Kai 2007-aisiais į Karaliaus Mindaugo krantinę, visiškai greta Kauno centro, įsmigo masyvi „Akropolio“ komercinė bomba, tapo aišku, kad Kaunas nulaužtas. Jis nebebus toks koks buvo, nes pakeistas jo mentalitetas, mastelis ir lytis. Todėl ir šiuolaikinę Kauno architektūros istoriją derėtų aiškiai skelti į atskirus periodus – iki 2007-ųjų ir po. Vakar šią ribą dar labiau išryškino „Lidl“ prekybcentrio projektas, svarstytas Kauno archtaryboje.
Ciniškas, bet komerciškai sėkmingas akropolininkų žygis, naikinant visa, kas dar likę iš tradicinės Kauno gyvensenos, iš jo mastelio ir urbanistinės kultūros, sugriovė bet kokias iliuzijas, kad šį miestą kas nors dar sieja su tarpukario Kaunu. Ypač – su orumu ir savigarba.
Abejinga ir gana pasyvi kauniečių laikysena akropolinės invazijos (architektai A.Kančas, G.Jurevičius) metu neliko nepastebėta ir įkvėpė kitus komercinius plėšrūnus žygiui į Kauno centrą.
BE SĄŽINĖS GRAUŽIMO
Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje svarstytas „Lidl“ projektinis pasiūlymas statyti didelių parametrų prekybcentrį Karaliaus Mindaugo ir Kaunakiemio gatvių sankirtoje – logiška apatiško miesto pasekmė.
Projektavimo firmos "Rusnė" architektai Saulius Dombrovas ir Kęstutis Mikšys rimtais veidais stūmė užmiesčio angarinę dėžę Kauno baroko perlui – Karmelitų bažnyčiai (architektas Pietro Putini) į veidą, visai nesirūpindami nei dėl formuojamos padrikos urbanistinės erdvės, nei dėl „vaterfrontinės“ Nemuno išklotinės, nei dėl grėsmingai koncentruojamos komercinės masės Naujamiesčio teritorijoje.
Tai, kad Kauno centras jau ir taip dūsta nuo perteklinio 81.500 m2 „Akropolio“ svorio, architektams, vykdantiems investuotojo norus, nepasirodė svarbu ar įdomu. Jie lengva ranka nupaišė dar vieną pinigų darymo dėžę šalia jau ūžiančios, dar labiau stiprindami „priemiestinį klasterį“ vos keli šimtai metrų nuo vegetuojančios Laisvės alėjos.
ARCHTARYBA INTERVENCINĮ PROJEKTĄ ATMETĖ
Malonu, kad šį kartą Kauno architektūrinei tarybai pakako nuovokos ir reiklumo: „Lidl“ projektas buvo atmestas vienbalsiai. Buvo sukritikuotas ir urbanistinis-erdvinis sprendinys, ir architektūra, ir netgi funkcinis tikslingumas šioje miesto vietoje.
Tačiau tai neturėtų nuraminti, nes visai nereiškia, jog persirikiavęs vokiečių prekybininkas nesugrįš į aktualų sklypą su kito, slidesnės architektūros didmeistrio projektu, ir rūstusis archtarybos atsparumas gali subliūkšti.
Kadangi taip ne kartą yra nutikę, tikėtina, kad kartosis ir toliau, kol miestas bent jau centre nesuformuluos nuoseklios strateginės urbanistinės laikysenos. Ir objektyviai neišnagrinės realizuotų didžiagabaritinių projektų teigiamo ir neigiamo poveikio miesto gyvensenai ir infrastruktūrai. Pradedant „Akropoliu“, savaime suprantama…
