Minint masinių Lietuvos gyventojų trėmimų 80-ąsias metines, Lietuvos nacionalinis muziejus atidarė parodą „Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį“. Dalios Grinkevičiūtės rankraštį originaliai pristatanti paroda Naujajame arsenale veiks iki pat kitų metų sausio 30 dienos.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1) pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas, tapęs šios parodos pasakotoju. Tremtinės rankraštis, nors publikuotas daugybę kartų įvairiomis kalbomis, niekada anksčiau nebuvo viešai pristatytas.
„Prieblandoje skendinti parodos erdvė leidžia įsivaizduoti tremties skurdumą: įmontuoti stendai grindyse primena ledo sangrūdas upėje, o grindų danga – lipnų sniegą“, – idėją aiškiną „Processoffice“ architektai. Lankytojai taip pat girdi aktorės Birutės Mar skaitomus D.Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus. Parodos kuratorės: Virginija Rudienė, Giedrė Mileryte-Japertienė. Parodos architektas: Rokas Kilčiauskas („Processoffice“). Grafikos dizainerė: Jurga Karosaitė. Koordinatorė: Dominyka Verikaitė. Rankraštį restauravo: Lina Kregždienė.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Patyrusi stingdantį šaltį, alinantį badą, išgyvenusi fizines kančias, autorė neprarado vilties. 1949 metais ji su mama pabėgo iš tremties atgal į Kauną. Slapstydamasi ir nujausdama suėmimą Dalia Grinkevičiūtė rašė prisiminimus, kuriuos, įdėjusi į stiklainį, užkasė tėvų namo sode. Netrukus ji buvo suimta ir įkalinta. 1956-aisiais grįžusi po lagerio ir antrosios tremties rankraščio neberado.
Jausdama pareigą liudyti sovietinės sistemos žiaurumą, 1974 metais Dalia Grinkevičiūtė pradėjo rašyti prisiminimus iš naujo. Jų fragmentai rusų kalba, pasirašyti tikrąja autorės pavarde, buvo publikuoti rusų disidentų Paryžiuje leistame žurnale „Pamiatj“ 1979 metais. Atsiminimai Lietuvoje, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“, pirmą kartą paskelbti „Pergalės“ žurnale tik 1988-aisiais.
Užkastasis rankraštis atsitiktinai rastas 1991 metų pavasarį toje pačioje vietoje, kur ir buvo paslėptas. Tai pavieniai lapai, prirašyti pieštuku ir kelių spalvų rašalu. Jie sukrečia nenudailintu tikrumu – badaujančių, šąlančių, mirštančių, iki išsekimo dirbančių tremtinių gyvenimo vaizdais, stebina begaliniu noru išgyventi, nepasiduoti, nesusitaikyti.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus ir „Processoffice“ informaciją.
Titulinė nuotrauka: „Processoffice“.
Foto: „Processoffice“.
Foto: „Processoffice“.
Foto: „Processoffice“.
Foto: „Processoffice“.
