Dineika ir Dičius

ARCHITEKTŪROS AUTORITETŲ KLAUSIMU: Dvi knygos, du atsakymai.

2018-10-09
Andrius Ropolas

Kodėl šiuolaikinės Lietuvos architektūros klasikai mūsų architektūriniam jaunimui žinomi mažiau nei Mesopotamijos urbanistika ar Italijos barokas? Kodėl vyresniais architektais domimės tik tol, kol nuo jų priklauso studijų egzaminai, projektų derinimai ar ekspertizės? Kodėl nurašome Naujojo paveldo architektūrą vien dėl jos gimimo metų? Tai klausimai, kuriuos kelia jaunas architektas Andrius Ropolas, nagrinėdamas prieš metus išėjusią Tomo S.Butkaus knygą apie Arną Raimundą Dineiką ir neseniai pasirodžiusią Algimanto Mačiulio knygą apie Vytautą Jurgį Dičių.
Žinau, kad Vytautas Jurgis Dičius ir Raimundas Arnas Dineika yra savo laiko legendos, nes apie juos girdėjau iš savo dėstytojų, žinau, kad egzistuoja Arno Dineikos stipendija, apie Vytautą Dičių su didžiausia pagarba paskaitų metu yra pasakojęs Eugenijus Miliūnas. Bet čia ir baigdavosi mano abstrakčios žinios. Išvis sovietmetis yra labai keistas laikotarpis man, gimusiam 1987 metais ir 2006 pradėjusiam studijuoti architektūrą.
Apie tą laikotarpį paskaitų metu niekas per daug nekalbėjo, nes turbūt viskas dėstytojams atrodė čia pat, šalia ir akivaizdu. Tačiau aš (ir tokie kaip aš) – nieko apie jį nebesupratau.
Daugiau žinojau apie XIX amžiaus lietuviškų antkapių stilių, Mesopotamijos pirmuosius urbanistinius planus, nei tai kas vyko mano mieste prieš kelis dešimtmečius.
Baigęs studijas išvykau savo labai vidutines Mesopotamijos žinias panaudoti Danijoje. Dirbdamas architektų biure susipažinau su svarbiausiomis daniškomis tradicijomis – silke kario padaže ir architektūros autoritetais. Abu dalykai tuo metu labai stebino – kodėl mes turėdami silkės valgymo tradicijas, nesugebame pagaminti nieko išradingiau, nei kad matome ant Kūčių stalo ir kodėl mes neturime architektūros autoritetų?
Buvo keista girdėti jaunus danų architektus su pagarba kalbant apie architektus kūrusius prieš aštuoniasdešimt metų. Šefas išsitraukdavo C.Th. Sørensen knygą ir lengvai alpdavo nuo jo kraštovaizdžio architektūros linijų, o aš žiūrėdavau ir galvodavau, kad kažkas čia negerai – vietiniai architektai juk negali būti autoritetai. Be to, penkiasdešimties metų senumo architektūra negali būti niekam įdomi.
Nors mano požiūris greitai pasikeitė, tačiau daugumos lietuvių – ne.
Ir toliau prekybos centruose nerandu silkės kario padaže. Ir toliau skaitau neigiamus komentarus apie pusės amžiaus senumo lietuvišką architektūrą.
Neseniai pasirodžius naujienai, kad Vilniaus sporto rūmų rekonstrukcija galėtų kainuoti apie 11,6 mln. eurų, radau tik komentarus raginančius nugriauti „šitą nesąmonę“.
Tradicijų tęstinumo trūkumas neleidžia aiškiai susivokti vertybėse. Vakuumas kalbant apie ano meto architektūros autoritetus, nepadeda atpažinti svarbiausių praėjusio laikotarpio kūrinių.
Tačiau šiemet pasirodė dvi knygos, kurios bando šią tuštumą užpildyti – „Architektas Arnas Dineika“ ir „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.
Neambicingi knygų tiražai (pirmosios – 400 egzempliorių, antrosios – 300) nesiekia supažindinti kiekvieno tūlo lietuvio su šių architektų darbais, veikla ir idėjomis, tačiau jos galbūt bent pasieks tų profesionalų akis, kurie anksčiau mažai ką žinojo apie šiuos architektus (tame tarpe ir šių eilučių autorių).

