Praėjus keliolikai metų po Edmundo Frėjaus mirties, Kaune vis dar gyva šio iš Žemaitijos kilusio kalvystės meno virtuozo legenda. Jis it mitinis kalvis, šaltam metalo gabalui galėdavęs suteikti vidinės dvasios bei polėkio. Spalio viduryje, dėka Kauno modernaus meno fondo Kaune išeksponuota jo kūrybos paroda „Gimęs skraidyti“ suteikia galimybę prisiminti šią charizmatišką gero ūpo asmenybę bei po gerokos pertraukos nuosavais receptoriais dar kartą patirti maestro meną. Ko gero, panašaus tikslo vedinas į parodos atidarymą sugužėjo visas būrys jo kūrybos gerbėjų ir bendražygių.
PARODOS ATIDARYMAS PRIMINĖ KINO PREMJERĄ
Po netikėtos Edmundo Frėjaus (1949–2009) mirties praėjus 12 metų pagaliau galima vėl pasinerti į savitą kalvystės maestro pasaulį. Kauno modernaus meno fondas 3 didžiuosiuose šalies miestuose parengė parodų ciklą bei išleido solidų jo kūrybos albumą. Organizatoriai Kaunui parinko itin dėkingą vietą – ilgus metus buvusį pamirštą, tačiau šį rudenį nauja kultūros scena netikėtai atgimusį kino teatrą „Daina“ (arch. S.Kudokas, inž. A.Breimeris; 1936 m.). Galėtum pagalvoti, jog E.Frėjaus kūrybos pristatymas taip ilgai užtruko būtent laukdamas šiai unikaliai kolekcijai tinkančios erdvės. Tokia proga pasitaikė pastatą įsigijus naujiems šeimininkams. PILOTAS.LT žiniomis, Kauno modernaus meno fondas apleisto pastato elektros įvedimo problemas sprendė kartu su čia prieš kelias savaites spektaklius organizavusiu šokio festivaliu „Aura“. Panašu, jog abu renginiai pavyko.
Parodos „Gimęs skraidyti“ (kuratorė Kristina Budrytė-Genevičė) atidarymas priminė kino premjerą – lankytojai ne tik gausiai užpildė kino teatro erdves, bet ir buriavosi prie įėjimo, šurmuliavo, diskutavo. Dar kartą savo akimis pamatėme, jog E.Frėjaus kūryba per šiuos metus nė kiek nepaseno, o gal nūdienos kontekste atrodo dar unikalesnė. Kaip susirinkusiems užsiminė menotyrininkas Ignas Kazakevičius, ji tokia pat moderni, kaip ir prieš 20 metų. Ji bus tokia pat moderni ir toliau. Pasak menotyrininko, ekspozicijai puikiai tinka ir buvusio kino teatro erdvė, kuri dera prie pilkų menininko skulptūrų. Ko gero, to labiausiai trūko ankstesnėms E.Frėjaus parodoms. To negalėjo suteikti ir Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras (KKKC) Klaipėdoje, kur kiek anksčiau įvyko E.Frėjaus paroda „Sugrįžtantys paukščiai“. Sterilioje muziejinėje erdvėje greičiausiai ir pats autorius būtų jautęsis ne taip jaukiai ir betarpiškai, kaip apšepusiame, tačiau realų gyvenimą, o ne saloninę jo pusę mačiusiame tarpukario statinyje.
PASTATAS ĮVIETINO METALO SKULPTŪRAS
Pro kino teatro laikus primenančią užuolaidą į pagrindinę parodos salę įžengdamas lankytojas tarsi kerta ir mitologinę erdvę skiriančią ribą, pasijunta tarsi svečiuose pas E.Frėjų dirbtuvėje, o gal… net ir pas patį Hefaistą. Juk pastarasis mitologinis herojus, kaip ir Domeikavoje kalvę turėjęs (prieš tai jis dirbo buvusioje Kauno radijo gamykloje) mūsų kūrėjas, kalvystės meną meistriškai jungė su skulptūra.
Buvusiame „Dainos“ kino teatre veikiančios ekspozicijos (ar jos instaliacijos) architektui Adomui Rimšeliui, atrodo, pavyko dar labiau sustiprinti pastato užduotą temą. Viduje tvyro žaizdro apšviestos kalvės atmosfera, artima tai, kurioje šios neeilinės skulptūros ir gimė. Susidaro įspūdis, kad jos net galėjo būti specialiai sukurtos šiai prieblandoje skendinčiai erdvei. Kūrinius čia tarsi įvietina pats tarpukarinis pastatas, o ne atvirkščiai. Nepaisant, jog didžiąją savo gyvenimo dalį statinio erdvės regėjo ne skulptūros ar dailės ekspozicijas, bet mirgančią kino projektoriaus šviesą.
