akrop kaun 0704 **MASTELIS MIRĖ // AKROPOLIS PAVERTĖ KAUNĄ DIDELIU PRIEMIESČIU

Nuo šiol (rašo laikraščiai) Kaunas gali didžiuotis moderniausiu ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse prekybos ir pramogų centru. Iš viso (rašo laikraščiai) į „Akropolį“ investuota apie 320 mln. litų, jame veikia daugiau kaip 200 operatorių, sukurta 2.000 darbo vietų. Bendras prekybos centro plotas siekia 81.500 m2 (rašo laikraščiai). Nuo šiol… Kaunas turės teisę vadintis genetiškai modifikuoto indentiteto miestu. Nuo šiol Kauno centro gyvenimas tekės taip, kaip to norės „Akropolis“, savo komerciniu monolitu pranokstantis visas Naujamiesčio ir Senamiesčio prekybines pajėgas,  kartu sudėtas. Nuo šiol – čia bus Centras.

PAMOKANTI SĖKMĖS ISTORIJA

Lygiai prieš 2 metus pompastiškoje sueigoje Kauno rotušėje apsvarstytas jungtinis Kauno „Akropolio“ bei arenos Nemuno saloje projektas, ir jam buvo beveik vienbalsiai pritarta. Niekas negalėtų pasakyti, kam atstovavo tas margas architektų, savivaldybės klerkų ir paveldosaugininkų susirinkimas. Aiškus nebent vienas požymis – visi jie buvo kauniečiai.

Kauniečiai balsavo ir miesto taryboje – beveik vienbalsiai pritarė „Akropolio“ statybai ir miesto erdvės virš Karaliaus Mindaugo krantinės padovanojimui daugiaaukščiam prekybcentrio parkingui statyti. Kaunietis yra ir A.Garbaravičius, visą mero kadenciją kantriai lydėjęs „Akropolį“ – nuo eskizo iki įkurtuvių juostelės. Kad „Akropolis“ netyčia išdygo vietoje A.Garbaravičiaus su broliu valdyto (ir nugyvento) „Kauno audinių“ fabriko, tėra atsitiktinumas arba nuotykis. Arba „success story“…

Ar tai yra „success story“ ir Kaunui? Tam tikra prasme – taip. Miestas ilgai stenėjo, kad neturi vizijos. Dabar vizija ima ryškėti. Dideliam ir turtingam čia galima viskas. Kitiems – kas lieka.

Kaunas ilgai kentėjo, kad neturi žinomo objekto (nebent „Žalgirį“), apie kurį kalbėtų, apkalbėtų, kuriuo stebėtųsi visa Lietuva, o ypač Vilnius. Dabar – turi. Nėra nė vieno, kuris drįstų nepastebėti, nematyti, nežinoti apie Kauno naujagimį.

Tačiau akivaizdu viena: Kaunas suskilo. Būtent „Akropolis“ tapo tuo lakmusu, ta testavimo mašina, kuri iš kauniečių išgavo atsakymus į svarbiausius miesto tapatumo, savivokos, urbanistinės kultūros klausimus. „Akropolis“ tiesiog išryškino kauniečių vertybinius prioritetus.

CHUNVEIBINIŠKAS ENTUZIAZMAS

Kuris gi Kaunas laimėjo? Kokios tendencijos, kokia vystymosi kryptis nuo šiol skelbiama miestui? Kokia ta „akropolinės urbanistikos“ doktrina?

Visų pirma, tapo aišku, kad investicinis egoizmas ir putinistinis miesto valdymo modelis yra svarbiau, nei darni plėtra ir civilizuotas lygių galimybių sambūvis. Vartojimo technologijos – svarbiau už savitas miesto centro visuomenines-komercines sanklodas. Technokratiškos funkcinės schemos – svarbesnės už urbanistinį ir gamtinį kontekstą. Uždirbti „visus pinigus“, pasirodo, yra daug svarbiau nei nuosekliai ir neignoruojant kaimynų pagerinti konkrečios vietos funkcinę ir estetinę kokybę. Galų gale tapo akivaizdu, kad provincialus noras „nustebinti pasaulį“ yra daug svarbiau, nei jausti kontekstą ir istorinio tęstinumo principu stiprinti miesto daugialypį kultūrinį identitetą.