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Tomo S. Butkaus knyga “Architektas Arnas Dineika”

Smagu, kad mane pasiekė abi knygos (nors vienos jų mielai būčiau ir neturėjęs)… Lemtinga klaida įvyko kai Vilniaus knygų mugėje įsigijau Tomo S. Butkaus sudarytą knygą „Architektas Arnas Dineika“. Skaitydamas chaotiškai ir padrikai surašytą monografiją kankinausi. Iš pradžių akys kliuvo už dizaino, vėliau klupau už turinio.
Knyga pradedama nuo sausos biografijos, brolio ir sesers prisiminimų, kas nors nėra labai originalu, bet dar įmanoma išgyventi.
Visas įdomumas prasideda kai antrajame (ir pagrindiniame) knygos skyriuje autorius pradeda skaitytojui pasakoti apie architektūros prasmę ir esmę. Tampa visiškai neaišku ar teigiamos tiesos yra pačio A.Dineikos perfrazavimas ar autoriaus asmeninis požiūris į aplinką.
Cituojami skirtingi užsienio autoriai, kuriais bandoma pasiremti interpretuojant A.Dineikos mąstymo kelią. Vietomis tekstas labiau primena mokslinį straipsnį, kuriame tiesiog remiamasi A.Dineika, bet ne tekstu apie patį A.Dineiką.
Po bereikalingų mokslinių interpretacijų, pereinama prie A.Dineikos projektų. Išvargintoms akims čia džiaugsmo taip pat nedaug – aprašymai sausi, daugumoje tiesiog nupasakojamos faktinės aplinkybės („Kompleksas yra organiškos kompozicijos, kurią sudaro penki pagrindiniai tūriai ir keletas techninės paskirties antraplanių elementų“). Raides čia bando atsverti iliustracijos – maketų nuotraukos, vizualizacijos, brėžiniai.
Kai kurie projektai labai įdomūs, tačiau Tomas S. Butkus nepamiršta sunaikinti šio džiaugsmo mažutėmis iliustracijoms, kurių nesibodi taupiai sugrūsti ir po keturias į vieną lapą. Galbūt taupumas knygų leidyboje yra svarbiausia ir gal miškas autoriui būtų padėkojęs, tačiau paskutinis knygos skyrius yra aštuoniasdešimt puslapių A.Dineikos pastelės darbų, kurių kiekvienam skiriama po du puslapius!
Architekto monografijoje daugiau dėmesio skiriama pastelėms nei architektūros darbams!? Įkvepiu… Iškvepiu…. Tęsiam toliau. Baisiai įdomus A.Dineikos LTSR Aukščiausios tarybos rūmų Vilniuje konkursinio projekto fasadas yra perkertamas rudu grafiniu knygos dizaino brūkšniu. (…!) Galima išprotėt…
Antgamtinių pastangų pagalba išlaikius sveiką protą ir baigus knygą, mano žinios pasipildo labai nedaug. Šiek tiek geriau žinau A.Dineikos darbus, jo veiklą, biografiją, tačiau lieka visiškai neaišku – kodėl jis yra svarbus.
Mane ir toliau kamuoja bandymas suprasti kodėl jis padarė tokią įtaką garsiausiems dabartiniams architektams!?
Kodėl yra įsteigta būtent A.Dineikos vardo stipendija, bet ne kažkurio kito to laikotarpio architekto!?
Už mokslinius darbus apie integruotą architektūros mastelį? Už keletą įdomių projektų? Už pasteles?! Turbūt už pasteles…

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Algimanto Mačiulio knyga “Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.