Bemaž aklinai užtemdytą kino teatro erdvę siaurais ruožais suraikanti prožektorių šviesa, istorinius aukurus ar žaizdrą primenantys skulptūrų pjedestalai iš anglių (šių specialiai buvo atvežta net apie 6 t), apsilupusios ir nuo laiko bei bešeimininkio buvimo pajuodusios kino teatro sienos čia veikia kaip įtaigi scenografija. Kone unisonu groja ir kontrastingas apšvietimas, ir paviršių rupumas, ir rūdimis kiek pagardinta monochromija. Atrodo, jog tuoj imsi užuosi kalvei būdingą kaitinamo metalo kvapą…
VIDINIS TRAGIZMAS VERTAS PROMETĖJO
E.Frėjaus skulptūros tiesiog negali palikti žiūrovo abejingo. Tai – neabejotina parodos ašis, kuriai ekspozicijos autoriai apdairiai atidavė atlaisvintą kino teatro salės erdvę. E.Frėjus kalvystės meną, kurio pagrindas – karštos geležies luito kalimas, iškėlė iki meninių aukštumų. Būtent kalvystės meistrystė bei vidinis poreikis pakilti virš siaurokų amato rėmų autoriui kadaise ir padėjo iš taikomosios meno srities išsiveržti Lietuvos skulptūros kūrėjų elitą. Skulptūrinių objektų apdirbimo vėlesnis etapas yra greičiau pagalbinė priemonė dar labiau išgryninti mintį, paryškinti formą, nuglūdinti ar nuraminti detales. Kalvyste paremtu skulptūrinių objektų kūrimo metodu bei savita siurrealistinio pasaulio vizija šis menininkas išsiskiria ne vien Lietuvos, bet ir platesniame regiono kūrėjų kontekste.
E.Frėjaus kurtos daugiausia sparnuotos pilnesnių moterų ar vyrų figūros, įvairūs mistiniai zoomorfiniai tvariniai žiūrovą tiesiog įtraukia į savitą fantasmagoriškų skraiduolių pasaulį. Tai itin individuali poetizuota ar mitizuota erdvė, kuri yra persigėrusi beviltišku troškimu polėkiui ar net paties Prometėjo verto herojų vidinio tragizmo. Tai tarsi metalo kūne meistriškai įkalintas aiškiai juntamo vidinio polėkio ir vaizduojamo pernelyg sunkaus kūno neatitikimas, kurį autorius pabrėžia ne tik formų, bet ir faktūros, dinamikos kontrastu. Tai chtoninio ar žemiškojo pasaulio būtybių beviltiško noro pakilti nuo žemės savotiškos personifikacijos.
PARODĄ VAINIKUOJA FILMAS IR ALBUMAS
Be abejo, įdomi ir kita parodoje rodoma E.Frėjaus kūrybos dalis – skulptūrų eskizai, metalo paveikslai, apdovanoti medaliai, reljefai. Ant vienos sienų išeksponuotas grubokos stilistikos 7 tapybos darbų rinkinys atspindi savo laikmečio aktualijas. Dalis šių darbų atspindi autoriaus ironišką ar net šmaikštų požiūrį į pasaulį. Ar tai būtų medalis jog „Lietuvoje nieko neįvyko“, ar paveikslas „Rasytei pasisekė“. Pastarasis vaizduoja plačiai žinomą istoriją kaip chirurgas pirmą kartą pasaulyje prisiuva mergaitei girto tėvo kombainu nupjautas kojas. Parodoje rodomi ir 3 video filmai, kurių vieną susukęs pats E.Frėjus. Visgi savotišku ekspozicijos desertu laikyčiau žinomo Kauno videomenininko Henriko Gulbino filmą „Ad volandum natus. Frejus“ (2009 m.), kuris organiškai papildo ir paryškina kūrėjo siurrealistinį pasaulio suvokimą, hiperbolizuoja jo skulptūrų įkūnijamą beviltišką polėkio troškimą. Šiame filme pečiuitas skulptūrų kūrėjas, it mitologinis graikų skulptūros ir architektūros meistras Dedalas, kuria sau sparnus su kuriais galėtų pakilti. Žiūrovas nė nesuabejoja, jog E.Frėjus, kaip ir mitologinis Detalo sūnus Ikaras, kiltų tiesiai Saulę.
Svarbu paminėti, jog Kauno parodos „Gimęs skraidyti“ lankytojai pagaliau gali čia pat įsigyti, ko gero, nuo pat E.Frėjaus mirties planuoja jo kūrybos albumą. Leidybinis kolektyvas prie jo sugaišo dvejus metus! Leidinio menotyrinė dalis priklauso Rasutei Žukienei, Ignui Kazakevičiui, Rūtai Marijai Purvinaitei, o jame prisiminimais dalijasi istorikai Egidijus Aleksandravičius, Alfredas Bumblauskas, menininkas Romualdas Inčirauskas, architektas Henrikas Žukauskas, skulptoriaus dukros Monika ir Marta bei kiti. Šiame leidinyje puikuojasi ne tik pirmą kartą surinkta kūrinių reprodukcijų kolekcija, bet ir šeimos ir draugų archyvų fotografijos, kita informacinė medžiaga, kuri it savotiška dėlionė sudėlioja gana išsamų kūrėjo asmenybės paveikslą.
TURINYS GEROKAI VIRŠIJA KAINĄ
Šio charizmatiško savito metalo menininko kūrybos solidaus 385 psl. albumo „Edmundas Frėjus“ tiražas siekia vos 600 egzempliorių. Turint omenyje, jog jo turinys bene kelis kartus viršija gana kuklią tokiam leidiniui kainą, nenuostabu, jog vienas po kito gula ne vien į bendražygių, bet ir visų besidominčiu skulptūra, kalvyste ar tiesiog menu lentynas. Tuo labiau, jog pasibaigus įpusėjusiam trijų parodų ciklui, eksponuojami kūriniai pabirs po Lietuvą į įvairias privačias kolekcijas ir jų pamatyti vienoje vietoje gali jau ir nebepavykti. Na, o Kauno paroda lankytojų dar lauks iki pat spalio pabaigos.
Titulinė nuotrauka: ©PILOTAS.LT
druvis
( 2021-10-19 )
Frėjus yra genijus. Netikiu, kad kas nors kalvystėje, kaip skulptūros žanre jam kada nors prilygtų.