Diena, kai atstovėjome, buvo mūsų vyriškėjimo diena. Paaugliškai paviršutiniškas, išsibarstęs, kompleksuotas, sunkiai besiorientuojantis tautos kūnas tvirtėjo akyse ir kaip niekad buvo vieningas ir pasiryžęs. Mūsų buvo daug ir mes buvome kieti. Tautos kūno kalba bylojo absoliutų pasitikėjimą savimi ir varė priešą į neviltį. Dar niekada Rusiškas Ginklas nebuvo toks pasimetęs, menkas ir beprasmis.
Turbūt pirmą kartą istorijoje karas dėl Lietuvos laisvės vyko miestų gatvėse ir žmonių galvose, o ne mūšio lauke. Galbūt Plikos Rankos, kuriomis tuomet buvo ginkluota fliuksiška Lietuvos kariuomenė, kada nors taps karo strategų ir istorikų tyrinėjimo objektu, kadangi 1991-ųjų sausį būtent jos privertė draugą Kalašnikovą snarglėtis ir isteriškai barstyti savo išcentrines kulkas į Dievo langus.
Imperija negalėjo susitaikyti su faktu, kad iš jos aptvaro slysta tauta, su kuria varžytasi dėl šiaurrytinės Europos beveik 700 metų. Patologiška Maskvos meilė ir neapykanta Lietuvai, kaip amžinai konkurentei ir istorinei kaimynei, vertė ją elgtis ūmiai ir beatodairiškai. Kraujas buvo būtinas. Kad nupraustų įžeistą Maskvos puikybę. Kad patvirtintų mūsų apsisprendimą, taip pat. Ačiūdie, kad tam kraujo pakako tiek nedaug…
Laimėtas 1991-ųjų karas su Maskva, turbūt, yra nemažiau reikšminga pergalė nei Žalgiris, Durbė ar Salaspilis. Būtent 1991-aisiais, po ilgos pertraukos, tautakonsolidavosi ir pademonstravo savo brandą ir apsisprendimą susigrąžinti valstybę. Būtent tuomet supratome, kad esant būtinybei, galime ir sugebame veikti greitai, rezultatyviai ir išvien. Pajutome savyje laimėtojų kraują. Išoriniai priešo parametrai nebedarė įspūdžio, o vidinis karštis tapo šarvu, į kurį lūžo propagandinės priešo strėlės. Priešas tapo juokingas…
Anekdotiniai burokevičių ir kuolelių paistalai per TV tapo savotiška pramoga, laikinai pakeitusia nebematomų iš Lietuvos Muppet Show. Priešui sunkiai sekėsi rasti į žmones panašių išdavikų ir jis desperatiškai rankiojo į savo marionečių teatrą bet ką ir iš bet kur. (Dalį jų, atsitraukdamas iš Lietuvos, jis užkasė negiliai į smėlį „iki pareikalavimo“, tad kiekvienas lietuvis dabar gali save pasitikrinti propagandinių treniruoklių salėse: Komunizmas arba Frontas ). 1991-aisiais atsparumas melui Lietuvoje buvo nemažesnis nei atsparumas jėgai. Ir ši, viena esminių tautos savybių, lėmė pergalę prieš žymiai didesnę, bet mažiau atsparią jėgą.
Todėl šiandien, sausio 13-ąją, nuriškime juodus kaspinus nuo vėliavų, nes tai yra pergalės pradžios diena. Tai yra pasitikėjimo savimi diena. Savo kilme, savo krauju ir savo valstybe.
Gediminas
( 2011-01-18 )
Straipsnis geras, puikiai padabintas raiskiomis emocijomis. Visgi vienpusis – Šventos Tėvynei datos dvasia pagerbta ir sužadinta, tačiau neįvadrinta kur josios energija kreiptina Šiandien. Manau sausio 13 dieną greta didėjančio supratimo ir pagarbos šiai datai, kasmet dera ir net privalu atsižvegti į šiandieną (skaičiuojant nuo Sausio13), įvardinant ką išskirtinai svarbaus darome, turėtume daryt ar nedaryt tų pačių aukštųjų siekių vardan. Niūru girdėt apie Tėynės dvasią ir Ši svarbų šventimą tik retrospektyviai, kai Šiandieniam pilietiškumui palaikyti reikia mūsų kritiško, ryžtingo ir drąsaus supratingo mąstymo ir poelgio.