Po šios knygos beveik neturėjau nei energijos, nei gyvenimo džiaugsmo atsiversti kitos knygos apie to paties laikotarpio architektą. Bet visgi paėmiau į rankas Algimanto Mačiulio parašytą knygą „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“.
Pagalvojau – gyvenimas yra kentėjimas, reikia ištverti ir šitą. Iškart skeptiškai nuteikė itin tradicinė ir neoriginali knygos struktūra – vaikystė, studijos, darbo pradžia, darbai, pedagoginis darbas, visuomeninė veikla, šeima.
Neramu pasidarė ir perskaičius pirmąjį sakinį, kuris buvo identiškos struktūros kaip ir Arno Dineikos knygoje: „Vytautas Jurgis Dičius gimė 1930 m. balandžio 14 d. Baravainių kaime Vyžuonų valsčiuje, Utenos rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje“… Bet tuo panašumai ir baigėsi.
Knyga lengvai skaitoma, nėra mokslinių išvedžiojimų ar bandymų parodyti, kad architektūrą gali suprasti tik elitas, kalbantis tik jiems suprantamais terminais.
Algimantas Mačiulis yra Vytauto Jurgio Dičiaus bendramokslis, todėl būtų galėjęs nesunkiai knygą parašyti ir be paties V.J.Dičiaus pagalbos, bet knygoje kupina gyvų ir įdomių citatų iš judviejų pokalbių. Vyresniems už mane architektams, kurie asmeniškai pažįsta V.J.Dičių, knyga galbūt yra nuobodi, minimi akivaizdūs ir plačiai žinomi faktai, bet tik ne mano kartai.
Garantuoju, kad dar jaunesni už mane architektai net nežino kas jis toks, ką bekalbėti apie juokingas istorijas. Skaitant knygą ne kartą užsirietė lūpų kampučiai lyg būčiau pamatęs tą silkę kario padaže. Knygoje daug atvirumo, kuris leidžia pažinti architektą kaip žmogų.
Vienoje vietoje V.J.Dičius apibendrina savo laikotarpį Kaune Winstono Churchillio citata: „Aš pasiėmiau iš alkoholio daugiau, negu jis iš manęs“. Pravertus porą puslapių, jau pasakoja apie nutikimus Panevėžyje: „Pasibaigus vynui, J.Miltinis pasakė, kad daugiau nieko tinkamo neturi, nebent „Chanel Nr. 5“ kvepalų. Režisierius plėtojo įdomią temą, todėl, norėdamas išklausyti tęsinį, išgėriau pusę flakono“.
Be to, knygoje nebijoma paminėti projektavimo klaidų, skaudulių ir pripažinti netobulumo.
Ši knyga nėra vien apie Vytautą Jurgį Dičių – tai sovietmečio metraštis.
Netektys, išgyvenimas, kietos odos, tvirto stuburo susiformavimas ir (kad ir kaip banaliai skambėtų) nuolatinis bandymas įveikti ir apeiti sistemą neprarandant žmogiškumo. Architektūra knygoje nėra tokia svarbi, svarbiau kaip ji atsirado ir kas ją sukūrė.
Dėka knygos man tapo lengviau suprasti V.J.Dičiaus svarbą ir išskirtinumą. Truputėlį pažįstant asmenybę, tampa lengviau suprasti ir vertinti jo darbus.
Nors dvi knygos yra labai skirtingai parašytos, abiejose įžvelgiu vieną bendrą dalyką apie to meto architektūrą – didelė kūrybinės energijos dalis būdavo skiriama sovietinės sistemos “nulaužimui”.
Knygose pilna istorijų, kaip būdavo bandoma transformuoti tipinius projektus į unikalius objektus, kaip kovojama ar gudraujama bandant įdiegti vieną ar kitą sprendimą.
Žinoma, galima sakyti, kad dabar yra tas pats, nes visi architektai bando apeiti užsakovo „sistemą“, tačiau dabar jų bent neriboja ideologinė cenzūra, esi atviras skaityti, rinktis ir tikėti bet kokia architektūros mintimi. Dabar tiesiog dirbame kaip Dičiaus ir Dineikos meto Vakarų architektai, kurie galėjo visą laiką skirti produktyviai kūrybai ar teoriniams apmąstymams.
Jeigu kažkas skaito šitą tekstą ir mano, kad reikia griauti visus sovietmečio pastatus, nes jie yra „nesąmonė“ – būtinai siūlau paskaityti V.J.Dičiaus knygą. Ji trumpa, smagi ir galbūt joje pamatysite, kad yra skirtumas tarp Sovietmečio architektūros ir Lietuvos architektų kūrinių Sovietmečiu, kuriuos galima vertinti kaip tam tikros rezistencijos bandymus.
Kam griauti tai, kas yra paminklai parodantys sugebėjimus apeiti to meto sistemą, Maskvos reikalavimus ir išlikti Architektu?
[Knygas dar galima įsigyti: Architektas Arnas Dineika bei Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu.]

