EILĖ PRIE AMBRASO://VIENOS ARCHITEKTŪRINĖS KNYGOS ISTORIJA

Buvau liudininkas. Prie Ambraso eilė buvo 18,5 karto ilgesnė nei prie moterų tualeto. 2 vienetai styrantys prie senoviškai neteisingos ikonos su sijonėlio ženklu ir 37 vienetai – prie ikonos su užkietėjusių vidurių veidu. Kodėl? Ar jau išmušo tas lietuvių tautos apsisprendimo posūkis, kai architektūra tapo svarbesnė aktualiame gyvenime, negu (atsiprašau už tą žodį) srovė…?

Ne!

Ir taip.

Konstatuokime – Ambrasas yra tiesiog paranoiškas išsišokėlis, kuris nuosekliems ir triūsą mylintiems lietuviams-architektams nemandagiai kyštelėjo, kad jo valtis yra per vieną sprindį priekyje. Ir, nepabijokime to žodžio, toks įžūliai elkrokiškas leidinys (leidykla LAPAS) su neva netyčiniais Zigmanto Butaučio pasidizainavimais, laižant Jos Didenybės Architektūros otkutiūrinius padus, tik dar kartą įrodė, jog mes esame apspisti gerosios architektūros (atsiprašau už tą žodį) neatsitraukdami toli nuo namų.

Jūs būtute matę niauktą R.Paleko veidą! O Andrė Baldishiutė ir jos apsimestinis “manęstaineliečia” susiraukimas? O Ltuleikio su japonų pagalba sukurptos brošiūros plonumas… Tokie vaizdeliai neabejotinai galėtų būti eksportuojami į besivystančias Europos Sąjungos šalis su kontraceptišku prierašu „rankomis neliesti". Ypač – su G.Balčyčio, atsiprašant, "niekam nereikalingu" Kauno Architektūros Festivaliu, kuris tik užveisė tautoje architektūrinio pasimetimo, svetimmoteriavimo ir architektas=genijus virusą…

Nors, nepabijokime to žodžio, Ambrasoidinio įvykio atveju, tai buvo neabejotinai kertinės asabos, kurios iš parapinių išgertuvių pseudoasmenine dingstimi pagamino tikrą įvykį, papuošdamos Vilniaus „modernistų“ šėlsmą savo santūriu architektūraveidžiu granitu.

Jeigu dar pridurčiau, kad buvo trumpam užėjęs G.Natkevičius (su dukra), G.Čaikauskas (su ta pačia), A.Šeibokas (su gražuole), A.Kaušpėdas (su Vilija) ir S.Danius (su unguriu), tai būtų absoliut pateisinama priežastis, kodėl publikai už bausmę teko klausytis nykinio džiazinio baubesio su smulkiai apmokamais virpesiais homofobijos klausimu.

Grįžkime prie įvykio. Ambraso biuro knyga, kuri, kaip nuovokesnis skaitytojas (atsiprašau už tą žodį) jau seniai suprato, skirta biuro sukurtai architektūrinei produkcijai pristatyti. Ji yra stora, daili ir įtikinanti. Jos gali nuoširdžiai pavydėti kiekvienas nacionalinis kalatrava, nes joje surinkti tikrai geriausi biuro projektai, kurie yra nekiekvienam.

Bet svarbiausia – minėtoje knygoje A.Ambraso kūrybą išverčia į žmonių kalbą ir paaiškina tobulas lyrinis tekstas „28 asmeniškumai Vilniaus klausimu“ (leidykla LAPAS), be kurio šis architektūrinis dinozauras neabejotinai liktų paraštėje ir, greičiausiai, išnyktų su paskutiniu pavasariu…