Žmonės nūnai mėgsta tikrovę ir tiesą, aiškumą ir paprastumą. Ši pakitėjusi ideologija verčia mus ieškoti naujų, šio laiko dvasiai atsakančių, gyvenimo formų, kurios atsispindi ir mūsų laiko statiniuose. Nauja architektūra yra trumpakalbė, tiksli ir logiška. Jos linijos yra precizinės, formos aiškios, proporcijos klasiškai grynos. Naujo stiliaus augimo nesutrukdys užkietėję doktrinieriai, nes prieš galingą gyvenimo srovę, jie nepajėgs atsispirti. Tęsiame pažintį su architekto Vlado Švipo knyga „Miesto gyvenamieji namai“ (1933).
Savo ruiminėmis formomis, medžiagų spalvomis ir tekstūra statinys daro žiūrėtojui savotiško įspūdžio. Svarbiausias šio įspūdžio momentas yra statinio ruimingumo pajautimas. Betgi statinių paliekami mūmyse įspūdžiai esti įvairūs. Mes jaučiame, kad vieni statiniai yra masyvūs, nedarnūs, sunkūs ir slėgią mūsų sielą, tuo tarpu kiti lengvi, gražūs, harmoningi ir patraukią mūsų akis.
Architektūros stilius, istoriškai imamas, visuomet išreiškė kurios nors epochos gyvenimą. Kaip ne vienodai ryškus būdavo įvairių žmonijos epochų gyvenimas, taip tose epochose jis sukurdavo nevienodai ryškų, charakteringą ir savotišką architektūros stilių.
Kiekvienas naujai atsirandąs arba pirmykštis stilius būdavo konstruktyvus, kildavo iš naujų savo laiko konstrukcijų.
Pagrindiniai klasikos, arba antikos, konstrukcijos elementai buvo kolona ir balkis, romanikos — arka ir skliautai, gotikos — smaili arka ir žvaigždėti skliautai. Renesansas, ieškojęs įkvėpimo antikos formose ir barokas, smulkinęs bei turtinęs detales ir vartojęs dinamines ir irracionalines formas, nebuvo pirmykščiais stiliai, nes neturėjo savo epochų konstruktyvaus pamato.
Jei iki XVIII šmt. galo architektūra šį tą savotiško dar pareikšdavo, tai XIX šmt. ji nebesukūrė nieko savarankiško, bet maitinosi praeities lobiu.
Tik išaugus technikai ir industrijai, statyboje pradėjo bręsti naujos idėjos. Technika parodė naujus konstruktyvius galimumus, o industrija gamino tam tikslui naujų medžiagų. Nors darbo metodai ir vartojamos medžiagos pakitėjo, bet gaminamų daiktų forma iš karto liko senoviška, virsdama tokiu būdu anachronizmu. Tik pamažu techniškoji forma iškovojo sau egzistencijos pateisinimą, patenkindama ir estetiškus žmonių reikalavimus.
Mes, pav., žinome, kad pirmieji garvežiai atrodė kurioziškai, pirmieji automobiliai buvo be arklių važiuojamos karietos, tuo tarpu dabar jų galima rasti jau tobulų formų.
Dabartinis laikas stengiasi sukurti naują, savarankišką, modernišką stilių. Kaip visi daviniai rodo, mūsų laiko architektūros stilius bus pirmykštis, konstruktyvus.Dabar nebėra reikalo kartoti praėjusių laikų stilių formų, nes naujos konstrukcijos veda prie savo išraiška galingų naujų formų.
Ir pats ruimas dabar kitaip pajuntamas. Dabar juntamas net vos užbrėžtas ruimas, kurį savo dvasioje užbaigia žiūrėtojas. Yra net kalbama apie stiklo ir šviesos architektūrą, ko senovėje visai nebuvo.
Perukai, krinolinos bei maskės dabar žmonių nebevartojamos. Žmonės mėgsta tikrovę ir tiesą, aiškumą ir paprastumą. Ši pakitėjusi ideologija verčia mus ieškoti naujų, šio laiko dvasiai atsakančių, gyvenimo formų, kurios atsispindi ir mūsų laiko statiniuose.
Šis laikas formuoja paprastus, plastiškai pabrėžtus statinių korpusus, su linijinijų, plokštuminių bei iškišulinių akcentų pagalba kuria judėjimo ritmą, kuris pabrėžia ruiminį (trijų matavimų) įspūdį. Nauja architektūra yra trumpakalbė, tiksli ir logiška. Jos linijos yra precizinės (tikslios), formos aiškios, proporcijos klasiškai grynos. Gyvenamieji namai stengiamasi daryti labai patogaus plano ir laisvos įdomios išvaizdos, nebūtinai simetriški.
Lietuvoj, mažesnius statinius statant, jau juntamas naujo stiliaus dvelkimas, o didesniems statiniams dar dažnai tebevartojamos išdilusios senų laikų formos. Kaunas stato dar taip, kaip kiti miestai jau stengiasi nebestatyti. Ir naujo stiliaus pasireiškimai pas mus yra dažnai dar nepagrįsti, paviršutiniški ar kopijuoti.
Tikrą laiko stilių galima lyginti su didele ramiai tekančia upe, tuo tarpu trumpalaikę madą tenka lyginti su į tą upę įtekančiais, t. y. žūstančiais, upokšniais.
Architektas, būdamas ilgalaikio statinio kūrėjas, turi kurti, atsižvelgdamas į stilių, ne į madą. Jei iš patvarios, ilgalaikės medžiagos vienadienius dalykus jis darytų amžinus, jie vėliau, pasikeitus aplinkumai, pasiliktų kaip baidyklės.
Naujo stiliaus augimo nesutrukdys užkietėję doktrinieriai, nes prieš galingą gyvenimo srovę, jie nepajėgs atsispirti.O juo ramiau ir lėčiau rutuliojasi stilius, juo jis pastovesnis. Nors visa kuo nauju lengviau persiima jaunuomenė, bet jau daug yra atsitikimų, kad žymūs architektūros profesoriai, visą savo gyvenimą statę senoviškų stilių statinius, dabar ima moderniškai statyti, savo darbu turtindami naujo stiliaus formas.
Ištraukos iš knygos „Miesto gyvenamieji namai“, Vladas Švipas, architektas (kalba netaisyta). Kaunas, 1933. (iš Audriaus Ambraso archyvo).
LIETUVOS ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS 90-MEČIUI SKIRTA