Komentarai

  1. Vis neatsistebiu knygų įvairumu.. https://fantastinesknygos.lt

  2. kas blogai su A. Dineikos knyga? turiu ir skaitau su malonumu. nepaisant kelių techninių problemų (popierius, vienaspalvės fotografijos, kai kurių iliustracijų kokybė) tai viena įdomesnių knygų apie sovietinę architektūrą. tos standartinės knygelės su standartinėm iliustravimo kompozicijom ir pretenzijomis į išbaigtumą jau gerokai pabodęs dalykas. bet aišku čia skonio reikalas. teksto autorius galėjo pasėdėt bibliotekoje ir pažiūrėti kas šitoje srityje išleista per 20 metų. ir palyginti tas 10 knygelių.

    • Toks įspūdis, kad knygos autoriai taip ir nesugebėjo perskaityti straipsnių apie A.Dineikos kūrybą ,kurie buvo publikuoti dar popieriniame laikraštyje Statybų Pilotas. Iliustarcijos iliustracijomis,bet įžvalgos apie kūrybą ir kūrybos analizė, mano galva,būtų daug gilesnė.

  3. Knygų rašymas, o prieš tai sumanymas ir medžiagos parinkimas – yra toks pats menas kaip linijų braižymas!
    Todėl ir lūkesčiai tam menui keliami nemažesni, nei 30 kv.m. skylutės interjerui… kolegos…….

  4. Susidaro įspūdis,kad straipsnio autorius nėra ieškojęs informacijos enciklopedijose, žinynuose,architektūros albumuose (netikiu ,kad nežino apie jų egzistavimą)- šie vieni iš iškiliausių lietuvių architektų ten plačiai pristatomi. Jei sunku nusigauti iki bibliotekos-yra internetinės enciklopedijos ( pavyzdžiui https://www.vle.lt/ ) Mano manymu, norint tapti architektūros kritiku reikia didesnio teorinio ir praktinio pasiruošimo.

  5. Yra ne vien ‘būstas’ su savo galimai užsakomaisiais reklaminiais straipsneliais ,yra ir kitų šaltinių.

  6. Kas nori, tas randa-yra bibliotekų archyvai su begale informacijos ,kurios nėra internete, yra dar gyvi XX a. architektūros autoriai,kurie,manau,gali daug papasakoti,pateikti projektų informacijos. Bet susidaro įspūdis,kad jei informacijos nėra internete,jos nėra niekur. Tada kartais ir kai kuriems dabartiniams kritikams ima atrodyti,kad jie pirmieji paminėjo ,pvz. Venturi lietuviškoje žiniasklaidoje.

  7. labai simptomatiskas straipsnis. daug kas kaltina jaunima, kad nesidomi XX a. Lietuvos architektura, o jaunimas, pasirodo, nesidomi todel, kad ta architektura nepristatoma kokybiskai. literaturos nera.

  8. Malonu, kad mūsų jaunieji architektūros kritikai plečia akiratį ir atranda Lietuvos modernizmo architektūros klasikus.

  9. Knyga apie Dičių išties pavykusi-perskaičiau vienu prisėdimu.
    Berods dar „Statybų pilotas“ buvo keletas straipsnių apie Dineiką ir jie man buvo įdomesni už minimą knygą (tik knygoje daugiau projektų iliustracijų).