Chunveibiniškas akropolininkų entuziazmas naikinti visa, kas dar likę iš tradicinio Kauno gyvensenos, iš jo mastelio, urbanistinės kultūros, kauniečiams apatiškai tylint, sugriovė bet kokias iliuzijas, kad šį miestą kas nors dar sieja su  tarpukario Kaunu. Likusi nebent topografija, vieta.

MIESTAS PRARADO URBANISTINĘ KLAUSĄ

Miesto patrauklumas ženkliai priklauso nuo miestovaizdžio, nuo vizualinio miesto identiteto, kuris formuojamas šimtmečiais ir atspindi to miesto žmonių kultūrą, kolektyvinę savimonę, gebėjimą Dievo duotoje gamtinėje aplinkoje kartu kurti medžiagines urbanistines struktūras. Vaizdinguose Nemuno ir Neries slėniuose augęs Kaunas iki sovietmečio deformacijų sugebėjo suformuoti vidutinio dydžio miesto urbanistinį audinį – jaukaus mastelio ir nuosaikios architektūros, derančios prie landšafto.

Deja, „Akropolio“ statytojai neišgirdo šio konteksto. Prisirišę prie pompastiškos 8 eilių sovietinės krantinės (iš niekur į niekur), jie trenkė ant Nemuno kranto monotonišką, visą sklypą užimantį prekybcentrį su daugiaaukščiu gelžbetoniniu parkingu virš dovanotos krantinės.

Gretimų kvartalų konteksto ir mastelio nepaisyta taip vulgariai, kad net elegantiškam Karmelitų bažnyčios barokui „prie pat veido“ atkištas ūkinis fasadas ir daugiaaukščio garažo betonas. Nesivarginta paieškoti nei kompozicinio ryšio, nei kokios nors architektūrinės, erdvinės dermės.

NEMUNUI – PASTURGALIS

Sovietmečiu atitvėrus Kauną nuo upių ir taip nukirtus šimtmečiais puoselėtą Hanzos, laivininkuojančių pirklių, miesto tradiciją, jam padaryta didelė  žala. Senamiestyje panaikintas uostas, Nemuno ir Neries krantus sukaustė greito eismo magistralinės gatvės, ilgus kranto kilometrus okupavo fabrikai ir gamyklos. Tai visiškai atitiko technokratinį sovietų materializmą – upė esanti reikalinga pramoniniam vandentiekiui, kanalizacijai, o neužstatytos (nes prastas gruntas) pakrantės – magistralėms nutiesti.

Deja, Kovo 11-oji technokratinio Kauno mentaliteto, pasirodo, nepakeitė. Kad sutaupytų „Akropoliui“ vietos sklype, miestas lengvabūdiškai pasiūlė statyti daugiaaukštį parkingą virš Karaliaus Mindaugo prospekto. Šitaip 250 metrų krantinės tapo tuneliu, o Nemunas gavo dar vieną industrinį kaimyną. Kam gi daugiau tinkami Nemuno peizažai, jei ne garažui?..

Atsukus Nemunui ūkinį „Akropolio“ pasturgalį, Lietuvos upių tėvas pastatytas į vietą. Jam aiškiai parodyta, kiek jis svarbus miesto gyvenimui ir kiek jis Kaunui rūpi. Belieka priminti, kad industrinė patiltės atmosfera prie vandens įgaus galutinį pavidalą tada, kai Nemuno saloje iškils arena, savo ruožtu įrėminsianti kanalą 8 metrų aukščio atraminėmis betono sienomis.

„Akropolio“ architektų plepalai, esą jie atvedę Kauną prie Nemuno, tada skambės dar ciniškiau ir galės įtikinti nebent savižudžius, kadangi labiau dehumanizuotos ir atgrasios kranto erdvės bus galima paieškoti nebent laivų statyklų užkaboriuose.

