąmoningai protegavo stambias įmones. Tą pripažino Konkurencijos taryba bei Verslo aplinkos gerinimo komisijos Konkurencinės teisės ir reguliavimo tobulinimo grupė ir architektų įmonių atestacija buvo nutraukta.

STATYBOS ĮSTATYMO ĮPATUMAI

Pagrindinis architektūrą reguliuojantis dokumentas nuolat reanimuojamas 1996 m. Statybos įstatymas. Pagal jį:

Statinio projektavimas ir statinio projekto vykdymo priežiūra yra viena iš svarbiausių Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių.

2 str. rašoma:

1. Statinio architektūra – statinio, kaip meno kūrinio vidaus erdvės ir išorės pavidalas, statinio dalių išdėstymas, jų formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis.

Tuo tarpu:

5 str. Esminiai reikalavimai statinio architektūrai:

1. Neprieštarautų esminiams statinių ir technologinių inžinerinių sistemų reikalavimams, nustatytiems reglamente (ES) Nr. 305/2011 (Europosparlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 305/2011 2011m. kovo mėn. 9d., kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir panaikinama Tarybos direktyva 89/106 EEB – ar tai esminis reikalavimas pastato architektūrai?

2. Neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų ir technologinių inžinerinių sistemų reikalavimams, (gal priešingai – inžinerinės ir technologinės sistemos neprieštarautų pastato planiniam – erdviniam sprendimui? Šis reikalavimas primena laikus, kai architektas gaudavo surenkamų pramoninių statybos gaminių bei tipinių mazgų ir detalių katalogus ir iš jų turėdavo surinkti pastatą, gyvenamieji ir visuomeninės paskirties objektai buvo tipiniai visai SSRS).

3. Atitiktų savivaldybės administracijos direktoriaus, jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus ir specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (Aplinkos ministerija nusiplauna rankas ir perduoda visas teises savivaldybėms, kurios teisinius aktus interpretuoja pagal susidariusią situaciją).

4. Atitiktų statinio paskirtį. 

5. Statinys derėtų prie kraštovaizdžio.

Pastarieji du reikalavimai ir yra esminiai, tačiau juos realizuoti gali tik architektas, kadangi čia generuojama idėja, čia būsimo objekto fizika ir metafizika, problemos, kurių  nesupranta, nevertina ir  negali išspręsti technologai, kadangi architektūrą jie laiko pastato dekoratyvine dalimi, ir skiria tam 5 – 10 proc. projekto. Praktiškai pagal Statybos įstatymą ir reglamentus ir kitus teisinius aktus, esminius reikalavimus statinio architektūrai apibendrina įstatymo 2 str. 7p.

Pastatas apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos.

Dauguma architektų nežino AM esminių reikalavimų statinio architektūrai, nėra jų ir teisinių klausimų sąraše atestuojant architektus ir tai leidžia pasiekti neblogų, o kartais ir gerų rezultatų.

Pagal Statybos įstatymą pastatai skirstomi į ypatingus, neypatingus ir nesudėtingus. Aukščiausi reikalavimai keliami ypatingų statinių projektuotojams – jie turi būti atestuoti projekto ar jo dalies vadovais, neypatingus jau gali projektuoti neatestuoti architektai ir statybos inžinieriai su 3 metų praktika, skiriasi projektų derinimas, ypatingiems reikalinga projekto ekspertizė.

Ypatingi statiniai – aukštybiniai aukštesni 30 m., gyvenami 20 m. ir aukštesni, visuomeninės paskirties virš 100 žmonių, didelių atstumų tarp atramų 12 m. ir didesni ir t.t. Kuo skiriasi 5 aukštų gyvenamasis namas nuo 6 aukštų? Ar  privalo verslininkas parduodamas butus informuoti pirkėją, kokios kvalifikacijos projektuotojai projektavo, ar namas ypatingas, ar skirsis ypatingo ir neypatingo buto kaina? Kokie motyvai lėmė visuomeninės paskirties statinių iki 100 žmonių priskyrimą prie neypatingų? Kodėl kiaulidę su dideliu atstumu tarp atramų (12m.) ar 1000 m2 sandėlį privalo projektuoti tik atestuoti specialistai, o 5 aukštų gyvenamąjį namą – neatestuoti su 3 metų praktika? Ar tai nepažeidžia žmogaus teisių? Kodėl nuo 12 m tarp atramų prasideda ypatingų pastatų skaičiuotė – graikai Akropolį pastatė dar 447 metais prieš Kristų. Protu nesuprast valdininko, jo protas toks didingas, jog sugeba atsigręžti pats prieš save ir beprasmiškumą išvysti kaip didžiausią prasmę.

Unikalus atvėjis architektūroje – projekto vadovas, projekto dalies vadovas. Tūkstančius jų atestavo pagal AM parengtus dokumentus Architektų rūmai ir Inžinierių sąjunga.  Pagrindinis kriterijus – teisinių klausimų žinojimas ir profesinė veikla. Projekto vadovo ar projekto dalies vadovo teisės suteikiamos išlaikius teisinių žinių testą ir pateikus nustatytą kiekį realizuotų ypatingų ar neypatingų projektų ar jų dalių skaičių. Pateiktos medžiagos kokybė – planinis – erdvinis sprendimas, estetika, profesionalumas, pagal reglamentą negali įtakoti komisijos sprendimui. Projekto vadovas yra statybos verslo, buvusių stambiųjų projektavimo institutų veikėjų ir AM statybos ir būsto departamento vadų sugalvotas įrankis kontroliuoti projektavimo ir statybos verslą, iki minimumo siaurinant architekto, kaip autoriaus rolę. Jų nuomone, architekto dalis sudaro 5 – 10 procentų projekto „popierinio svorio“, todėl suteikti jiems išskirtines sąlygas (koordinuoti kitas projekto dalis, ginti teisę į autorystę), iššauktų kitų projekto dalių specialistų pasipriešinimą.