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

Dmytro Solovjov

MODERNIZMAS UKRAINOJE: Nuotolinė D.Solovjovo paskaita apie gyvenamuosius rajonus

2022 gegužės 30Be komentarųPILOTAS.LT

Fotografas, architektūros tyrinėtojas, paveldosaugos aktyvistas ir gidas iš Ukrainos Dmytro Solovjovas rengia paskaitą apie sovietmečiu pastatytus Ukrainos gyvenamuosius rajonus ir kodėl juos reikėtų išsaugoti bei

Leidykla Lapas

ĮŽVELGTI VISUMĄ ARCHITEKTŪROJE: R.Koolhaaso ir R. de Graafo knygos lietuviškai

2022 balandžio 27Be komentarųPILOTAS.LT

Leidyklos „Lapas“ serijoje „Architekstai“ – dvi architektūrinės naujienos. Tai pasaulinio garso architektų, architektūros biuro OMA partnerių Reiniero de Graafo ir Remo Koolhaaso knygos  „Keturios sienos

Mykolo Žilinsko paveikslų galerija Kaune (su architektais E.Miliūnu, S.Juškiu ), 1989 m.. Foto: ©PILOTAS.LT

PRIĖMĖ PO TEISINIU SKYDU: M.Žilinsko dailės galerija – Kultūros vertybių registre

2020 spalio 266 KomentaraiPILOTAS.LT

Neseniai posėdžiavusi Kultūros paveldo departamento Trečioji nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryba nusprendė Mykolo Žilinsko dailės galerijos pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Naujasis pastato statusas

Vilniaus sporto ir koncertų rūmai

ATVĖRĖ KELIĄ REKONSTRUKCIJAI: Susitarta dėl Vilniaus sporto ir koncertų rūmų

2019 gruodžio 191 KomentarasPILOTAS.LT

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdančios ir jo priežiūrą užtikrinančios valstybės įmonės Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto ir techninio projekto įgyvendinimo atstovai

Norbert Tukaj

REIKĖJO VAKAR: Norberto Tukaj socmodernizmo architektūros fotografijų paroda

2019 gruodžio 91 KomentarasPILOTAS.LT

Šiuolaikinio meno centre atidaroma Norberto Tukaj fotografijų paroda. Neabejodamas modernizmo architektūros verte šiandien ir ateityje, fotografas fiksuoja pastatą, aplinką ir detalę, siekdamas atskleisti architektūros grožį.

3624_moder_kn_140500_e02_bra

ATVIRA DISKUSIJA KAUNE: XX a. architektūrinio palikimo interpretacija

2019 lapkričio 4Be komentarųPILOTAS.LT

Dar XX a. viduryje paveldosaugos klasikas Freemanas Tildenas atkreipė dėmesį, kad vien tik istorinių faktų žinojimas dar nėra pakankama motyvacija puoselėti istorinį palikimą. „Kaunas 2022“

Architektų žiedai

ĮTEIKTI PIRMIEJI LIETUVOS ARCHITEKTŲ ŽIEDAI: A.Nasvytis, V.Dičius, E.Miliūnas

2019 kovo 2917 KomentarųPILOTAS.LT

Vilniuje vyksta visuotinis Lietuvos architektų rūmų susirinkimas, kuriame dalyvauja rekordinis skaičius atestuotų ir praktikuojančių šalyje architektų – 813 (pernai dalyvavo 725). Iš viso Lietuvos architektų

Dineika ir Dičius

ARCHITEKTŪROS AUTORITETŲ KLAUSIMU: Dvi knygos, du atsakymai.