TRENERIAI IR SUTENERIAI

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Kauno plano“ sumanytas daugiaaukštis parkingas-tiltas, be visų patologiškų savybių, turi ir šį tą teigiama. Kol kas, kol nepastatyta arena, jis visiškai neblogai atlieka dviejų lygių sankryžos vaidmenį ir aštuoneilis prospektas, įrengus dvi šviesoforų užkardas, beveik nesikemša.

Tačiau tokį rezultatą buvo galima pasiekti ir įrengus požeminį parkingą. Deja, miestas net nepabandė pareikalauti to iš „Akropolio“ – tiesiog leido jam privatizuoti niekam nereikalingo Nemuno išklotinę.

Nepabandė Kaunas apkarpyti ir „Akropolio“ apetito, tad į sklypą sugrūsta 3 kartus daugiau komercinio ploto, negu gretimybes atitinkantis užstatymas galėtų sutalpinti. Dėl to ilgus metus kentės ir už poros šimtų metrų esanti Laisvės alėja, ir Senamiestis.

Galima tik stebėtis, kokio mentaliteto yra oficialusis Kaunas – jau keletą metų šnekantis apie Laisvės alėjos gaivinimą, jis nesupranta, kad pats parišo Jai po kaklu nepakeliamo svorio konkurentą. Šviestuvų, suoliukų, grindinio keitimai ar kitos kosmetinės priemonės duos nebent tiek naudos, kiek aspirinas numirėliui.

 „Akropolis“ sausakimšas. Vietoj planuotų 40.000 per dieną kartais jį šturmuoja net 100.000 kauniečių atsegtomis piniginėmis. Jiems nerūpi Laisvės alėja. Po 4–5 valandų vartojimo džiaugsmo jie skuba namo, pas liūdintį TV distancinį pultelį.

Jau dabar savaitgaliais Laisvės alėja ir Senamiestis graudžiai tušti, o atėjus šlapdribos sezonui, agonija taps dar ryškesnė. Akivaizdu, kad vienos iš nedaugelio Kauno vertybių – Laisvės alėjos – duobkasiu tapo… šiandieninis Kaunas. Taip ir nesupratęs, kas tai per Daiktas ir kaip juo tinkamai naudotis.

NEKROPOLIO SINDROMAS

Tai liūdina, bet nebestebina. Metai bėga, o besikeičiančios Kauno valdžios vis tokios pat neįgalios, tokios pat nesugebančios strategiškai mąstyti ir nuosekliai vystyti bent vieną kitą urbanistinę mintį. Atrodo, kad savitos kultūros, ambicingo, kadaise klestėjusio miesto valdžią bus okupavusios primityvios Talibano gaujos, nesuprantančios sudėtingo miesto mechanizmo, todėl laužančios jį gabalais ir parceliuojančios išsineštinai.

Pompastiškai mėgaujamasi globalizacija, ardomos miesto struktūros, niveliuojama vietos autentika, naikinami miesto identiteto ženklai, o vietoj jų skleidžiami beasmenės liumpeniškos kultūros pakaitalai.

Kaunas praranda savo koloritą, savo rūšių įvairovę, savo autentišką aistrą „daryti kitaip“. Kaunas nebėra laisvas, nebėra galimybių miestas. Jame per daug „valdomos demokratijos“ ir per mažai suvokto tapatumo, drąsos ir sveikos ambicijos.

Kaunas tampa dideliu priemiesčiu, susitaikiusiu su tuo, kad kažkur ten, Mieste, už jį yra susitarta, nuspręsta, sumokėta. Jis nebetiki, kad šioje teritorijoje nuo jo kas nors priklauso…

INFORMACIJA PEDANTAMS

Kauno „Akropolio“ strategas:Mindaugas Marcinkevičius. Asistentas: Arvydas Garbaravičius. Kauno vyr. architektas: Nerijus Valatkevičius. Urbanistai: Evaldas Barzdžiukas, Gediminas Šinkūnas („Kauno planas“) .Architektai: Gedimino Jurevičiaus grupė; Algimanto Kančo grupė. Interjero bendraautoriai: Uko Kunnap (Estija), Vasilij Mass (Latvija), Valerijus Starkovskis. Gen. rangovas: UAB „Mitnija“. Datos: projektavimas ir statyba – 2003–2007 m.