A.Karalius
( 2011-01-14 )
Mieli mano treneriai, esu jums be galo dėkingas už jūsų mintis ir komentarus. Aš nenorėjau ir neketinau jūsų mokinti ir jums aiškinti Įvykio svarbos ir svorio. Tiesiog pasidalinau savo įžvalga. Nebūtinai ji visiems turi tikti, juolab, kad tai tik „poezija“, anot atstovo. Tačiau, man, užaugusiam ant poezijos dirvos, tai nėra tuščias reikalas – tikiu, kad poetai ir filosofai yra labiau tautos formuotojai, nei politikai. Kitavertus, man, tremtinių sūnui, skaudu yra justi „atstovo“ įsižeidimą šiame kontekste. Atsiprašau už tai. Nenorėjau nieko įžeisti. Norėjau tik nušluostyti beprasmes silpnumo ašaras artimiems savo…
atstovas
( 2011-01-14 )
siūlau kaip pavyzdį Juozo Dapšausko strapsnį lrytas.lt -e 2011-01-14 “ Dramatiška sausio 13-osios prasmė ir viltis po jos“
atstovas
( 2011-01-14 )
Smagu! Straipsnio tema buvo labai aiški ir konkreti.
Emocianalus straipsnis ir neadekvatūs komentarai. Viskas – gerai, jei auditorija būtų ne ta, į kurią šis skaitalas buvo oriantuotas. Tiems, kurie neplojo “ bravo! “ tam, kuris drįso tokia proga parašyti tokį , atsiprašant “ šūdiną “ straipsnelį, buvo pasakyta:-“ tipiška tremtinio diagnozė“.
Aš galėjau į tokį skaitalą nesureaguoti, bet norėjau pamatyti tai, ką turime, kad galima būtų įvertinti tuos, kurie kalba apie TAUTĄ, NACIONALINĘ KONKURENCIJĄ, MŪŠIO LAUKUS, KIRILICĄ- raktiniai žodžiai.
Pasirodo, tremtinys, tai – tas, “ ant kurio ir gydytojai nepyksta „. Tokiais ir panašiais komentarais Jūs gerbiamieji, kolegos, VISKĄ pasakėte. Nesuprasti ir ignoruoti tuos, kurie praradę viską, buvo išgrųsti iš savo TĖVYNĖS prie Laptevo jūros, kurie mirė badu, nors jų protėviai gyveno TAUTOS labui yra ŠVENTVAGFIŠKA.
Gerbiamieji, jei jus domina Tremtinio statusas, galėtumėte šiuo klausymu pasidomėti. Tremtinys gali būti vos ne autoriaus bendraamžis. Tai- turėtų kai kam daug ką pasakyti.Tie, kurie grįžo į Tėvynę, labai jautriai reaguoja į įvairius „vaikėziškus“, nepasvertus svaičiojimus.
Dar kartą, gerbiamieji kolegos, itelektualai, prašau, įsiklausyti į problemos ESMĘ: kalba buvo apie proginį straipsnį ir dar ne bet kokia praga, o būtent, – Sausio 13-osios Metinės ! , čia ne kokia ble-ble. Tad, būkite malonūs, ateity, jauskite atsakomybę, rinkdamiesi temą ir jei autorius, save gerbia, turėtų objektyviai įvertinti savo galimybes ir kompetenciją, rašant viena ar kita proga. Taip mane mokė mano gerbiami protėviai.
Su pagarba.
p.s. Dar,- siūlyčiau temą:-“ Architektas ir patriotizmas“. Manyčiau, tai – labai lanksti tema.
nerius
( 2011-01-14 )
Viskas trumpai, drutai ir aiskiai. Nemanau, kad kiekvienas tekstas turi buti prikimstas skaiciu, citatu ir liudininku parodymu. Cia ne teismo suvestine. Modernus zmogus daug geriau supranta aiskiai motyvuota „poezija“, anot atstovo, negu ilgus ir perkrautus faktais isvedziojimus. Galu gale ju niekas iki galo ir neperskaito. Respect!
RČ
( 2011-01-13 )
„atstovo“ – tai gan tipiška tremtyje gimusių ar užaugusių lietuvių diagnozė. Ne vieną tokį pažįstų, netgi architektų tarpe.. Tai post-trauminis sindromas, kurį pirmoji aprašė prof. Gailienė savo knygoje „Ką jie su mumis padarė“. Nereikia pykti ant tokių žmonių, nors jie ir „krimtę Sibiro duoną“, bet yra labai giliai traumuoti ir sugniuždyti to „monstro“, kuris buvo Sausio 13 nugalėtas, kaip ir daugelį kartų anksčiau… Ačiū Dievui, kad žmogus sugrįžo iš tos tremties į Lietuvą, nes taip pat ne vieną pažįstu ten „monstro“ pilve pasilikusį, su kuriais ar jų vaikais jau tenka bendrauti kirilica.
vardas
( 2011-01-13 )
labai nutolta nuo esmės ( nuo paties straipsnio ).
kalbama, būtent, apie šio straipsnio recenziją, o ne apie Tautą ar dar kažką. Interpretaciją plėtoti galėtume iki begalybės, pakiltume ir į dausas. Esmė – straipsnis. Straipsnis- prastas.