2018 spalio 910 KomentarųAndrius Ropolas

Kodėl šiuolaikinės Lietuvos architektūros klasikai mūsų architektūriniam jaunimui žinomi mažiau nei Mesopotamijos urbanistika ar Italijos barokas? Kodėl vyresniais architektais domimės tik tol, kol nuo jų

kauno šarvojimo rūmai

NEI PAKARTAS, NEI PRALEISTAS: Šarvojimo rūmų projektas įstrigo Kauno RAT‘e

2018 birželio 276 KomentaraiPILOTAS.LT

Kauno regioninė architektūros taryba išnagrinėjo išskirtinio Kauno pastato – Šarvojimo rūmų (architektas Alfredas Paulauskas, 1978 m.) – pertvarkymo ir plėtros projektinius pasiūlymus, kurie sukėlė daug

Teisėjų verslo mokykla

BRITAI NESNAUDŽIA: Į paveldo sąrašą įtraukė dar 17 postmodernizmo ikonų

2018 gegužės 152 KomentaraiPILOTAS.LT

Kol Lietuvoje nevaisingai ginčijamasi, ar reikia saugoti postmodernizmo architektūrą, ar ji yra vertinga, britai nesnaudžia. 7 saugomų ikoniškų postmodernizmo namų sąrašą čia ką tik papildė

Arnas Dineika

ARCHITEKTAS ARNAS DINEIKA: Tomo S. Butkaus knyga apie iškilią architektūros asmenybę

2018 vasario 233 KomentaraiPILOTAS.LT

Apie architektūros dėstytojo ir architekto Arno Dineikos asmenybę iki šiol tarp architektų sklando legendos. Atiduodami pagarbą savo mokytojui bei siekdami įprasminti jo diegtas architektūros vertybes,

Vytautas Dičius

ARCHITEKTŪROS PATRIARCHAI: Kada išpirksime dvi didžiausias Vilniaus nuodėmes?

2018 sausio 2416 KomentarųPILOTAS.LT

Žmonės, kurie neprisimena praeities, yra priversti ją kartoti (George Santavan). Architektai Vytautas Brėdikis, Vytautas Dičius, Algimantas Mačiulis ir Algimantas Nasvytis įsitikinę, kad tas seniai praeito

Le Corbusier

LE CORBUSIER JUBILIEJUS TYLOJE: Modernizmo architektūros pionieriui šiandien būtų 130

Modernios architektūros pionieriaus Le Corbusier šiandien švęstų savo 130-ąjį gimtadienį. Nepaisant milžiniškos jo teorijos ir praktikos įtakos XX amžiaus vidurio ir net šiuolaikinei architektūrai bei

Hanselmannų namas

NAMAS ARCHITEKTŪROS GURMANUI: Ant prekystalio – pirmasis M.Graves‘o užsakymas

2017 liepos 28Be komentarųPILOTAS.LT

Nekilnojamojo turto pardavimų masėje pamatyti šiuolaikinės architektūros brangakmenių pavyksta labai retai. Žinomas Amerikos postmodernizmo architektas Michaelis Graves‘as (Michael Graves) Hanselmannų namą savo draugams suprojektavo dar

Bankas "Hermis"

SVARSTOMAS „HERMIO“ LIKIMAS: Sprendžiama dėl paveldosauginio statuso suteikimo

2017 liepos 26Be komentarųPILOTAS.LT

Po išskirtinės architektūros pastato praradimu pasibaigusios Vilniaus kelių policijos istorijos, Lietuvos architektų sąjunga susigriebė pasirūpinti kito sostinės postmodernizmo architektūros objekto statusu. Gavusi architekto Kęstučio Pempės

AF

NEPARAŠYTA: Pokalbis apie Latvijos modernųjį paveldą ir požiūrį į jį

2017 gegužės 21 KomentarasPILOTAS.LT

Balandžio 4 dieną pašnekesiu su Algimantu Černiausku, Vaidotu Kuliešiumi ir Alfredu Trimoniu prasidėjęs architektūros pokalbių ciklas „Post-architektūra“, baigiasi lygiai po 2 mėnesių – gegužės 4-ąją.