Kaip kartais dirba projektų vadovai, pateikiu pora pavyzdžių iš Vilniaus m. architektūrinės urbanistinės tarybos posėdžio. Pateiktiems sprendimams taryba nepritarė, bet kiek tokių projektų gali būti realizuojama, ypač ten, kur nėra archtarybų, kur projekto vadovo parašą galima gauti už 10 procentų projektavimo sąmatos.

PO 20METŲ

Vilniaus miesto savivaldybės architektūrinei tarybai pristatomas sklypo Žolyno g. 27 Vilniuje detalaus plano užststatymo projektinis pasiūlymas, rengėjas UAB „JP Architektūra“. Tai „Žalgirio“ futbolo klubo treniruočių aikštė, kurią prieš 20 metų  „Žalgirio“ veikėjai numatė užstatyti kotedžais. Nežiūrint Vilniaus m. savivaldybės „rekomendacijų“, projektas buvo atmestas. Po 20 metų pristatomas „patobulintas“ sprendimas – aikštėje pastatyti tris eiles blokuotų kotedžų, o likusioje aikštės dalyje įrengti naują futbolo aikštę ir persirengimo patalpas.

Suabejojus, kaip galima trečdalyje aikštės pastatyti naują futbolo aikštę, kai aikštės teritorija yra dauboje, aptverta ir jokių galimybių plėstis nėra, projekto vadovas pasiūlė įrengti stadijoną… Beje, tuos 20 metų aikštėje vyko treniruotės ir mėgėjų varžybos, aikštė buvo prižiūrima ir jos stovis normalus. Projektą rengė du jauni architektai, kurie net nebuvo pristatyti ir apsiribojo informacija apie kotedžus. 

Aplamai, projekto vadovas (gal ir užsakovas) turėjo žinoti, kad Sapieginėje, toje teritorijoje gyvenama statyba negalima, esamos futbolo aikštės vietoje statyti privačius kotedžus valdiškoje žemėje ir paskui juos pardavinėti, kad už gautas lėšas įrengti vėl įrengti futbolo aikštę ar net stadijoną, avantiūra su kriminaliniu kvapeliu, bet kodėl nepabandyt? Projektui taryba nepritarė.

Kitas atvėjis – tai pačiai archtarybai pristatomas Švitrigailos g. Vilniuje  prekybos centro "Norfa" DPPP, rengėjas UAB "Grangeras". Apjungus du sklybus prie pat intensyvaus judėjimo gatvės, vedančios į aerouostą, statomas stambus prekybos centras, prie jo blokuojamas 4 aukštų garažas, virš garažo 4 aukštų daugiabutis gyvenamasis namas, vaikų žaidimo aikštelė ant prekybos centro stogo, atvira į gatvę, kadangi sklype nėra vietos, prieigos neišspręstos. Klasiškas sprendimas, atitinkantis visus Statybos įstatymo 5 str. reikalavimus pastato architektūrai. Deja, archtaryba ir antrą kartą projektą atmetė. Projekto vadovas, berods inžinierius, nuo komentarų susilaikė.

Mes neabejojame, kad projekto vadovai mėgsta architektūrą ir net nori ją kurti, bet atrodo, kad dalies jų architektūros kūrybos sistema skiriasi nuo mūsų. Tai kita mokykla. Mes nesusipažinę su jų didaktiniais kūriniais. Gal jie tiesiog tokių nėra sukūrę.

Pateiktiems sprendimams taryba nepritarė, bet kiek tokių projektų gali būti realizuojama, ypač ten, kur nėra archtarybų, kur projekto vadovo parašą galima gauti už 10 procentų projektavimo sąmatos.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie AM nustatė:

2011 m, – 841, 2012 m. – 717 savivališkų statybų.

2013 m. – 618 savivališkų statybų, tame tarpe 25 naujai statomi ypatingi, 298 naujai statomi rekonstruojami ir renovuojami neypatingi, 295 nesudėtingi statiniai. Manoma, kad nesuspėta suderinti, kai bus suderinta jos bus teisėtos. Mažiausiai problemų kyla del savivališkų nesudėtingų statinių – tvorų, pašiūrių ir pan., pasirinktinai dalis jų nederinama, o nugriaunama. Kartais savivališka statyba tėra vienintelis būdas patenkinti savo norus viešo intereso sąskaita, o po to nors kai kas prieš savavališkų statybų įteisinimą, siūlo jas griauti, tačiau vystytojai mano, kad statyti tam, kad pastačius nugriauti, nebūtų racionalu, ypač jei tai privati nuosavybė.

Statybos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai rodo, kad Aplinkos ministerija, ankstesnės ministerijos kuravusios statybą, nesudaro prielaidų gerai architektūrinei terpei, nes neturi poreikio architektūrai.

Struktūrą konstruoja protas. Ir struktūra, ir protas nusilenkia tikslumui, aiškumui, taisyklių paisymui. Tuo tarpu forma – trokšta laisvės. Ji kyla iš širdies, tad ir įstatymas, kuriam ji paklūsta, jei iš viso kam nors paklūsta, dar neparašytas, rašė apie muziką John Cage.

Architektas kuria formą ir konstruoja struktūrą, įstatymas dar neparašytas.