Prieš metus Japonijos šiaurinę pakrantę nusiaubęs cunamis, šios šalies bei viso pasaulio istorijoje paliko gilią tragišką žymę. Daugybė įvairių šalių projektuotojų bei organizacijų dabar prisideda prie to, kad milžiniškos bangos nusiaubtos teritorijos būtų atstatytos ir vėl apgyvendintos. Kartais toks tarptautinis bendradarbiavimas duoda visai įdomių architektūrinių rezultatų.
Pernai metų kovą cunamis Rikuzentakos miestą beveik visiškai sugriautą. Kaip praneša domusweb, Žymus šiuolaikinis japonų architektas Kengo Kuma, bendradarbiaudamas su Sant‘Egidio bendruomenę, savanorių asociacija „Italians for Thoku“, Italijos ambasada Japonijoje ir Tokijo universiteto laboratorija „Kuma Lab“ parengė šio pakrantės miesto pagyvenusių žmonių susitikimo centro projektą. Šio projekto architektūrinį sumanymą inspiravo lotoso lapas, kuris plūduriuoja ant vandens. Ši vandens gėlė taip pat simbolizuoja trapią ribą tarp gyvenimo ir gamtos.
Rikuzentakos pagyvenusių žmonių centro projektas taip pat išreiškia viltį, kad ateityje architektūra bus kuriama dėl gamtos, o ne prieš ją. 220 m² ploto pastatas taip pat turėtų prisidėti prie atstatymo pusiausvyros tarp žmonijos ir gamtos.
Projekto finansavimu rūpinasi Sant'Egidio bendruomenė, pritraukusi keletą tarptautinių fondų. Meninio konstruktyvo (konstr. J.Sato) centras statomas pasitelkus vietines stalių pajėgas bei medieną iš gretimos taip pat nuo cunamio nukentėjusios teritorijos.
Parengta pagal domusweb.it.
