Vilniuje duris atvers paroda „Gyvos Rasos“, kviečianti pastebėti Rasų kapinių daugiasluoksniškumą. Idėja surengti šią parodą kilo suskaičiavus Rasų kapinių amžių – šiemet joms sukanka 225 metai.
SUSITIKS TRIJŲ KURATORIŲ ŽVILGSNIAI
Liepos 24 dieną (penktadienį) 18 val. Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) įvyks parodos „Gyvos Rasos“ atidarymas. Ekspozicijoje susitiks trijų kuratorių – istorikės Vidos Girininkienės, architektės Eglės Bazaraitės ir menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės – žvilgsniai. Dėl šios priežasties parodoje lankytojai ras ne tik gerai žinomus, bet ir mažiau pastebimus Rasų kapinių sluoksnius, teigia Vilniaus miesto muziejaus direktorė R.Antanavičiūtė. Paroda lankytojų lauks iki gruodžio 31 dienos.
Rasos yra pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje „modernios“ kapinės, imperinės valdžios įsteigtos už miesto ribų, atokiau nuo parapinės bažnyčios, tuščioje kalvotoje vietovėje. Tai, pasak vienos parodos kuratorių, istorikės Vidos Girininkienės, buvo reikšmingas valdžios žingsnis, formavęs naują požiūrį į kapų lankymą ir kapines apskritai. „XVIII amžiaus pabaigoje dėl ekonominių ir politinių aplinkybių miestams didinant savo infrastruktūras, kapinėms plėstis prie bažnyčių nebebuvo kur. Steigti kapines toliau nuo gyvenamųjų namų skatino ir medikų įspėjimai, kad tokia artima kapų kaimynystė, ypač maro, choleros ir kitų epidemijų atvejais, gali būti pavojinga sveikatai. Tačiau šis procesas nebuvo paprastas: susidurta su dideliu miestiečiu nepasitenkinimu, todėl naujas kapines reikėjo „priartinti“ prie miesto erdvių, imituojant parkus, miestų aikštes. Dokumentai apie Rasų kapinių steigimą 1800–1801 metais susiję su naujos parapijos – Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčios– steigimu ir jos tolesne veikla. Kapinės už miesto formavo mirusiųjų garbinimo kultą, kapų lankymas tapo sąmoningu veiksmu, o per Visus Šventuosius ar Vėlines – pareiga ir prievole. Naujos tendencijos atsispindi ne tik oficialiuose dokumentuose, bet ir antkapinių paminklų epitafijose bei nekrologuose, akcentuojančiuose mirusiojo būvimą šalia gyvųjų”. – pasakoja V.Girininkienė.
KAPINĖS TURI DIDŽIULĮ POTENCIALĄ
„Rasose sugyvena mažiausiai keturi reikšmių „sluoksniai“. Tradicinis pasakojimas yra apie ten palaidotus žmones ir jų veiklą, įtaką šiandienai. Kadangi Rasos buvo prestižinės Vilniaus kapinės, vaikštant po jas galima prisiminti XIX -XX a. pradžios Vilniaus ir Lietuvos istoriją. Tai savotiškas istorijos vadovėlis. Kitas, ne mažiau įdomus sluoksnis – meninis kapinių pavidalas. Juk antkapiniai paminklai statyti laikantis to meto madų. Be to, juose atsispindi socialinis ir ekonominis palaidotojo šeimos statusas. Labai įdomi ir kapinių simbolika – užgesę fakelai, gebenės, nulūžusi kolona. Išmokus skaityti šiuos simbolius Rasos atsiveria dar kitaip. Galiausiai parodoje kviečiame pažvelgti į kapines kaip į žalią miesto bioįvairovės salą.” – pasakoja Rasa Antanavičiūtė.
Parodos kūrėjoms svarbu atkreipti dėmesį į rečiau pastebimus, bet ne mažiau svarbius dabartinius Rasų kapinių gyventojus. Paukščiai, vabzdžiai, augalai, kerpės, grybai ir kiti mikroorganizmai kapines paverčia reikšminga žaliaja erdve. Eglės Bazaraitės teigimu, labai svarbu diskutuoti apie tai, kaip ir kodėl mes rūpinamės kapinėmis.
„Lietuvoje yra daugiau kaip 8.000 kapinių, o kartu jos užima 43,5 kv. km plotą – daugiau nei visas Alytaus miestas. Tai didžiulė teritorija. Ką reikštų į visas šias vietas žvelgti ne tik kaip į laidojimo, bet ir kaip į žaliąsias miesto ar kaimo erdves? Kapines galėtume lankyti ne vien norėdami pabūti su mirusiais artimaisiais, bet ir pasivaikščioti, praleisti laiką gryname ore, istorijos ir meno apsuptyje. Tokiam domėjimuisi kapinėmis dėl jų istorijos, meno ir kraštovaizdžio netgi vartojamas atskiras terminas – tafofilija.
Net ir retai lankomos kapinės gali teikti pavėsį, mažinti karščio salų poveikį ir sudaryti sąlygas augalams, paukščiams, vabzdžiams bei kitiems organizmams. Tai jau egzistuojantis, tačiau ne visuomet kaip toks atpažįstamas žaliųjų teritorijų tinklas miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kapinės turi didžiulį ekologinį, estetinį ir rekreacinį potencialą, kurį vis labiau riboja intensyvi priežiūra, medžių ir krūmų šalinimas bei kietų paviršių įrengimas. Todėl svarbu klausti ne tik, kaip išsaugoti kapines kaip atminties vietas, bet ir kaip išsaugoti jų gyvybę bei ekologines funkcijas“. – sako E.Bazaraitė.
Parengta pagal Vilniaus miesto muziejaus informaciją.