žiūrėk į esmę
( 2011-01-13 )
Emocijos ir asmeniškas požiūris papuošia straipsnį, parodo, kad ir rūstiems Architektūros kritikams nesvetimos šios žmogiškos savybės. Ypač šiandien, kai kalbama apie pačią Esmę.
Esme vadinu tai, kad prieš 20 metų mūsų Maža Tauta parodė Didelę Širdį. Ji nepamatuojama nei tūrio vnt., nei voltais, bet gerai matėsi visiems: ir tiems, kurie žiūrėjo per tanko vamzdį, ir tiems už Atlanto, kurie žiūrėjo per tv ir kramtė popcornus.
Manau, kad Tauta, turinti tokią Širdį, gali lygiuotis su bet kuo.
To ir linkiu.
Darius
( 2011-01-13 )
atstovui
Nesuprantu kur problema – tai imkite ir paruoškite „kompetetingą“ straipsnį, o mes paskaitysime.
atstovas
( 2011-01-13 )
deja taip, tik krimtau ne vadovėlius, o Sibiro duoną. Sukilimas, pasipriešinimo judėjimas, rezistencija- ne kovos mūšio laukai , bent tiesiogine žodžio prasme, ką straipsnyje įvardyjo autorius.
Pasirodo, čečenai jau nebe rusų priešai ?! arba visai nedideli ? Didybės manija- sugretinant lietuvius su kinais, amerikiečiais. Labai norėčiau, kad mes bent dalinai būtume jiems lygūs.
Ši diskusi parodo ir įrodo , kaip nekompetetingai paruoštas staripsnis.
Linara
( 2011-01-13 )
Atstovas, kaip matyti, uoliai krimto tarybinius vadovelius. Jo supratimu visas pasaulis sukosi apie Maskvos asi nuo amziu amzinuju. Juk su Rusija iki 1795 kariauta aibe karu su permaininga sekme. XIXa 2 dideli sukilimai kariauti. Po to 1918-21, po to 1944-53. Rusai su niekuo tiek daug nekariavo. Kazkur skaiciau, kad ir dabartines apklausos rodo, jog rusai didziausiais savo priesais laiko amerikiecius, lietuvius ir kinus.
Vilmantas Rutkauskas
( 2011-01-13 )
Sąjūdžio laiku retkarčiais prie centrinės būstinės Vilniuje ir per mitingus pardavinėdavau nevalstybinius ir “mašinėle“ spausdintus laikraščius – aš pats kažką prasmingesnio tik tiek ir benuveikiau.
Gatvėse tuo metu tarp okupantų – krikščionių fundamentalistų buvo madingas lozungas: “Lietuva – Marijos žemė !“, kuris man keldavo juoką. Tačiau vėliau, kai pamačiau, kad tie judaistai nejuokauja – man irgi pasidarė nebejuokinga.
atstovas
( 2011-01-13 )
Labai emocianalus, patetiškas straipsnis. Kiekvienai „poezijai“ būdinga nukrypimai nuo realybės. Šiuo atveju: Lietuva, mūšio laukuose kovėsi tik viduramžiais, o šiaip jai yra būdingas partizaninis karas. Išsireiškimas- „istorinė“ konkurentė- visiškai neatitinka fakto, Rusai niekada nelaikė mūsų konkuruojančia valstybe ( pažiūrėkite į mastelį). Mes jiems visą laiką buvome kaip placdarmas į vakarus ir prieiga prie Baltijos jūros.
Šiaip, tokia proga, ypač šių metų sukakties metinių proga, galima buvo paruošti rimtesnį, kad ir su sarkastiniu prieskoniu, staripsnį. Labai daug abejotinų išsireškimų.
Sutinku ir pritariu, kad šią dieną visai netinka Tautinę vėliavą perrišti juodu kaspinu.
orunas
( 2011-01-13 )
Taip, didi Pergalė. Nestovėjau „priekiniame fronte“, bet ir ne „šone“. Tik praėjus tam tikram laikui pradedame supranti, kas galėjo atsitikti, jei nebūtume „atstovėję“.
Didžiuojuosi Mūsų buvusiu vieningumu ir tikiu kad taip bus visada.
Taip,
( 2011-01-13 )
sutinku
Mauzeris
( 2011-01-13 )
Turime džiaugtis šia didžia Pergalės diena… 🙂