postm_af_170400_e02_xxx

TARP VERTĖS IR AUTENTIŠKUMO: Aktuali paskaita apie postmodernizmo architektūrą

2017 balandžio 6Be komentarųPILOTAS.LT

Paradoksalu, kad daugumą postmodernistinių pastatų kažkada smerktų kaip netikusių, pigių, efemeriškų, dirbtinių, neskoningų ar net nesąžiningų – dabar jau būtina restauruoti. Ši situacija lemia ne

policija

POSTMODERNIZMO GRYNUOLIO TEISMAS: „Lidl“ biurų parko konkursui pateikta 14 scenarijų

Uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva“ kartu su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) surengė architektūros konkursą, kuris turėtų nuspręsti buvusio Kelių policijos pastato Giraitės g. 3, Vilniuje

images_straipsniu_foto_4471_tit_160401.fama

POSTMODERNIZMUI ATSUKTAS VEIDAS:// KPD INICIJUOJA GRYNUOLIO ĮVERTINIMĄ

2016 balandžio 194 KomentaraiAudrys Karalius

Sužavėtas aistringo architektų entuziazmo ir pastangų išsaugoti K.Pempės ir G.Ramunio Posmodernizmo grynuolio gyvybę, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ėmė ir atsigręžė į Postmodernizmą. Panašu,

images_phocagallery_4431_polic_akci_1604_4431_tit-2_g.ramunis, k.pempe

ARCHITEKTŪRINĖ FOTOGYNYBA://AKCIJA DĖL VILNIAUS POSTMODERNIZMO GRYNUOLIO

K.Pempės ir G.Ramunio tandemas, apie 1975 Paprastai šiuolaikinė architektūra Lietuvoje prisimenama tik tada, kai kokiam nors iškiliam užsienio svečiui reikia pareprezentuoti pažangą ir pavizualizuoti nacionalinio

images_phocagallery_4401_polic_gria_1603_4401_polic_gal2_1603_4401_polic_vn_160300_e03_ama

PALAIKYMO AKCIJA://GRETA BENDRAMINČIŲ POSTMODERNIZMO GRYNUOLIO FONE

PILOTAS.LT neseniai rašė apie architektų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio suprojektuoto raudonplyčio Kelių policijos pastato Vilniuje architektūrinę reikšmę, planus jį nugriauti ir opią naujojo paveldo

images_straipsniu_foto_4408_tit_polic_xxx

ARCHITEKTŲ SĄJUNGA RAGINA://K.PEMPĖS IR G.RAMUNIO PASTATĄ IŠSAUGOTI

Praeitos savaitės portalo PILOTAS.LT publikacija Prie architektūros kapo: Kodėl laidojame ta, ką turime geriausio? apie opią naujojo paveldo išsaugojimo problemą sulaukė nemengo atgarsio visuomenėje. Sureagavo

images_phocagallery_4401_polic_gria_1603_4401_tit3_policija faambrasas

PRIE ARCHITEKTŪROS KAPO://KODĖL LAIDOJAME TAI, KĄ TURIME GERIAUSIO?

Kol Lietuvoje gerą architektūrą nugriauti yra paprasčiau, negu ją pastatyti – tol valstybė pati save pasmerkia būti nykstamai mažėjančiu konstruktu, eroziniu vienetu. Suprantama, nyksmo erozija

images_straipsniu_foto_3675_skulp_vn_140900_e01_bra

PATOGUS IR NEPATOGUS PAVELDAS://AKTUALUS SEMINARAS-DISKUSIJA VILNIUJE

Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje rengiamas mokslinis seminaras-diskusija „Patogus ir nepatogus paveldas“. Aktualiame renginyje bus diskutuojama apie sovietmečio architektūros paveldą, kuris vertinamas itin nevienareikšmiškai ir

images_phocagallery_3554_Vyriausybe ims Sportrumi_3554_Vyriausybe ims Sportrumi_tit

DRUMZLINAS VILTIES SPINDULYS://VALSTYBĖ BANDO SUSIGRĄŽINTI SPORTO RŪMUS

Daugiau kaip dešimt metų nenaudojami Vilniaus sporto ir koncertų rūmai, styrantys sostinės viduryje, galų gale buvo pastebėti Vyriausybės. Garsiai numatyta parengti „atitinkamas gaires“, siūlymus dėl